Tyrinėti gamtą, ypač vandenį, jis sako mėgęs nuo vaikystės. „Strėvoje plaukiojau, nardžiau, vaikščiojau po aplinkinius miškus. O apie užsienį tik skaičiau. Mane žavėjo kelionių knygos – žavėjausi tarpukario keliautojo Antano Poškos kelionėmis per Aziją, Artimuosius Rytus. Bet kažkodėl tada galvojau, kad tam reikia ypatingų savybių, o paprastas žmogus iš Lietuvos provincijos neturi šansų, jam tai nėra skirta“, – neslėpė pašnekovas.
Eriko Ovčarenko / BNS nuotr./Vilius Visockas
Vis dėlto gyvenimas pasisuko kitaip – keliauti jis pirmiausia pradėjo su grupe nardytojų. Tačiau tuomet tai buvo poilsinės-pažintinės kelionės. O viena pirmųjų tokių kelionių buvo į turbūt vieną labiausiai lietuvių turistų mėgstamų šalių – Egiptą.
„Man ilgai atrodė, kad keliauti į užsienį galiu tik su gidu ir grupe žmonių, o ne savarankiškai. Kad tam reikia daug įgūdžių, keliautoju turi būti nuo vaikystės… Kaip vėliau gyvenimas parodė, tai buvo visiška netiesa“, – pasakojo Vilius.
Jis prisiminė, kad persilaužimas įvyko, kai, keliaudamas su turistine grupe po Egipto miestą, nuvyko į Luksorą. Važiuodamas autobusu jis sako stebėjęs šalia Nilo kasdienį gyvenimą gyvenančius vietinius.
„Nilas man buvo visiška egzotika – visos upės ir ežerai, jūros ir vandenynai įdomu. Supratau, kad noriu praplėsti savo keliones, pamatyti tikrą vietinių gyvenimą, o ne tik turistams skirtą vaizdą“, – sakė jis.
Vos sugrįžęs į Lietuvą impulso pagautas jis susirado vietinių egiptiečių kompanijas ir ėmė ieškoti būdų plaukti Nilu. Tačiau netrukus sužinojo, kad Egipte populiarios tik trumpo maršruto ekskursijos laivu. Visa upe neplaukia nei vietiniai, nei turistai.
„O mano idėja buvo tokia: perplaukti Nilu visą Egiptą. Vietiniai skeptiškai sureagavo. Tačiau galiausiai sulaukiau vieno iš kalbintų egiptiečių laiško – jis sakė, kad mano idėja „užkabino“, norėtų ir pats plaukti. Taip ir prasidėjo: prieš keletą metų kartu mes ir plaukėme Nilu 6 paras. Nakvojome palapinėse ant kranto. Nilas – kaip penkios Nemuno upės, sudėtinga plaukti, ypač, kai vėjas pakyla ir upėje susidaro didžiulės bangos, verčiančios baidarę“, – pasakojo Vilius.
Asmeninė nuotr./Plaukimas Nilu
Kadangi apsistodavo neturistinėse vietovėse, sulaukdavo daug vietinių dėmesio. „Nustebau, kai vietiniai pasakė, kad baidarės Nilu praplaukia 1–2 kartus per metus. Turėdami tokią gražią upę jie neišnaudoja jos – neplaukioja“, – stebėjosi pašnekovas, prisimindamas pirmąją savo kelionę. Pirmoji sėkmė įkvėpė ir pažadino norą ieškoti panašių maršrutų – upėmis, kur toks keliavimo būdas nėra įprastas.
„Kai tai pasakiau sesei, kuri irgi daug keliauja, pvz., po Aziją, ji pasijuokė. Sakė: „Daug drąsių keliautojų šiais laikais, viskas „iškeliauta“ visur.“ Tai man tapo dar didesniu iššūkiu, bet greit supratau, kad net ir labai turistinėse šalyse yra tokių maršrutų, kurių niekas netyrinėjo“, – sakė Vilius.
