Nors Lietuvos socialdemokratų partija (LSDP) penktadienį galiausiai nusprendė grįžti prie pradinio savo varianto ir į ministres deleguoti partietę Vaidą Aleknavičienę, režisierius tikina, kad tol, kol ji nebus paskirta, nepatikės, jog valdantieji nebandys dar kartą apgauti kultūros bendruomenės ir pakišti jai Remigijaus Žemaitaičio „Nemuno aušrą“.
„Tai yra komunistų partijos nomenklatūros sueižėjęs kiautas, kuris jau ne kartą per visą partijos istoriją sugangrenavo, ir būdavo bandoma tą sugangrenavusią dalį atkabinti nuo savęs, bet tai visada padaroma per vėlai ir gangrena persimeta į kūną“, – didžiausiai valdančiųjų partijai itin aštrios kritikos negailėjo K.Kaupinis.
Pasak jo, detektyvas, kurį pastarosiomis dienomis stebėjome ir su dabar jau pasitraukusiu kultūros viceministru bei jo ryšiais su R.Žemaitaičiu, puikiai parodo, kuo gyvena valstybė vietoje to, kuo ji turėtų gyventi.
„Jeigu Lietuvos politinė padangė yra tuščia, jeigu Lietuvos politinė padangė neturi absoliučiai jokios krypties, tada tą kryptį mums kažkas nubrėš. Tada tą kryptį mums kažkas nurodys. Jeigu mes nežinome, kur mes judame, tada kažkas mus prikabins prie savęs ir nujudins ten, kur mes judėti nenorime. Jūs turbūt suprantate, ką aš turiu omeny“, – sakė K.Kaupinis.
Vienas iš garsiausių kultūrininkų protesto balsų taip pat prabilo apie jau padarytą milžinišką žalą kultūros sektoriuje dirbantiems žmonėms, kurią ištaisyti bus be galo sunku, taip pat prakalbo ir apie netolimus ateities planus, kurie turėtų iš esmės pakeisti kultūrinio gyvenimo kryptį.
– Lapkričio pabaigoje sueis du mėnesiai po to, kai kultūros bendruomenė pradėjo protestuoti – tuomet dėl dar buvusio ministro Ignoto Adomavičiaus, politinių socialdemokratų mainų su „Nemuno aušra“. Visgi ir iki šiol įvairiomis formomis kultūrininkai protestuoja visoje Lietuvoje. Paklausiu atvirai – ar dar nepavargote?
– Ne, nepavargom. Kaip tik atsirado didelė veikimo prasmė, kai mes matome, kiek žmonių prisijungė, ir kad tai, nuo ko pradėjome, kažkaip konsoliduoja, sutelkia žmones. Manom, kad atsirado veikimo prasmė tiek mums, tiek ir daugeliui žmonių.
Man atrodo, kad kurį laiką mes gal ir gyvenom tokiam bejėgiškumo jausme, kur tu, viena vertus, matai atskirus neteisybės, nelogiškumo, neefektyvumo, nekompetencijos dėmenis įvairiuose valstybės laukuose, bet kadangi gyveni tą savo gyvenimą, kuriame kažkaip stengiesi atsiriboti – ypač, man atrodo, kultūros ir meno žmonės tokiu būdu dažnai veikia, kai jie stengiasi susikurti savo pasaulį, kur jie gali gyventi taip, kaip jie norėtų, kad būtų – tai iš principo daugelis kūrybos yra tokia.
Ir ta rugsėjo 22-oji mus išjudino dėl to, kad įrodė, jog tu iš principo negali nuo nieko pabėgti. Galų gale tai atsiris iki pat tavo kojų – jeigu yra kažkokia neteisybė ir tu galvoji, kad ta neteisybė yra ne mano reikalas, arba yra kažkas, kas nefunkcionuoja valstybėje ir tu galvoji, kad gerai, mano lauke funkcionuoja, tai plinta kaip epidemija, ir galų gale plinta iki tavęs. Ir tada kiekvienam ateina klausimas dėl asmeninės atsakomybės.
Šitą supratimą, manau, kad bent jau kultūros lauke labai daugelis iš mūsų suprato ir pajuto, ir kai jis atsiranda, atsiranda ir stiprus prasmės jausmas, gyvenimo kryptis.
