Praėjus 7 metams po dramatiškos A. Merkel kalbos, kurią išprovokavo Europos lyderių kivirčai su pirmąja D. Trumpo administracija, vaizdas dar nenuteikia optimistiškai.
Vargu ar europiečiai paėmė likimą į savo rankas – juk priklausomybė nuo Vašingtono neišnyko, ir tai ypač akivaizdu matant lankstymąsi dėl muitų. Europos didžiosios šalys, nepaisant augančių gynybos biudžetų, savo karine galia vis dar smarkiai atsilieka nuo JAV ir, nepaisant ryžtingų užuominų apie Vakarų karinės intervencijos Ukrainoje galimybę bei ultimatumų Rusijai, nesugebėjo žodžių pagrįsti veiksmais.
Jungtinės Karalystės lygis tiek nusmuko, kad sumenkęs Karališkasis laivynas tėra savo praeities šešėlis, Karališkosios oro pajėgos yra mažiausios per bene šimtmetį, britų armija šiandien turi mažiau (vos 14) savaeigių haubicų nei Lietuva ar Estija, o likusi artilerija – dešimtys velkamų lengvų 105 mm pabūklų.
2019 m. NATO smegenų mirtį konstatavęs Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas dabar gali konstatuoti nebent savo politinės karjeros pakasynas. Dar blogiau tai, kad, nepaisant ugningos retorikos, ne jis atgaivino NATO, be to, jis nesugebėjo paversti savo šalies Europos karine galybe.
Ir pačios Vokietijos įvaizdis pastaruosius kelerius metus nežiba. Kanclerio postą iš A. Merkel perėmusio Olafo Scholzo pažadai stiprinti gynybą ir skirti jai 100 mlrd. eurų pradėjo bliūkšti nepraėjus nė metams po garsiosios Zeitenwende kalbos – išsisukinėjimai ir melai tapo akivaizdūs net vokiečiams. Bailus ir neryžtingas kancleris – tik viena medalio pusė. Bundesvero problemos su kovinės technikos stygiumi, defektais, gedimais, nepakankamu finansavimu ir personalo trūkumu tapo pasikartojančia, chroniška, neišgydoma liga.
Praėjus pusmečiui matomi pirmieji rezultatai. Problemų dar daug, bet yra ir optimizmo, o svarbiausia – ambicija tunelio gale, laidojanti antiamerikietiškos politikos veikėjų retoriką apie atsiribojimą nuo JAV.
Įsisenėjusios problemos ne tik juokina
Kol kas būtent įsisenėjusios problemos vis dar dominuoja viešojoje erdvėje. Net iš pirmo žvilgsnio maži dalykai gali sukliudyti didelėms ambicijoms. Pavyzdžiui, Vokietijos žiniasklaidoje vis aptarinėjamas saugaus skaitmenizuoto ryšio sistemų diegimo projektas Bundesvere (D-LBO). 2022 m. tam skirta per 1,35 mlrd. eurų. Bet greitai paaiškėjo, kad planas skaitmenizuoti 10 tūkst. transporto priemonių, švelniai kalbant, gali užtrukti.
Dar gegužę buvo atsisakyta dalies ryšio priemonių, nes jos pasirodė pernelyg sudėtingos, nepatikimos, vis gesdavo, eikvojo pernelyg daug energijos, buvo nesuderinamos su esamomis ir naudojamomis transporto priemonėmis. Bet kitais atvejais nebuvo kitos išeities.
Tiesa, 393-ojo tankų bataliono, kuris priskirtas tai pačiai 10-ajai divizijai kaip ir Lietuvoje kurdinama 45-oji brigada, šarvuotųjų pajėgų skaitmenizavimas vyksta vėžlio tempu – vieno iš 44 turimų tankų „Leopard“ įrengimas trunka 5 savaites. Tai reiškia, kad jei tektų aktyvuoti visą diviziją ir pagal planą ją permesti į Lietuvą, dalis šarvuotųjų pajėgų tiesiog negalėtų greitai atvykti.
Vien tai, kad Bundesvere po ilgų atidėliojimų apskritai prasidėjo ryšių sistemų skaitmenizacija, yra reikšmingas žingsnis į priekį: ne vienus metus sąjungininkai šaipėsi iš vokiečių dėl pasenusių ryšių sistemų, kurios ne visada būna suderintos su kitų NATO šalių pajėgomis.
