Kasdienė higiena – po karvės uodega
Raibsta akys žiūrint, kaip Mundari žmonės prausiasi… šlapime. Kai karvė pradeda šlapintis, genties narys stovi po srove ir ją naudoja kūno plovimui. Šlapimas laikomas natūraliu antiseptiku – juo plaunamas veidas, netgi plaukai. Sako, kad tai padeda nuo parazitų ir stiprina galvos odą.
Bet svarbiausia – šlapimas čia turi sakralinę reikšmę. Juk karvė – šventas gyvūnas. Viskas, kas iš jos gaunama – nuo pieno iki mėšlo – turi vertę. Net ir plaukų spalva: vyrai reguliariai šviesina juos šlapimu, kad įgautų gelsvą ar oranžinį atspalvį. Tokia spalva laikoma grožio, jaunystės ir jėgos simboliu – ji traukia merginų dėmesį.
Jeigu rytą karvės jau nebesišlapina, vaikai surenka šlapimą į indus iš vakaro. Kartais jis net pilamas į pieną ar maistą – kaip jie sako, kad „taptų skanesnis“.
Kvėpavimas į karvės pasturgalį
Skamba neįtikėtinai, bet taip – Mundari vaikai kartais pučia orą karvėms į užpakalį. Tai daroma tam, kad gyvulys pradėtų duoti pieną. Kai karvė netenka veršelio, ji dažnai nustoja duoti pieną. Pūsdami šiltą orą, vaikai tarsi nuramina karvę, ir po kelių minučių ji vėl duoda pieno.
Natūralus dantų valymas
Dantų šepetėlių čia niekas neturi, tačiau Mundari rado savo būdą palaikyti burnos higieną. Rytais ir vakarais jie kramto akacijos šakeles, kurios turi antiseptinių savybių. Vienas šakelės galas sukramtomas, kol tampa šereliais primenančia šluotele – ja valomi dantys ir masažuojamos dantenos. Natūralūs augalo aliejai valo burną, o kai kurie medžiai net turi natūralaus fluorido.
Moterys ir gyvenimas kaimelyje
Toliau keliauju į kaimelį, kur likusios moterys ir vaikai. Vyrai tuo metu būna su galvijais – klajoja po dykynes ieškodami ganyklų. Kaimelis lieka toje pačioje vietoje, tik bandos keičia stovyklas. Moterys čia rūpinasi maistu, vaikais ir namais, pastatytais iš šiaudų, molio bei medžio.
Įdomu tai, kad mergaitės, kurios ruošiamos vedyboms, dažnai laiką leidžia prie gyvulių stovyklų, jog vyrai jas pastebėtų. Kur yra paklausa, ten visada atsiras pasiūla.
Minimalizmas ir kasdienybė
Mundari gyvena pusiau klajoklinį gyvenimą – viskas sukasi apie galvijus. Jų drabužiai – paprasti audiniai, o vakarai praleidžiami prie ugnies klausantis istorijų ir atliekant ritualus. Tai minimalistinis, bet nepaprastai stiprus būdas gyventi: su mažu kiekiu daiktų, bet gilia prasme.
Randų menas – gyvenimo ženklai ant odos
Skarifikacija – tai kūno menas, iš kurio gimsta istorijos. Randai ant kaktos ar kūno čia ne puošmena – tai vyriškumo, moteriškumo ir drąsos simbolis.
Kiekvienas raštas reiškia etapą gyvenime – perėjimą iš vaikystės į suaugusiojo pasaulį. Moterims tai grožio ženklas, o vyrams – kario garbės ženklas.
Karinga jaunystė
Mundari jaunimas nuo mažens ruošiamas būti kariais. Imtynės, fiziniai išbandymai, jėgos varžybos – tai jų būdas įrodyti vertę. Kario statusas čia svarbesnis už viską – tai vienintelis kelias į pagarbą ir galimybę vesti.
Mano įspūdžiai
Ši kelionė buvo tarsi žvilgsnis į kitą pasaulį – vietą, kur laikas sustojo, o tradicijos gyvos tarsi ugnis tarp dykumos dulkių. Akys tiesiog raibo nuo papročių, kurių negalėtum pamatyti niekur kitur – nuo ritualinio apsivalymo šlapime iki karvių ragų formavimo moliu.
Viskas, ką čia pamatai, verčia iš naujo permąstyti, kas yra švara, grožis ar net meilė. Mane pribloškė, kaip šios bendruomenės gyvena visiškai be šiuolaikinio pasaulio, bet išlaiko nepaprastą darną su gamta ir savo tapatybe.
Nors kai kurios tradicijos kelia šoką – ypač, kai pamatai, kaip mergaitės ruošiamos vedyboms, – širdyje lieka pagarba. Nes čia, tarp dulkių ir dūmų, žmonės vis dar tiki savo dievais bei žeme.