Mano akį prieš keletą mėnesių patraukė buvusio klasioko vaizdo įrašas socialiniuose tinkluose: keliaudamas su žmona pirmą kartą paragavo austrių ir tai filmavo. Pramoga neapsiėjo be žiaukčiojimo ir ašarojančių akių užsidengus burną.
Man tai buvo didelė nuostaba. Kad austres vieni dievina, o kiti nekenčia, keista nėra. Vieniems tai jūros gėrybės, kitiems – jūros bjaurybės. Nebūna žmonių, kurie austrėms nejaučia nieko. Arba aš tokių nepažįstu. Vis dėlto, austrės vaidina tokį didelį vaidmenį mano mityboje, šventėse ir kasdienybės šviesuliuose, kad nustebau prisiminusi, jog yra, kas jų nė neragavę.
Asmeninio archyvo nuotr./Fausta Marija Leščiauskaitė
Tačiau nieko tokio. Žinau, kur galite paragauti, išmokti atidaryti ir pamatyti, kaip tai daro šalies geriausieji. Šį ketvirtadienį, lapkričio 13-ąją, Vilniuje vyks Austrių gliaudymo čempionatas ir šventė, kurioje viskas suksis aplink austres.
Artėjant didžiausiam austrių mylėtojų metų įvykiui, renginiui, kurį man jau antrą kartą patikėta garbė vesti, nusprendžiau savo bičiulių ir kolegų paklausti: o jūs – ar mėgstate austres? Atsakykite man Orijau, Vaida, Rimante! Juk jūs – gyvenimo patirčių gurmanai!
Orijus buvo giliai sukrėstas
Paklausiau Orijaus ar pamena savo pirmąjį kartą. Pasirodo, jis, ypač pagal ano meto standartus, įvyko tikrai anksti.
„Buvau devintokas, dirbau žurnalistu viename iš Lietuvos dienraščių ir mane nusiuntė į vieno prabangaus restorano pristatymą, kurio šefas buvo, jei gerai pamenu, prancūzas. Pristytame meniu vienas iš patiekalų buvo austrės, apie kurias aš nieko nebuvau girdėjęs. Pamenu, kaip stebėjau, ką daro kiti, paėmiau į ranką, tik op – įtraukiau į burną ir pajutau stiprų skonį, kuris man nepatiko. Šalia buvo servetėlė, į kurią tą austrę atrajojau, ir ją, su visu turiniu, kad nieks nepamatytų, įsidėjau į kuprinę. Buvau moksleivis ir visur vaikščiojau su kuprine. Paslėpiau servetėlę skyrelyje, kur nebuvo kitų knygų, sąsiuvinių, ir pamiršau. Po kelių dienų ji sušvinko ir paskleidė tikrai bjaurų kvapą. Taip toji austrė mane sukrėtė dukart.“
Irmanto Gelūno / BNS nuotr./Orijus Gasanovas
Kai jau nustojau juoktis, galėjau Orijaus pasiteirauti, kodėl tada, mano žiniomis, austrių jis yra ragavęs bemaž tiek, kiek ragautų tikras gerbėjas. Ir čia pasirodė, kad visų mylimas žurnalistas toks yra ne veltui: jis tiesiog be galo mandangus.
„Niekada neatmetu galimybės, kad kada nors imsiu ir pamėgsiu austres – taip jau yra buvę su kitais patiekalais. Ragauju iš mandagumo. Kadangi daug keliauju, neretai mane pasikviečia šefai, šiaip žmonės, ir dažnai nepaklausia, ką mėgstu, ko nemėgstu. O aš esu toks žmogus, kuris iš mandagumo gali daug dalykų padaryti, pavyzdžiui, suvalgyti austrę. Taigi, jas ragauju. Ragauju ragauju ir ragauju. Šiais metais austres valgiau gal jau kokius 4 kartus ir net kai kurių pavadinimus atsimenu“, – juokiasi Orijus.
Paklausiau jo, ar yra valgęs jų skirtingų. Štai, Austrių gliaudymo čempionate tikrai jų valgysime skirtingų. Bet pasirodo, kad taip: ir keptų, ir ant ledo patiektų, ir su visokiausiais pagardais. Visos jos žurnalistui pasirodė panašios.
„Labai gurmaniškos, aristokratiškos. Aš jaučiuosi joms dar nesubrendęs“, – labai mandagiai austrėms kryžių užbrėžė Orijus.