Nuovargis gali būti fizinis, kai tu nueini n kilometrų, turi šimtą susitikimų ar atsakai į 20 tūkstančių žinučių, bet tai ne tas nuovargis. Tai malonus nuovargis. Jis greitai praeina ir judina veikti toliau.
– Norėjau klausti, ar tikėjotės, kad visa tai išaugs į tai, ką matome šiandien. Bet iš to, ką kalbate, matau, kad tikėjotės?
– Aš tikėjausi. Tiesą sakant, ir mano kūryba apie tai kalba – „Nova Lituania“ (K.Kaupinio filmas, – aut.past.) buvo apie šitą jausmą. Jausmą, kad tai kaupiasi valstybėje ir anksčiau ar vėliau šitas pūlinys pratrūks, aš turėjau labai seniai – dar liepos mėnesį, skatinant G.Palucką atsistatydinti, tą patį sakiau ir nuo scenos apie tą kritimą aukštais žemyn.
Ir man Kazio Pakšto figūra, kuri vaikšto per Vyriausybės koridorius ir sako, kad ateina tragedija, darykime ką nors – šitas jausmas man buvo seniai, bet tai buvo toks mano asmeninis jausmas, ir aš gal ne visą laiką surasdavau jam atliepimą iš didesnės žmonių dalies. O dabar pavyko.
– Šiandien jau pasirodė žinia (kalbėjomės penktadienį popiet, – aut.past.), kad į kultūros ministrus socialdemokratai teiks Seimo narės V.Aleknavičienės kandidatūrą. Jūs esate ne tik režisierius, bet ir politologas – kodėl, jūsų galva, buvo taip delsiama, jeigu jau ir anksčiau ši pavardė buvo svarstoma kaip pagrindinis variantas, netgi praėjo prezidento filtrą?
– Visų pirma, aš nebetikiu nė vienu socialdemokratų žodžiu. Kas bus, pamatysime tada, kai bus, ir man bet koks žodis apie tai, kas bus, nebeturi absoliučiai jokios vertės. Lygiai nulį.
Ši partija, jos lyderiai, nuolat meluoja, nuolat vieną sako, o kitą daro, tai aš tiesiog negaliu jais pasitikėti. Žmogus, kuris savo žodžiais ir savo darbais neprieštarauja sau, yra vienas iš esminių visuomenės principų, kuriais mes turėtume gyventi, dėl to negaliu pasakyti nieko apie tai, kas bus, ir nenoriu daryti jokių projekcijų apie tai, kas bus, kol tai neįvyko kaip kūnas, kaip faktas, kaip materija.
Kodėl taip yra, kad ši partija šitaip elgiasi ir šitaip veikia – todėl, kad ši partija pamiršo savo šaknis, o galbūt jų niekada ir neturėjo. Jeigu įsijungsite šitos partijos puslapį, jūs rasite minimą Stepono Kairio socialdemokratiją – tai yra Lietuvos socialdemokratija iš XIX amžiaus pabaigos, kai tautiniame sąjūdyje kūrėsi Lietuvos politikos ideologinės kryptys. Bet šita partija neturi nieko bendro su šita tarpukarine arba XX amžiaus pradžios lietuviškąja socialdemokratija.
Viskas, kas tai yra, tai yra komunistų partijos nomenklatūros sueižėjęs kiautas, kuris jau ne kartą per visą partijos istoriją sugangrenavo, ir būdavo bandoma tą sugangrenavusią dalį atkabinti nuo savęs, bet tai visada padaroma per vėlai ir gangrena persimeta į kūną.
Pirmas kartas buvo tada, kai Lietuvos komunistų partija atsiskyrinėjo nuo Tarybų Sąjungos komunistų partijos, bet kiekvieną kartą ji vėl pavirsta ta pačia komunistų partija, kurią valdo nomenklatūra, kurios esminis didysis noras yra nauda sau. Ne bendrasis gėris.
Ir tai yra esminė šitos partijos problema, ir kai šitoje partijoje galią ir valdžią perims žmonės, kurie nori įgyvendinti socialdemokratiją kaip ideologiją, tada gal kažkas joje ir pasikeis.