Bet kol problemos nebus išspręstos, bus šaipomasi ir toliau. Tiesa, pašaipos – mažiausia problema, nes jei NATO operaciniam rezervui priskirti ir konkrečiai pagal gynybos planus Lietuvai ginti skirti daliniai neturės saugių, veikiančių, su sąjungininkais suderintų ryšio priemonių, dėl tokių dalinių efektyvumo gali kilti daug klausimų. Ir ne tik tų, kurie tiesiogiai siejami su ryšio priemonėmis.
Kaip apsaugoti vokišką ir lietuvišką tanką?
Pavyzdiniu Bundesvero ir visos naujosios Vokietijos vyriausybės saugumo projektu laikoma 45-oji brigada, kuri po truputį auga Lietuvoje, o visą operacinį pajėgumą turėtų pasiekti 2027 m., yra tas projektas, kuris tiesiog negali nepavykti. Kitaip sakant, vokiečiai negali jo sumauti.
Bet jei jau dabar susimaunama su ryšio sistemomis, tai kas gali užtikrintai pasakyti, kad panašių nesklandumų nekils su izraelietiškomis aktyviosios apsaugos sistemomis „Trophy“, kurios bus montuojamos ant tankų „Leopard 2A8“? Šie naujausios modifikacijos tankai, kuriuos perka ir Lietuva, turi sudaryti Vokietijos šarvuotųjų pajėgų branduolį. Kol kas užsakyti 123 tokie tankai, o pernai užsakytas toks pat skaičius jiems skirtų aktyviosios apsaugos sistemų „EuroTrophy“. Lietuviškiems „leopardams“ šios sistemos irgi numatytos.
Kaip tokios sistemos veikia? Teoriškai, o ir ne tik teoriškai, bet ir kaip rodo praktika, – nepriekaištingai. Kaip Pietų Korėjoje vykusioje gynybos parodoje ADEX „Delfi“ pasakojo „Trophy“ kuriančios Izraelio bendrovės „Rafael“ atstovas Stasas Aidemanas, tai yra vienintelė efektyvi sistema pasaulyje.
„Taip, tai patvirtinta mūšio lauke. Efektyvumas siekia 90 proc. ir šios sistemos išgelbėjo šimtus gyvybių“, – demonstruodamas kelis įrašus pasakojo „Rafael“ atstovas.
Tiek bandymų metu, tiek per mūšius Gazoje ir Pietų Libane galima pamatyti vaizdų, kaip, link tankų „Merkava“ artėjant prieštankinio ginklo kovinei daliai arba dronui kamikadzei (su panašia kovine dalimi), „Trophy“ jutikliai nustato grėsmę ir aktyvuoja vieną iš keturių konteinerių. Iš jo iššautas sprogmuo kinetine jėga sunaikina grėsmę, o sprogimas, kuris iš tolo atrodo pražūtingas tankui, nepadaro beveik jokios žalos.
Be keturių konteinerių, sistema gali paduoti dar po kelis užtaisus, jei nuolatos tanką atakuojančių grėsmių, pavyzdžiui, tų pačių dronų, yra ne viena, o spiečius. Visgi galiausiai, pasak S. Aidemano, svarbu tai, kad „Trophy“ nėra vienintelė tanką sauganti sistema, kaip ir pats tankas bent jau neturėtų veikti pavieniui. Jei mūšio lauke draugiškos pajėgos veikia išvien, kaip suvienytų pajėgų operacijų dalis, ir geba dengti viena kitą bei manevruoti, ribotas „Trophy“ komplektas neturėtų būti problema.
Dėl pažeidžiamumo kare Ukrainoje, kur masiškai naudojami dronai medžioja ir naikina šarvuotąsias pajėgas, dronų entuziastų nurašyti tankai gali būti apsaugoti, jei efektyviai veikia visos apsaugos sistemos ir naudojama priemonių visuma. Paprastai sakant, šarvuotųjų pajėgų manevras nėra miręs.
Deja, užtenka vienos smulkmenos, tokios kaip „Trophy“ integracijos problemos, ir naujausias „Leopard 2A8“, „Merkava“ ar bet kuris kitas tankas gali tapti lengvesniu taikiniu.