Visgi, kaip pats ir papasakojo, jo draugų tarpe yra tikrų, aistringų austrių gerbėjų, o ką valgo Orijus, kol šie siurbčioja iš dailių kriauklyčių?
„Jei tai žuvies restoranas, imsiu tuno ar kitos žuvies tartarą arba ceviche – labai juos mėgstu. O mano draugai mėgsta austres, užgeria jas putojančiais gėrimais. Ir nors aš nemėgstu austrių, visa jų kultūra mane labai žavi: paruošimas, pateikimas, tokia estetika, prabanga“, – pasakojo šiuo metu po Tailandą keliaujantis kelionių žurnalistas.
Kadangi Orijų kalbinti be galo malonu, dar paklausiau, kokį patiekalą jis galėtų valgyti visą gyvenimą. Ir tada jis su baisiausiu užsidegimu puolė pasakoti apie varškę.
„Varškės sūrį – labai mėgstu, varškės apkepą – dievinu, blynelius su varške – mėgstu, mėgstu net ir varškę su uogiene. Taigi, valgyčiau daug varškės!“.
Štai taip užbaigėme pokalbį apie austres, tapusį pokalbiu apie varškę.
Rimantė prisipažino apie pralietą kraują
Pati būdama kūrybišku žmogumi labai apsidžiaugiu momentais, kai išgirdus kito mintis aplanko jausmas, jog aš taip nesugalvočiau. Taip būna pakankamai retai. Bet gana dažnai, kai klausau Rimantės Kulvinskytės minčių. Todėl buvau tikra, kad ji ir santykį su austrėmis turės kažkokį ypatingą.
„Almena (aut. past. – viena iš Austrių gliaudymo čempionato organizatorių) buvo vienas pirmųjų žmonių, kuris man išaugino meilę austrėms: parodė, kas yra šviežios austrės, kokius reikalavimus joms kelti, kaip atidaryti, mėgautis ne tik su šampanu, bet ir kitais gėrimais, pavyzdžiui, lietuvišku alumi (aut. past. – visų ramybės dėlei pažymime, kad nealkoholiniu)“, – pasakojo ji.
Pasirodo, šie moliuskai Rimantės šeimoje reiškia romantiką ir net pralietą kraują.
„Austrės man yra apie mano ir Povilo poros santykį, nes dažniausiai jas valgome dviese. Tiksliau – valgau aš. Povilas, nors ir valgo, iš tiesų nėra didelis gerbėjas, tai sako „nešvaistykime ant manęs“. Mano vyras austres man ypatingomis progomis dovanoja vietoje gėlių. Padovanoja padėklą austrių ir pats jas atidarinėja – man tai labai romantiška. Gal veikia ir tas pavojaus elementas, juntamas atidarinėjant – atrodo, kad tai visas menas. Pasitaiko, kad būna ir kraujo, man visas šis procesas toks sakralus“, – kalbėjo Rimantė ir aš jau netvėriau džiaugsmu, kad apie austres pasikalbėti pakviečiau būtent ją.
Stankaitisphotography nuotr./Rimantė Kulvinskytė
Kaip papasakojo, austrės jos šeimos (ar poros) gyvenime būtinai valgomos Valentino dieną ir Naujųjų metų naktį, bet pasitaiko, kad ir kasdienybėje Rimantė Povilui taria: „Parvežk man 6 austres“. Pasirodo, būtent tiek šių moliuskų kūrybininkė įveikia vienu kartu. Taip ir sužinojau, kad valgau gerokai daugiau už Rimantę, kuri prisipažino, kad iš torčiuko ir austrių garantuotai išsirinktų austres. Ji juokėsi, kad siūlytų šias kompensuoti ligonių kasoms, jei norime didinti gimstamumą.
Na, o dabar paskaitykite, ką apie svarbius skonius gyvenime pasakė laimės tyrinėtoja.
„Mes su šefe Lina Žileviče esame kalbėjusios apie tai, kas mums yra esminiai, pamatiniai skoniai, kurie keliauja per metus, prisiminimus ir tavyje sukelia labai daug jausmų. Tai būtų šaltas šulinio vanduo, juoda duona, kraujo skonis – vėdarai ar įsikandimas į lūpą – ir austrės skonis. Gal dar geležies skonis burnoje. Jie tavyje pažadina dalykus, kurių tu net neprisimeni, ir kurie su tavo kūnu, jo virsmais, keliauja šimtus ir tūkstančius metų“.