Baidarė, kuprinė – tai du dalykai, kurie svarbūs jo kelionėse. Kad tiek pakanka, jis jau buvo įsitikinęs gyvendamas Norvegijoje, kur su nedidele baidare pasiekdavo net atvirą jūrą.
„Didžiulių laivų kapitonai žiūrėdavo didelėmis akimis į mane, bet aš pasitikėjau – mokėjau valdyti baidarę“, – pasakojo daug vandens telkinių aplink Oslą ir Šiaurės Norvegijoje ištyrinėjęs keliautojas.
Viena iš įsimintiniausių kelionių buvo plaukimas pripučiama baidare Temzės upe.
„Baidarę atsiskraidinau kuprinėje „Ryanair“ lėktuvu – sesė pavežė į aukštupį, iš kur ir pradėjau kelionę. Temzės aukštupys – kaip Strėva – mažas upelis, apaugęs medžiais ir krūmais ir vos praplaukiamas. Tai stebino, juk Temzę esame įpratę matyti tokią, kokia ji yra Londone – purvina didžiulė upė. O, pasirodo, iki Londono joje yra labai daug šliuzų, užtvankų, bet vanduo labai skaidrus. Upė nedidelė, daug pliažų, kuriuose žmonės maudosi. Tik įplaukus į Londoną ji pasikeičia“, – pasakojo Vilius ir pridūrė, kad keliaujant vandeniu net ir Europos šalys atsiskleidžia visiškai kitomis spalvomis.
Asmeninė nuotr./Temzės upė yra ir tokia – ne tik srauni ir purvina, kokią esam įpratę matyti Londone
„Atrodo, ta pati Europa, bet patiri daugiau. Sudėtingas buvo Londono praplaukimas, kur didžiuliai laivai nuolat kursuoja, bet iki pat Temzės vartų pavyko nuplaukti. Tiesa, Anglijoje tokia kelionė vandeniu kainuoja – reikia sumokėti keliasdešimt svarų už leidimą, dar papildomai kainavo ir kitų reikalavimų išpildymas. Visa tai reikia išsiaiškinti prieš kelionę. Bet tai nėra sunku – internete pilna visko, tik mokėk atsirinkti“, – pasakojo keliautojas.
Plaukimas Indijoje – be taisyklių
Tarp įsimintiniausių kelionių vandeniu neabejotinai patenka ir plaukimas Indijoje tekančia šventąja Ganga.
„Man daug metų ramybės nedavė mintis, kuri upė pati įdomiausia pasaulyje. Vis svarsčiau, kad reikėtų sugrįžti ir perplaukti Nilą nuo Sudano, galvojau ir apie Amazonę. Bet galiausiai nutariau, kad tai bus Ganga. Per žinias vis matydavau didžiulius ten vykstančius hinduistų festivalius, į kuriuos susirinkę milijardai žmonių maudosi. Radęs vietinį indą, pradėjau derinti kelionę. O susirinkęs informaciją išvykau. Tai buvo prieš dvejus metus“, – pasakojo Vilius.
„Jokių taisyklių – gali prisipūsti plaustą ar įsimesti medžio gabalą ir plaukti“, – tokią informaciją vykdamas į šią kelionę iš vietinio indo gavo keliautojas, pridūręs, kad nuvykęs į Indiją panašų vaizdą ir išvydo: žmonės maudydavosi, net ir pro šalį, pavojingai arti plaukiant didžiuliams laivams.
Jis pats plaukė su pripučiama kelioline valtimi, kurią taip pat atsiskraidino į Indiją. Nakvoti, kaip jau įprato, jis pasirinko palapinėje. Tai vėlgi leido geriau pažinti kraštą, jo gyventojus, kuriems „keistas vandens turistas“ keldavo didžiulę nuostabą.