Ruošiasi ateities, o ne praeities karui
Čia kyla didžioji dilema: ar Vokietija, jos bendrovės, kariuomenė ir pastarosios specialistai gali padaryti maksimumą, kad visi įsibėgėję įsigijimų, pajėgų modernizavimo, rengimo, organizavimo ir kiti procesai vyktų sklandžiai ir sklandžiau nei iki šiol?
Nors žiniasklaida ir karą Ukrainoje aptarinėjantys, patarimų negailintys bei manevrinį karą nurašantys tikri ir tariami specialistai akcentuoja būtent dronų, kaip viską iš esmės keičiančio veiksnio, reikšmę karyboje, realybėje jokia kariuomenė neatsisako šarvuotosios galios ir jos manevro galimybės.
Nei Vokietijos, nei JAV, nei Ukrainos, nei Rusijos kariuomenės neatsisako tankų. „Leopard 2A8“ įsigyja Norvegija, Kroatija, Čekija ir Lietuva, o korėjietiški tankai K2 jau riaumoja ne tik kalnuotoje Pietų Korėjoje, bet ir Lenkijoje, yra bandomi Rumunijos, Slovakijos kariuomenių.
Vokietijos 45-osios brigados Lietuvoje vadas gen. Christophas Huberis, Business Insider“ konkrečiai paklaustas apie tankų reikšmę šiuolaikiniame kare ir apie Ukrainos pamokas, išskyrė būtent minėtą aktyviųjų apsaugos sistemų svarbą. Kartu jis pažymėjo, kad karas, kurį kariauti ruošiasi jo brigada, tikėtina, skirsis nuo to, kurį matome Ukrainoje.
Tą patį nuolatos kartoja Lietuvos karininkai, bet jie dažnai lieka neišgirsti, net pašaipų bei kritikos sulaukia ypač dėl tikėjimo Aljansu, gynybos planavimu bei sąjungininkais, kurių galimybės, pajėgos ir pajėgumai, įskaitant tankus, yra greitai nurašomi.
„Tikslas yra pasiruošti ateities, o ne praeities karui, tikrai ne tokiam, koks vyksta dabar“, – teigė Ch. Huberis. Būtent todėl akcentuojama pajėgumų įvairovė, pajėgų sąveika – ne tankų veikimas pavieniui – ir galimybė suduoti ypač skaudų, triuškinamą smūgį priešui kontratakuojant.
Vien tai, kad vokiečiai jau nebesidrovi kalbėti apie karą, kaip apie savaime suprantamą, galimą dalyką, yra įdomus ir reikšmingas pokytis.
Tai, kad vokiečių karininkai ir pati kariuomenė šiandien akcentuoja ne tuos dalykus, kuriuos akcentavo pastaruosius kelis dešimtmečius – ne pagalbą humanitarinėse misijose, ne įtrauktį ir įvairovę, o karinę galią, vokiškos karinės minties ir geležies sąveiką, bene geriausiai atspindi neseniai Lietuvoje apsilankiusio Vokietijos sausumos pajėgų vado generolo Crhistiano Freudingo vaizdo įrašas iš Ruklos.
Ne šiaip milijardai gynybai, bet ir ginklams
Tokios kalbos ir vaizdai primena Šaltojo karo laikų Bundesverą ir jo karininkų filosofiją: akistatai su skaičiumi pranašesne Sovietine armija vokiečiai tada buvo parengę bent 12 divizijų ir turėjo tūkstančius tankų. Visgi svarbiausia, kad Vokietija galėjo išlaikyti tokią galią ir taikos metu, nes suvokė grėsmę ir investavo didelius pinigus.
Prie to dabar ir grįžtama: šiemet Bundesvero biudžetas siekia 62 mlrd. eurų (su papildomais 24,1 mlrd. iš specialaus fondo), o kitais metais jau planuojamas 108,2 mlrd. biudžetas ir numatytas tolesnis jo kilimas – iki 150 mlrd. eurų 2029 m. Nuoseklumas leidžia planuoti.