Vaida vyro nekankina
Nemanau, kad šis straipsnis būtų užbaigtas, jei austrių tema nepakalbinčiau mitybos specialisto. O į ką dažniausiai kreipiuosi, ko klausau, kai kažkas man neaišku mitybos klausimais? Žinoma, kad į Vaidą Kurpienę.
Pasirodo, pirmą kartą austrių ji paragavo Kroatijoje.
„Draugai pasiūlė nuvažiuoti į fiordą, kuriame auginamos austrės. Vietoje, kurioje tik du staliukai, ant paties jūros kranto, pirmą kartą ragavau be galo šviežių austrių. Buvau girdėjusi, kad daug kam nepatinka, bet vis tiek ragavau, nes mėgstu išbandyti naujus dalykus. Man pačiai buvo netikėta, kad pojūtis pasirodė visai nieko. Negaliu pasakyti, kad pirmąjį kartą buvo labai skanu – tiesiog įdomu. Įsiminiau tą šviežią jūros skonį“, – apie sėkmingą pirmąjį kartą pasidalino dietistė.
Deja (o gal ne deja?) jos šeima austrėmis sužavėta nėra. Kaip ji sprendžia šią problemą?
„Dažniausiai jas ragauju kartu su draugais, kuriems austrės taip pat patinka. Tačiau per metus jomis mėgaujuosi vos keletą kartų. Visgi, man keista, kai žmonės turi lūkestį, jog dalykus, kurie ruošiami greitai, valgys visi šeimoje. Juk restorane gali užsisakyti austrių tik sau arba daliai žmonių, o tie, kas nemėgsta, gali pasirinkti ką kita. Man pačiai austres labiausiai patinka valgyti kelių rūšių iškart, su kompanija, kuri taip pat jas mėgsta, kad galėtume palyginti, aptarti, kas patiko labiau, kokius įspūdžius paliko, taip pratęsiant valgymo malonumą“, – pasakojo Vaida, kurią būtent ir pažįstu kaip žmogų, kuris patirtis mėgsta išgyventi nuo pradžios, iki galo, ir moka jomis mėgautis.
Asmeninio archyvo nuotr./dietistė Vaida Kurpienė
Paklausiau Vaidos, ar jos vaikai yra ragavę austrių.
„Paragavo labai anksti: tiek vienas, tiek kitas apie penkerių-šešerių. Jie tikrai nėra austrių fanai, bet jei reikėtų valgyti, suvalgytų. Mano keturių asmenų šeima yra pasidalinusi į dvi dalis: vyriškoji pusė mėgsta paprastą maistą su labai grynais ingredientais, o mes, moterys, mėgstame įvairų maistą, mėgstame ragauti. Ir nebūtinai todėl, kad skanu, bet ir todėl, kad įdomu“.
Kaip dietistė mėgaujasi austrėmis? Prisipažinkite, tikimės kažkiek ypatingo atsakymo. Ir aš jį gaunu.
„Daug žmonių mėgsta austres su visokiais pagardais, o man labiau patinka natūralus jų skonis. Jei austrė labai kokybiška, skaniausia ją valgyti be nieko. Ir, aišku, visada reikia ją truputėlį pakramtyti, o ne tiesiog nuryti, ką daro nemažai žmonių. Ne tik dėl skonio, bet ir todėl, kad kramtytas maistas visada geriau virškinamas: geriau pasisavinami baltymai, mažesnė tikimybė, kad sukils rūgštis. Ko kitiems įprasto nedarau aš – tai neužgeriu austrės šampanu“.
Vaida papasakojo, kad 100 gramų austrių rasite apie 8-10 gramų baltymų, nors tai tebus 50 kilokalorijų. Palyginimui, anot jos, tokiame pačiame kiekyje lašišos bus apie 20 gramų baltymų, bet apie 200 kilokalorijų, o kiaušinyje – apie 12 gramų baltymų, bet 150 kilokalorijų.
Ji pastebėjo, kad seleno kiekiu austrės gerokai lenkia lašišą, vištieną, kiaušinius ir tuną. Tačiau taip pat paminėjo, kad yra žmonių, kuriems austrių reiktų vengti: alergiškiems jūros gėrybėms, dideliems jautriaskrandžiams, nėščiosioms ir žindančioms, turintiems padidėjusį šlapimo rūgšties kiekį ir pan.