Kol šitoje partijoje yra dešimt galios centrų, kur kiekvienas veikia savo asmeninei naudai, tarpusavyje nekomunikuoja, tarpusavyje nesusitaria, apie ką yra šita partija, tol ji judės kaip absoliučiai atsitiktinis kamuoliukas, besitrankantis, beje, ir partijos viduje vienas į kitą.
– Sureaguosiu į jūsų mintis apie netikėjimą socialdemokratų žodžiu. Jeigu socialdemokratai partijoje nusprendžia į ministrus deleguoti savo kandidatę V.Aleknavičienę, vadinasi, jūs jau nesate toks tikras, kad galiausiai būtent ji ir taps ministre?
– Nei aš tikras, kad ji taptų ministre, nei aš žinau, kas bus per politinis kabinetas, kur vėl ten bus bandoma įkišti kokį „Nemuno aušros“ viceministrą. Aš dar niekuo nesu tikras.
– Kurį laiką Kultūros ministerijos klausimas buvo šiek tiek pastumtas į šoną, nes vyko kandidato į krašto apsaugos ministrus paieška, premjerė ir pati sakė, kad dabar tai yra prioritetas. Visgi šią savaitę daug ką nustebino trijų viceministrų paskyrimas – tiesa, vieno jau nebeturime – bet premjerė siūlė susitikti su formuojama ministerijos komanda, jūs atsisakėte. Ar tikrai visai nebuvo ką pasakyti?
– Aišku, kad nebuvo ką pasakyti. O ką mes galėjome pasakyti viceministrams, kurių vienas pasitraukė po poros dienų? Ką ir su kuo čia kalbėti? Su žmonėmis, kurie nevykdo ir nepriima absoliučiai jokių sprendimų? Kurie yra deleguojami savo atskirų politinių jėgų įgyvendinti kažkokius povandeninius interesus? Apie ką čia? Apie kultūrą? Apie Lietuvos kultūros kūrimą, strategiją 30-čiai metų į priekį, apie ką mes nuolat kalbame?
Kada galų gale šita valstybė turės ką nors, kas nebesikeistų, kas būtų sutartinis visų partijų dalykas, kokios ideologijos jos bebūtų, kad jos pasirašytų ir vykdytų kažką nuosekliai? Ir tai liečia ne tik kultūros lauką, bet ir Lietuvos demografijos politiką, užsienio politiką, ekonomiką. Kada baigsis šitas rusiško žaisliuko Vanka-Vstanka sukinėjimasis, lingavimas pirmyn ir atgal?
Šita valstybė turi turėti tam tikrus principus, kurie nekinta – tik tada ji gali augti, stiprėti ir klestėti. O visa kita yra kaip koks loterijos automatas, kuris kažką išsuka. Mes tokią politiką turime, tai apie ką mes ten galime kalbėti, susitikę su trimis viceministrais, iš kurių nei vienas nėra jokios politikos dalis? Nuėję su tais viceministrais susitikti apsimesti, kad čia normalu, kad trys viceministrai paskirti be ministro? Čia absurdas.
Pasiūlymas tai daryti iš premjerės, jos nedrąsa eiti su mumis susitikti, premjerės nežinojimas, ką pasakyti, premjerės negalėjimas paaiškinti, kodėl viskas vyksta taip, kaip vyksta – čia nėra apie ką kalbėti. Kai bus apie ką kalbėti, kai bus konstruktyvi, aiški kultūros politika, tada bus galima šnekėti.
– O jeigu dabar sulauksite kvietimo, kai jau paaiškės galutinė kandidatūra, ar eisite?
– Aš jokių „jeigu“ nebesvarstau. Aš gyvenu tuo, kas įvyksta, ir Asamblėja, manau, panašiai šitos pozicijos laikosi. Kai bus faktas, bus ir svarstoma. Nes kultūros laukui buvo duota per daug pažadų, pradedant V.Blinkevičiūtės pažadu pasirūpinti šituo lauku rinkiminės kampanijos metu, kai buvo pakviesti kultūros lauko atstovai, ir buvo kalbama apie tai, kad kultūra taps prioritetine sritimi, kad socialdemokratai ja rūpinsis.
