Dar įspūdingesnis faktas – mokslininkai paskaičiavo, kad šis džiaugsmo šuolis prilygsta 87 500 JAV dolerių metinėms pajamoms.

Iš pirmo žvilgsnio tai atrodo kaip laimės įrodymas visiems, kurie myli savo keturkojus draugus.

Tačiau giliau pažvelgus, kyla svarbūs klausimai: ar tinkama gyvūnų teikiamą meilę ir ryšį matuoti pinigine verte? Ir ką tai sako apie mūsų požiūrį į gyvūnus?

Kodėl problema – priskirti sumą?

Tyrime naudotas vadinamasis „gyvenimo pasitenkinimo metodas“, kuriuo bandoma įvertinti nematerialius dalykus – kaip draugystė, meilė ar gyvūno draugija – ekonominiu požiūriu. Ketinimas vertas dėmesio: parodyti, kaip augintiniai prisideda prie mūsų gerovės. Tačiau tokie vertinimai gali turėti nepageidaujamą šalutinį poveikį.

Kai meilę ar draugystę paverčiame doleriais, gyvūnus imame matyti ne kaip gyvas būtybes, o kaip paslaugas ar produktus. Tarsi šunys ar katės būtų emociniai antidepresantai, skirti mažinti stresui ar net sveikatos priežiūros išlaidos.

Gyvūnai – ne tik gerovės strategija

Neneigtina – augintiniai suteikia žmonėms džiaugsmo, ritmą, paguodą. Tačiau jei į ryšį žiūrime tik per prizmę „ką gyvūnas duoda žmogui“, pamirštame labai svarbią pusę – pačių gyvūnų poreikius ir jausmus.

Daugybė gyvūnų kenčia dėl elgesio problemų, vienatvės ar sveikatos sutrikimų, kuriuos sukelia netinkama aplinka arba selektyvus veisimas. Ypač egzotiniai augintiniai dažnai laikomi sąlygomis, toli nutolusiomis nuo jų natūralios aplinkos.

Kalbant apie augintinius tik kaip apie naudą žmogui, rizikuojame susikurti rožinį, bet vienpusišką paveikslą.

Link abipusės atsakomybės

Vietoje klausimo „ką augintiniai daro dėl mūsų?“, paklauskime:„Ką mes darome dėl jų?“

Koks mūsų santykis su gyvūnais turėtų būti? Ar gerbiame jų poreikius, jų prigimtį, jų savarankiškumą?

Tikras, sveikas ryšys turėtų būti abipusio praturtinimo pagrindu. Mes jaučiamės geriau dėl savo gyvūnų, bet jie taip pat turėtų klestėti su mumis. Tam reikia atsakingai rinktis veisėjus, atsakingai auginti, tinkamai dresuoti ir prižiūrėti savo augintinius – ir nenumoti ranka į gyvūno gerovę, kai jis nebeatlieka „naudingo“ vaidmens.

Politikos kryptys: atsargiai su „gyvūnų kaip terapijos“ idėja

Tyrimo autoriai kelia mintį, kad augintiniai galėtų tapti visuomenės sveikatos politikos dalimi – kaip pigi psichologinės gerovės priemonė. Skamba viliojančiai, bet pavojus slypi tame, kad gyvūnai gali būti pradėti vertinti tik kaip instrumentai, o ne gyvos, jausmingos būtybės.

Jei politika pradės matyti gyvūnus tik kaip resursus – kaip vaistus ar terapiją – tai gali paskatinti impulsyvų įsigijimą ar neatsakingą laikymą, kai gyvūno poreikiai lieka nuošalyje.

Vietoje to, reikėtų skatinti atsakingą, etišką augintinių globą, kuri mato visą gyvūno gyvenimo sudėtingumą – nuo poreikių iki ribų.

Kita vertė

Aišku viena – augintiniai turi didžiulę vertę. Bet ne tokią, kurią galima įrašyti į sąskaitą faktūrą. Mūsų meilė gyvūnams neturi būti pagrindžiama pinigine nauda. Ir svarbiausia – gyvūno vertė nepriklauso nuo to, kiek jis padeda mums jaustis geriau.

Tad užuot klausę „kiek vertas mano šuo ar katė“, gal geriau paklauskime: „Ar aš esu vertas jų pasitikėjimo, jų meilės, jų gyvenimo?“

Tegul šie tyrimai primena, koks svarbus yra ryšys tarp mūsų ir gyvūnų. Bet dar svarbiau – tegul jie skatina mus ne tik džiaugtis, bet ir atsakingai rūpintis tais, kurie savo švelniomis letenėlėmis, miauksėjimais ar uodegos vizginimu kasdien kuria mūsų laimę.

Parengta pagal psychologytoday.com.