„Šioje kelionėje įdomiausios buvo trys atkarpos: Gangos upės pradžia per Himalajų kalnus, krioklius, ekstremalią upės dalį. Teko ir apsiversti porą kartų, bet Ganga buvo gailestinga. Kitas įdomus etapas – šventieji miestai, pvz., Haridvaras. Vietiniai gąsdino mane krokodilais, kriokliais… O aš stebėjausi šventyklomis ir žmonėmis, kurie plūsta į jas. Aišku, prie pat šventyklų neplaukiau – norisi gerbti tradicijas. Visada atsakau, kai klausia, kas padeda keliauti, – pirmiausia intuicija. Kartais ji pasako, kad „nedaryk taip“, – kalbėjo keliautojas.
Asmeninė nuotr./Ganga, Haridwaras, Indija
Nors esame įpratę, kad indai moka anglų kalbą, atokesnėse vietovėse Vilius patyrė įdomių nuotykių būtent dėl kalbos barjero. „Ten niekas nešneka angliškai, bet visi labai svetingi, vaišingi. Didžioji dalis jų – neraštingi, bet pamatę mane – kviečiasi į svečius, atsineša kėdę, sodina, vaišina. Iš jų daug sužinojau apie krokodilus, kurių Gangoje tikrai yra. Vietiniai pasakė, kad jie minta tik žuvimis, svarbu tik nesimaudyti, kad tavęs nesumaišytų su žuvimis. Nuo valties jie bėga“, – prisiminimais dalinosi Vilius.
Ir nors vėliau daug jo kelionių vyko nebe vandeniu, bet sausuma, pirmųjų „upinių“ kelionių patirtys niekur nedingo: keliaudamas atokiomis Talibano valdomo Afganistano vietovėmis, taip pat Azijos šalyse, kuriose 27 435 km įveikė viešuoju transportu ir pėsčiomis, Vilius visada turėjo vienintelį tikslą – kuo daugiau pažinti tikrą lankomos šalies veidą.
„Manau, kad tiek plaukimas upėmis, tiek keliavimas viešuoju transportu yra idealus, jei per ribotą laiką nori pamatyti kuo daugiau. Protas nuolat maitinamas naujais įspūdžiais, todėl neprarandi kelionės azarto, o kūnas gauna pakankamai judesio, kad net ir ragaujant pačius įmantriausius vietinius patiekalus nepriaugtum papildomų kilogramų“, – po kelionės per Aziją savo sekėjams socialiniuose tinkluose rašė keliautojas.
Apie jo keliones ir keliavimo filosofiją galite paskaityti čia arba susirasti ir peržiūrėti Viliaus kuriamą turinį „YouTube“.
Tuo metu, kai jūs skaitysite šį tekstą, žiežmariškis bus leidęsis į naują kelionę.
„Saudo Arabija, Sirija ir Irakas – toks artimiausias planas per tris mėnesius. Saudo Arabija kažkada buvo labai konservatyvi ir uždara šalis, jau kelerius metus turizmas ten leidžiamas, bet aš norėčiau aplankyti kaimelius, provinciją.
Mačiau, kad žmonės keliauja autostopu – bandysiu ir aš. Su viešuoju ten, kiek žinau, problemos. Sirijos daugelis dar bijo dėl ISIS. Bet yra, kas jau keliauja, planuoju ir aš. Apie Iraką irgi jau girdisi geri atsiliepimai. Abi šalys – turtingos kultūros, mūsų civilizacijos lopšys. Noriu patyrinėti ten gyvenančias etnines grupes, pažinti vietinius – tas mane žavi. Jau įtikinau save, kad ten tikrai verta keliauti.
O dėl baimės – aš ją jaučiu, bet pasitikiu savimi, keliaudamas „gaudau“ informaciją. Tikrai nevykčiau turistauti į karo zoną. Manau, kad savanoriai, kurie veža paramą į Ukrainą, karo zoną, daugiau rizikuoja nei tokie keliautojai, kaip aš“, – 15min sakė Vilius.