Dabar planuojama bent jau atkurti Vokietijos šarvuotąją galią – turėti apie 600 tankų „Leopard 2A8“. Be to, puikiai suvokiant, kad jie vieni negali veikti šiuolaikiniame mūšio lauke – tiek dėl dronų, tiek dėl kitų prieštankinių ginklų grėsmės, investuojama skirtingomis kryptimis.
Dar spalį „Politico“ „netyčia“ nutekino vidinio Vokietijos institucijų susirašinėjimo detales. Vos 39 puslapių (trumpas, kaip biurokratinę preciziką ir detalizavimą mėgstantiems vokiečiams) dokumentas yra įspūdingas ta prasme, kad jame glaustai aprašyti net 377 mlrd. eurų vertės įsigijimai, kurių dalis Bundesverą pasieks jau kitais metais. Daugelis įsigijimų yra ilgalaikiai, o iš maždaug 320 naujų projektų net 178 jau yra aiškūs – pasirašytos sutartys, iš kurių 160 – su vietos gamintojais.
Čia svarbūs keli pjūviai. Pirma, atkuriama pėstininkų kovos mašinų (PKM) jėga – vietoje pasenusių „Marder“ pagaliau bus masiškai gaminamos ir į dalinius pristatomos vaikiškas ligas išgyvenusios „Puma“ – prie turimų 400 PKM per artimiausius metus prisijungs 662 naujos „Puma“ ir dar 25 mokomosios.
Dar svarbiau, kad Ukrainoje ypač pasiteisinusių mobiliųjų oro gynybos sistemų „Gepard“ pamaina pagaliau įgauna kūną – bus pagaminta per 561 „Skyranger 30“. Iš esmės tai yra bokšteliai su greitašaudžiu 30 mm pabūklu, skirtu oro taikiniams naikinti, bei papildomas komplektas su trumpojo nuotolio oro gynybos sistemomis, pavyzdžiui, „Stinger“ ar naujesnėmis SADM.
Kol kas užsakyta 19 sistemų „Skyranger 30“. Vokietijos karininkai neslepia, kad bent dalis tokių sistemų pagal prioritetą pirmiausia keliaus į Lietuvą, kur reikės saugoti 45-ąją brigadą.
Stiprinama ir oro gynyba, kuri taip pat atliepia karo Ukrainoje pamokas. Jau sudarytos pirmosios sutartys dėl vidutinio nuotolio oro gynybos sistemų IRIS-T ir joms skirtų raketų. Iš viso planuojama pagaminti 14 baterijų (vienoje baterijoje – po tris paleidimo įrenginius su 8 raketomis kiekviename) ir apie 700 raketų. Tarp užsakomų dronų ir bepiločių sistemų – ir ukrainiečių gamybos egzemplioriai, pavyzdžiui, jūriniai dronai „Magura“.
Kam Vokietijai prireikė „Tomahawk“?
Yra ir kitas pjūvis: Vokietija nebekalba apie būtinybę atsikratyti priklausomybių nuo kitų šalių, bet drąsiai skiria pinigus užsakymams, kurie atiteks ne tik vietos gamintojams.
Kitaip sakant, Europos biurokratų ir juos aptarnaujančių šauklių pasakos apie išskirtinai europietišką produkciją baigiasi, kai yra konkretūs poreikiai ir juos atliepiančios ne vietos kilmės alternatyvos.
Dar svarbiau, kad po Vokietijos ir JAV viešų apsižodžiavimų, D. Trumpo kritikos Berlynui ir ledus pralaužusio F. Merzo vizito Baltuosiuose rūmuose į užsakymus iš JAV vėl žiūrima palankiai, nesibaiminant dėl patikimumo.
Todėl įsigijimų sąraše yra ir „Boeing“ orlaivių – pakrančių apsaugos ir kovos su povandeniniais laivais lėktuvų „P-8A Poseidon“, – ir 15 papildomų „Lockheed Martin“ naikintuvų F-35A, kurie kartu su jau užsakytais 35 tokiais naikintuvais turėtų atlikti NATO branduolinio atgrasymo funkcijas, t. y. gabenti branduolines bombas B-61, ir vykdyti viršenybės ore bei elektroninės kovos misijas.