Ko verti V.Blinkevičiūtės pažadai, pamatėte jau tada, kai ji pasižadėjo tapti premjere ir grįžo į Briuselį. Taip pat ji pažadėjo neiti į koaliciją su „Nemuno aušra“. Tai vien jau lyderės, nors atrodo, kad ten tų lyderių dešimt ir jie patys nesusitaria, kurie ten lyderiai, pažadas yra nulinės vertės.
Nei vieno pažado iš tos partijos nebuvo, už kurį mes galėtume tikėtis, kad bus atsakoma. Nei vieno. Iš premjerės, ir V.Blinkevičiūtės, iš M.Sinkevičiaus, iš G.Palucko. Galiu vardinti ir vardinti.
– Galima liūdnai pajuokauti, kad Aleksandras Brokas pagerino eksministro I.Adomavičiaus rekordą, nes pareigose neišbuvo net vienos darbo savaitės. Bet atrodė, kad kelias dienas stebėjome tam tikrą detektyvą, ar tikrai tas viceministras toks nepriklausomas – A.Brokas su R.Žemaitaičiu užfiksuotas keliuose vaizdo įrašuose, iš pradžių sakė, kad jo nepažįsta, tada jau teigė, kad taip nesakė, bet jį delegavo ne „Nemuno aušra“, vėliau R.Žemaitaitis sakė, kad kartu koalicijoje rinko viceministrus, premjerė sakė, kad net neatsimena, kas A.Broką pasiūlė. Sudėliojus visą šį paveikslą, ar turite paaiškinimą, kas čia įvyko ir kas yra tokios situacijos autoriai?
– Jūs labai gerai sudėliojot, kas čia vyksta. Interpretuoti šitą detektyvą yra ne mūsų reikalas. Šitas detektyvas puikiai parodo, kuo gyvena valstybė vietoje to, kuo ji turėtų gyventi.
Kultūros ministerija socialdemokratams laimėjus rinkimus ir tapus politine jėga, kuri formuoja valdančiąją daugumą, jau turėjo turėti iš anksto paruošusi kultūros lauko pasitikėjimą turintį žmogų, kuris turėtų strategiją mažiausiai šiai Seimo kadencijai, o mūsų preferencija, ir, man atrodo, daugelio žmonių svajonė apie politikus, kurie turi strategiją dešimtmečiams į priekį.
Tai yra politikos idealas, tai yra politika, kur bendrasis gėris svarbiau nei asmeninė nauda, ir tai turėtų būti valstybės veikimo principas.
Kai viskas susmulkėja iki detektyvo, apie kurį mes kalbame, mes gyvename kaip feisbuko algoritme, kur mes kaip vienadienis drugelis neatsimename nei kas vakar buvo, nei kas buvo šiandien. Tokia valstybė pasmerkta žlugti. Tokia valstybė, kurioje politika vyksta tokiu principu, sulauks galo taip, kaip jo sulaukė pirmoji Lietuvos Respublika 1940 metų birželio 15 dieną, todėl, kad šitokia valstybė nepasiruošusi, nesupranta ir nemąsto daugiau negu viena diena į priekį.
Ji nemąsto nei apie vakar, nei apie ateitį – aš turiu omenyje valdančiąją daugumą ir politikus. Yra valstybės institucijos, kurios tai daro, yra tam tikri laukai, kurie tai daro ir daro labai atsakingai, bet valdančioji Lietuvos klasė šiuo metu neturi jokios krypties, jokios strategijos, jokio matymo. Niekada to neturėjo. Ėjo į rinkimus jos neturėdama, ėjo į rinkimus vaidindama, kad turi kažką viduje, bet iš tikrųjų tai yra balionas, kurio viduje nieko nėra. Yra grynoji tuštuma.
Jeigu Lietuvos politinė padangė yra tuščia, jeigu Lietuvos politinė padangė neturi absoliučiai jokios krypties, tada tą kryptį mums kažkas nubrėš. Tada tą kryptį mums kažkas nurodys. Jeigu mes nežinome, kur mes judame, tada kažkas mus prikabins prie savęs ir nujudins ten, kur mes judėti nenorime. Jūs turbūt suprantate, ką aš turiu omeny.
– Bet koks tada tas receptas, kaip tai pakeisti? Pirmalaikiai rinkimai?
