„Aš grįžinėjau iš Vingio parko ir matau iš toli – lyg ir sėdi ant Žvėryno tilto turėklų žmogus, laikosi. Iš pradžių galvojau, gal fotosesija arba ieško kadrų. Bet kažkas viduje suvirpėjo. Pagalvojau, gal žmogus čia žudosi… Bet tada vėl – ne, ne, žmonės gi praeina tiesiai pro jį, niekas neatsisuka, tai turbūt viskas gerai“, – pasakoja pašnekovė.

Nuo ankstyvo ryto – ant tilto

Vėliau paaiškėjo, kad vaikinas ant tilto buvo matytas dar nuo ankstyvo ryto. Pasak Ivetos, socialiniuose tinkluose jai parašė žmonės, kad atpažino situaciją.

„Mano draugai, pamatę mano įrašą, sakė, kad jie matė tą patį vaikiną nuo ankstyvo ryto – vaikščiojo pirmyn atgal per tiltą, nuliūdęs, su ausinėmis. Sakė, buvo įtarimas, kad jis kažką mąsto. Vaikinas atrodė gal 13-15 metų, dar paauglys. Vaikščiojo pirmyn atgal, vis žiūrėjo į vandenį“, – sako moteris.

Prie vaikino priėjo kartu su nepažįstamu vyru

„Eidama link vaikino susižvalgėme su nepažįstamu vyru – iš akių supratome, kad kažkas čia negerai. Supratome, kad čia rimta. Ir jis pirmas priėjęs paklausė: „Ką tu čia darai?“ – pasakoja Iveta. – Tada jau viskas tapo aišku – jis norėjo nušokti.“

Moteris sako, kad tuo metu kūnu bėgo drebulys – ji bijojo net žodį ištarti netinkamai.

„Bijojau, kad jei ką nors pasakysiu ne taip, jis gali sureaguoti impulsyviai. Kai kurie žmonės man po to rašė – reikėjo kviesti pagalbą. Bet kaip? Jei būtume skambinę, jis būtų išgirdęs, būtų išsigandęs ir galbūt nušokęs nuo tilto. Tai buvo sekundžių reikalas.“

Vaikinas, anot jos, buvo akivaizdžiai sutrikęs: „jis sakė, kad jo visi nekenčia. Kas tie „visi“ – neįvardijo. Bet supratau, kad kalba apie bendraamžius. O kai paklausėme apie šeimą, sakė, kad viskas gerai – tėvai myli, turi brolį, namie viskas gerai.“

Tada pokalbį perėmė vyras, kuris elgėsi labai ramiai ir taktiškai. „Sako jam: „kas tave taip pastūmėjo? O kas tau nuo to pasikeis? Ar tavo šeimai bus geriau, jei nušoksi?“ Jis bandė kalbėti švelniai, su humoru. Pasiūlė net: „tai gal rūkai?“ – „Ne“, – atsakė vaikinas. „Tai būčiau pasiūlęs kartu parūkyti“, – juokais pasakė, kad tik jį prakalbintų.“

Pokalbis truko apie penkioliką minučių. „Visą laiką šalia stovėjome, stengėmės išlaikyti ramybę. Slidu, lyja, bijojau net jo ranką stverti, kad tik nepaslystų. Bet vyras labai taktiškai elgėsi – kalbėjo, motyvavo, suteikė vilties. Galiausiai sako: „duok ranką ir lipk čia, pasikalbėsim“. Ir jis – perlipo. Tą akimirką, atrodo, visas pasaulis sustojo.“

„Žmonės ėjo pro šalį – kaip taip galima?“

Moteris teigia, kad ir dabar ją labiausiai skaudina ne tik pati situacija, bet ir kitų žmonių reakcija – tiksliau, jos nebuvimas.

„Bėgikas kaip bėgo, taip nubėgo. Dvi bėgikės atsisuko, bet nubėgo toliau. Dar vienas žmogus praėjo. Ir viskas. Aš gi iš toli jį mačiau – sėdi perlipęs per turėklą, žiūri žemyn į upę. Akivaizdu, kad ne šiaip žiūrėjo, bet niekas nesustojo. Kaip taip gali būti?“ – kalba Iveta.

Anot jos, būtent abejingumas visuomenėje yra tai, ką reikia keisti. „Visų pirma, nelikite abejingi. Žmogus žmogui turi būti žmogus. Jei tai būtų jūsų vaikas, ar norėtumėte, kad kiti taip praeitų pro šalį? Auksinė taisyklė – elkis su kitais taip, kaip norėtum, kad elgtųsi su tavimi. Mes visi esame vieni kitiems broliai ir seserys.“

Tėvai ir mokytojai – pirmieji, kurie gali pastebėti

Iveta įsitikinusi, kad apie vaikų emocinę sveikatą kalbėti reikia daug daugiau – ne tik tada, kai jau įvyksta nelaimė.