Galiausiai, vyšnia ant torto tapo Kremlių suerzinęs ir Šaltojo karo laikus primenantis Vokietijos užsakymas – 400 kruizinių raketų „Tomahawk“. Naujausios, t. y. „Block 5B“ modifikacijos raketos, kurios gaminamos tik nuo 2021 m., bus skirtos paleidimo įrenginiams sausumoje.
Kol kas vieninteliai tokie įrenginiai – sistemos „Typhon“, kurias JAV kaip tik dislokuoja Vokietijoje. Tai gremėzdiška, didelė, nerangi, brangi paleidimo sistema ir jos pagaminta tėra vienetai, todėl Berlyno optimizmas tiek dėl kainos (1,35 mlrd. eurų), tiek dėl pristatymo termino (iki dešimtmečio pabaigos) gal ir stebina.
Antra vertus, pati ambicija turėti tokių smūgio pajėgumų savaime iškalbinga. Vokietijos siekis turėti „Tomahawk“, kurių šūvio nuotolis siekia bent pusantro tūkstančio kilometrų, yra paremtas paprasta logika – poreikiu atgrasyti, o atgrasymui nepasiteisinus – suduoti smūgį objektams Rusijos gilumoje.
Pastarasis scenarijus – jau karo situacija. Pirmiausia konvencinio karo, jei Rusija pradėtų agresiją prieš, pavyzdžiui, Lietuvą, kurioje yra Vokietijos brigada. Tokiu atveju jau negaliotų susilaikymo, eskalacijos baimės veiksniai ar faktas, kad Rusija pati turi raketinių pajėgumų ir branduolinį ginklą.
Jei vyktų karas, jei būtų įgyvendinami NATO gynybos planai ir atsirastų poreikis naikinti priešakines priešo pajėgas, valdymo ir vadovavimo elementus bei karo pramonės objektus ir jei tam prireiktų didelio nuotolio raketų su didele kovine dalimi, tokios ir būtų panaudotos – masiškai.
Nuo Vokietijos rytinių sienų iki Maskvos – kiek daugiau nei 1,5 tūkst. kilometrų, tačiau „Typhon“ sistemą ar naujesnę X-MAV paleidimo versiją, kad ir kokia gremėzdiška bebūtų, galima perdislokuoti toliau į rytus. Vėlgi – iš pradžių atgrasymo tikslais, kaip amerikiečiai Šaltojo karo laikais, 9-ajame dešimtmetyje, atsakydami į sovietų veiksmus, „Tomahawk“ dislokavo Vokietijoje.
Vokiečiai tai gali pakartoti su savo „Tomahawk“ – prevenciškai dislokuoti jas Lietuvoje. Jei nuolatinės priešakinės brigados projektas prieš kelerius metus atrodė neįsivaizduojamas net vokiečiams, o dabar yra vadinamas svarbiausiu pavyzdiniu projektu, tai kas gali paneigti, kad panašiai nenutiks ir su vokiečių „Tomahawk“, kai tik Vokietija sulauks šių ginklų?
Kol kas NATO gynybos planai, kalbant apie Vokietijos pajėgas, paremti būtent sausumos komponentu: iš pradžių 45-ąja brigada, vėliau – 10-ąja divizija, kurią jau turėtų dengti „Patriot“, IRIS-T baterijos. Visgi jau kelerius metus NATO šalių politinė ir karinė vadovybė siunčia dvi esmines žinutes.
Pirma, Rusijos agresijos atveju NATO nekariautų taip, kaip kariauja Ukraina, nes turi visai kitokio lygmens pajėgumus ir planus. Antra, šiuose planuose numatyta ne tiktai gintis palei kontakto liniją – tai tėra politinis įsipareigojimas. Karinis sumanymas ir planai paremti pirmiausia NATO pajėgumų svoriu, galia ir pranašumu – didelio tikslumo ginklais, naudojamais iš didelio atstumo, masiškai ir nutaikytais į priešo teritorijos gilumą. „Tomahawk“ tėra viena iš priemonių, kurios atitinka šiuos kriterijus.
Nuo to, kaip vokiečiams seksis įgyvendinti ambicingus planus, kaip ir nuo Rusijos ketinimų, veiksmų bei elgesio, priklausys, ar ir kada Lietuvoje bus dislokuotos vokiškos „Tomahawk“.