– Receptas, visų pirma, yra kiekvienam Lietuvos žmogui prisiimti atsakomybę už savo valstybę ir už savo valstybės kryptį, kiek jam tai yra įmanoma pagal jo veikimo galimybes.
Jeigu žmogus mato neteisybę, melą, jeigu jis mato, kad yra kažkas, su kuo jis negali susitaikyti, atėjo metas tam žmogui pačiam pradėti šitą problemą spręsti, o ne laukti, kol kažkas ją išspręs vietoj jo.
Mes turime nustoti būti rūpintojėlių visuomenė, kurie giminės susitikime, draugų pokalbyje identifikuoja nesibaigiančias problemas ir sako „nu taip yra, negerai, būtų gerai, kad kažkas tai padarytų“. Ir ties tuo pabaigia. Reikia pereiti iš šito veikimo į sprendimų veikimą.
Jeigu žmogus yra arti savivaldos, jis turi eiti į savivaldą ir daryti dalykus, jeigu žmogus dirba žiniasklaidoje ir mato neteisybę, jis turi susiimti ir pradėti tą neteisybę demaskuoti, jeigu žmogus dirba institucijoje, kurioje vyksta mobingas, jis turi stoti ir prieš jį kovoti, jeigu žmogus dirba institucijoje, kurioje yra chaosas ir bevaldystė, jis turi eiti, tapti lyderiu ir tai spręsti. Kiekvienas iš mūsų tai gali daryti ir turi atsakomybę už savo valstybę. Iš to ir susideda valstybė.
– Dar trumpam grįžtant prie dabar jau buvusio viceministro A.Broko – jis pats teigė, kad buvo pasirašęs peticiją prieš „Nemuno aušros“ buvimą Kultūros ministerijoje, jis taip pat pristatomas kaip režisierius – tai reiškia, kad jūs turėtumėte suktis tame pačiame lauke, tose pačiose erdvėse. Ar jums žinomas šis žmogus, galbūt praeityje kažkur prasilenkėte?
– Niekada nebuvau girdėjęs apie šitą žmogų iki jo paskyrimo viceministru. Niekada nesu su juo susidūręs.
– Savo feisbuke skelbėte, kad lapkričio 21 dieną rengsite pilietinio nepaklusnumo pratybas, penktadienį pranešėte ir apie naują mitingą. Patikslinkite, ar čia ir yra tos pratybos, ar planuojami dar kažkokie veiksmai?
– Kai aš paskelbiau, kad mes rengsim pilietinio nepaklusnumo pratybas, tai neina kalba tik apie lapkričio 21 dieną. Lapkričio 21 dienos mitingas yra viena iš pratybų dalių. Bet pratybos dabar vyks nuolat ir ilgai – tol, kol Lietuva sugrįš atgal į normalų politinį gyvenimą, kai Lietuva iš juodųjų technologijų politikos ir savanaudiškumo politikos grįš į vertybių politiką.
Mes šitai politikai, kuri Lietuvoje vyrauja dabar, nenusileisime, ir skatinsime tai daryti visus visoje valstybėje, ir aktyviai tai darysime – inicijuosime, telksime, padėsime.
Tai pratybų bus daug, jos bus įvairios, ir manau, jūs jas matysite tiek įvairių mūsų akcijų būdu, tiek įvairių mūsų iniciatyvų būdu, mes dirbsime su švietimu, mes dirbsime su rajonų telkimu, krypčių Asamblėja turės įvairių ir dirbs ilgai.
– O gal galite pateikti kelis pavyzdžius, kaip tos iniciatyvos atrodys?
– Kaip ir su socialdemokratų veikimu – bus faktas ir tada apie jį kalbėsime.
– Gali būti, kad iki lapkričio pabaigos kultūros ministras jau bus prisiekęs. Ar visa tai nepraras aktualumo?
– Lapkričio 21-ąją, jeigu bus paskirtas ministras, susirinks kiti laukai ir identifikuos kitas problemas. Per du mėnesius mes supratome, kad „Nemuno aušros“ atsiradimas Kultūros ministerijoje nėra liga – tai yra simptomas, ir liga, kuri yra apėmusi šitą valstybę, yra gerokai didesnė.
Simptomo panaikinimas, užglušinimas kokiu nors analgetiku, tos ligos neišspręs.
– Argumentas, kuris kartais išgirstamas iš tų, kurie nepritaria jūsų protestams, yra tas, jog jūs kvestionuojate rinkimų rezultatus, žmonių demokratiniu būdu išrinktas partijas. Kaip jūs į tokią kritiką reaguojate?
– Mes sakome nuo pat pradžių, kad mes prisiimame vertybinę poziciją ir vertiname partijos veikimą. Partija, kuri taiko juodąsias technologijas prieš savo pačių piliečius, partija, kuri papirkinėja savo pačių piliečius smulkmenėlėmis, žadėdama juos išgelbėti iš sisteminių problemų, kurios Lietuvoje nesprendžiamos ilgą laiką, partija, kuri veikia neapykantos skatinimu, visuomenės skaldymu, nėra normalus politinio lauko žaidėjas.
Tai yra žaidėjas, kuris tokiu veikimu naikina demokratinį Lietuvos valstybės kūną, demokratinę Lietuvos valstybės sąrangą. Mes kovojame su tokiu veikimu, nesutinkame su tokiu principu, ir mūsų įsitraukimas į šitą kovą yra tikrasis demokratinis piliečių dalyvavimas valstybės kūrime.
– Viename iš mitingų sakėte, jog reikia eiti ir kalbėtis su tais žmonėmis, kurie išrinko „Nemuno aušrą“. Ką jiems reikėtų pasakyti?
– Pirmiausia mes turime pradėti jų klausyti. Tam, kad mes su šitais žmonėmis galėtume kalbėtis, pirmiausia jie turi išsikalbėti. Tiek, kiek aš esu patyręs iš savo susidūrimų su šitais žmonėmis, kurie balsuoja už „Nemuno aušrą“, dažniausiai aš turiu tiesiog ilgai sėdėti ir klausyti gana įniršusios, gana agresyvios kalbos.
Paskui ji minkštėja, žmogus pradeda skųstis, paskui jis atveria širdį kažkokioms ilgalaikėms nuoskaudoms, ir supranti, kad tas įniršis yra tik ilgalaikė pasekmė kažkokių ilgalaikių neišspręstų problemų. Tai pirmiausia yra klausymasis.
Ir tą klausymąsi mes jau pradėjome važinėdami į regionus, tą darysime vis intensyviau – važiuosime į visus regionus, į visas savivaldybes Lietuvoje. Tiek mes, kaip iniciatyvinės grupės nariai, tiek Asamblėjos žmonės, į susitikimus, darysime viešas paskaitas, pasitarimus, diskutuosime apie savivaldos problemas su šitais žmonėmis. Mes važiuosime visur, kalbėsimės su visais, klausysimės visų, ir tokiu būdu tas dialogas vyks.
– Žinome, kad ir prezidentui yra svarbus kultūros sektorius, G.Nausėda tikrai ne kartą kritikavo „Nemuno aušrą“. Ar jaučiate palaikymą iš Prezidentūros, ar sulaukiate oficialių ar neoficialių kvietimų pasikalbėti?
– Turėjome paramą vieną kartą, žodinę, tuo metu, kai mes susitikome su prezidentu pirmąją protesto savaitę. Prezidentas pasakė „nesustokite“.
– Kaip jūs supratote šitą paraginimą?
– Reiškia, kad mūsų kryptis teisinga.
– Bet viešo palaikymo žodžio protestuojantiems iš jo kol kas neteko girdėti.
– O jūs išgirstate iš prezidento palaikantį žodį kam nors? Jūs išgirstate iš prezidento žodį apie valstybės politiką, kryptį, strategiją? Kokių žodžių išgirstate iš prezidento pastaruoju metu, kurie jus įkvėptų? Parodytų valstybei, kaip jai lipti iš šitos situacijos? Jūs man neatsakote…
– Dabar sunkoka būtų konkrečiai prisiminti…
– Tai va.
– O ar galima būtų kažkaip įvertinti, apskaičiuoti, kokia reali žala yra padaryta kultūros bendruomenei iki šiol dirbant be ministro?
– Žmonės, kurie ilgus metus dirba kultūros lauke ir susidurdavo su daugybe problemų, vis dėlto surasdavo savyje prasmę veikti ir surasdavo savyje tikslą, savimotyvaciją siekti maksimalių tikslų minimaliomis priemonėmis, taip pat ir finansinėmis.
Dirbti lauke, kur iš politinės pusės niekada nėra jokios aiškios strategijos, kur viskas keičiasi, viskas labai nemažai šitame lauke paliekama ant žmonių, kurie yra pagrindiniai šio lauko veikėjai, aš turiu omenyje ir biurokratus ministerijoje, ir didžiausia žala, kurią mes matome dabar, kad šie žmonės nebeturi ir neberanda prasmės savo darbe.
Tai yra pati svarbiausia žala, kurią ištaisyti bus labai labai sunku. Žmogus, kuris neberanda prasmės, žmogus be prasmės savo gyvenime, savo veikloje labai sunkiai atsistoja ir labai sunkiai atgauna savo stuburą.
Politikai nesupranta šito. Jie kartais skaičiuoja skaičiais, kaip skaičiuoja premjerė, kuri, atrodo, kad vienintelė kalba, kurią supranta – daugiau skaičių ir mažiau skaičių.
Bet jie nesupranta šitos fundamentalios žalos, o ji dabar plinta kaip epidemija, ir ne tik Kultūros ministerijoje. Ji plinta per visą kultūros lauką, per visą Lietuvą. Pakalbėkite su Panevėžio rajone atleidžiamų kultūros centrų darbuotojais, kai jie išvakarėse sužino, kad jie bus atleisti ir bus uždaryti kultūros centrai. Jie klausia kodėl, meras juos apšaukia, o posėdyje opozicijai klausiant kodėl, meras pripažįsta, kad nėra jokio paaiškinimo – tiesiog.
Kitaip tariant, paaiškinimus jis turi, partija turi, bet nesakys. O kam? Kas jūs tokie, kad aš jums sakyčiau? Kaip jaučiasi šitų kultūros centrų darbuotojai, kurie veikė, dirbo, kūrė, statė spektaklius, vežė chorus į Dainų šventę už minimalius pinigus, repetavo nešildomoje salėje? Paklauskite jų, kaip jie šiandien jaučiasi. Ir jūs sužinosite, kokią žalą šita politika daro Lietuvos kultūros laukui. Paskambinkite tiems žmonėms į Ramygalą. Į Krekenavą.
– Kalbate apie motyvaciją. Tik prasidėjus visam bruzdesiui kultūros bendruomenėje išplito ir tam tikri laiškai, kur žmonės buvo raginami laikytis neutralumo, neprotestuoti. Pasipriešinti tikrai yra sunkiau tiems, kurie, kaip sakote, gyvena mažesniuose miestuose, regionuose. Jūs ir pats mitinge raginote juos nebijoti, vienytis. Kiek dažni yra tokie spaudimo atvejai?
– Kiekvieną dieną. Mes juos girdime dešimtimis kasdien iš Lietuvos savivaldybių. Visus šituos žmones mes remsime, ginsime, juos palaikysime, drąsinsime, padėsime jiems teisiškai per savo kontaktus ir per savo partnerius. Mes padėsime jiems žodžiu, mes atvyksime, mes su jais kalbėsime, mes padėsime jiems kurti, mes rasime jiems strategiją veikti, mes neapleisime nė vieno šito žmogaus.
– Turbūt tikslu būtų pasakyti, kad Kultūros ministerija tikriausiai dar niekada nebuvo sulaukusi tiek dėmesio. Ar tai reiškia, kad jūs nuo šiol ir visą kadenciją dar atidžiau stebėsite šios ministerijos veiklą?
– Mes nestebėsime – mes kursime ilgalaikę kultūros politiką. Mes matome, kad politinė valdžia nepajėgi to padaryti ir to nepadarys, bet mes tai padarysime. Mes susikursime kultūros strategiją Lietuvai, mes susikursime šito lauko veikimo modelį taip, kad jis niekada nebeatsidurtų šitoje situacijoje.
Per šituos trejus metus mes tai padarysime, gal padarysime gerokai greičiau, prie to jau dirba mūsų komanda kiekvieną dieną. Kadangi patys už savo lauką atsistojome protestuoti, mes patys pirmiausia ir pradėsime spręsti problemas, kurių negali išspręsti valdžia.