„Reikia, kad tėvai daugiau kalbėtųsi su vaikais, jų klaustų, kaip sekasi, ar niekas nenuliūdino. Stebėtų emocijas, reakcijas. Nes vaikas gali nusišypsoti, bet viduje jaustis prastai“, – sako ji.

Ne mažiau svarbus, jos manymu, ir mokyklų vaidmuo. „Mokytojai negali tiesiog atlikti darbus ir išeiti, jie turi matyti, kas vyksta. Jei vaiko nėra pamokoje – kodėl? Kur jis? Turi būti pranešta. Dabar matome didžiules spragas – tiek dėmesio trūksta, tiek abejingumo. Vaikai juk ne visada patys pasako, ką jaučia. O tada jau būna per vėlu.“

Vienas žvilgsnis gali pakeisti viską

Ši istorija – ne tik apie vieną išgelbėtą gyvybę, bet ir apie tai, kiek daug reiškia paprastas sustojimas, žvilgsnis, klausimas „ar tau viskas gerai?“.

„Jeigu mes nebūtume sustoję, gal viskas būtų pasibaigę kitaip. Niekas nesako, kad visi privalo tapti gelbėtojais, bet užjausti, sureaguoti, pasakyti žodį – gali kiekvienas. Vienas pokalbis gali išgelbėti gyvybę“, – sako Iveta.

Pagalba esant krizei: tu nesi vienas

Po sukrečiančių įvykių kyla klausimas – ar tikrai padarome viską, kad šalia esantys žmonės sulauktų pagalbos laiku? Jaunimo linijos internetinėje svetainėje dalijimasi informacija, kaip atpažinti savižudybės riziką ir kaip padėti žmogui, išgyvenančiam sunkų laikotarpį.

„Apie savižudybę galvojantis žmogus dažnai yra kamuojamas prieštaringų jausmų – jis gali jaustis pasimetęs, vienišas, bejėgis, tačiau tuo pačiu turėti ir noro gyventi. Dažniausiai jo tikslas – ne mirti, o nebejausti skausmo“, – rašoma Jaunimo linijos puslapyje.

Tokio žmogaus savijauta ar elgesys dažnai pasikeičia: jis gali atrodyti apimtas nevilties, liūdnas, užsisklendęs, atrodyti viskam abejingas ar net elgtis rizikingai, tarsi jo gyvybė jam nesvarbi. Kartais žmogus gali pradėti dalinti savo brangius daiktus, grąžinti skolas ar kalbėti apie gyvenimo beprasmybę.

„Labai svarbu sureaguoti, jei po ilgą laiką trunkančios prislėgtos nuotaikos žmogus staiga, be aiškios priežasties, atrodo daug linksmesnis ar žvalesnis – toks pokytis gali reikšti, kad jis jau rado sprendimą kaip pasitraukti iš gyvenimo“, – pažymima tame pačiame šaltinyje.

Jaunimo linija primena, kad net jei atrodo, jog žmogus tiktai siekia atkreipti dėmesį – tai vis tiek yra rimtas signalas, kad jam reikia pagalbos. Tokiais atvejais labai svarbu kalbėtis, neišsigąsti temos, nukreipti žmogų emocinės pagalbos link.

Norite išsakyti savo nuomonę ar pranešti naujieną? Rašykite el. paštu pilieciai@delfi.lt!

Pagalbos telefonai: Psichologinės pagalbos tarnyba Telefono numeris Darbo laikas Jaunimo linija Budi savanoriai konsultantai +370 800 28888 I-VII, visą parą Vaikų linija Budi savanoriai konsultantai, profesionalai 116 111 I-VII, 11:00 – 23:00 Linija Doverija (rusų kalba paaugliams ir jaunimui) Emocinę paramą teikia: savanoriai moksleiviai +370 800 77277 II–VI, 16.00 – 20.00 Pagalbos moterims linija Pagalbą teikia: savanoriai ir psichikos sveikatos profesionalai +370 800 66366 I-VII, visą parą Vilties linija Pagalbą teikia: savanoriai ir psichikos sveikatos specialistai 116 123 I-VII, visą parą Krizių įveikimo centras Konsultacijos teikiamos per Skype arba atvykus į Krizių įveikimo centrą (Antakalnio g. 97, Vilnius,
http://www.krizesiveikimas.lt) +370 640 51555 I-V 16.00–20.00, VI 12.00–16.00 Dingusių žmonių šeimų paramos centras (teikiama pagalba nuo smurto nukentėjusiems asmenims – artimoje ir neartimoje aplinkoje, nusikalstamų
veikų) +370 670 527 25 centras1@missing.lt Skambučius į visas linijas apmoka SADM iš Valstybės biudžeto lėšų. Emocinė parama internetu Krizių įveikimo centre (Antakalnio g. 97, Vilnius, www.krizesiveikimas.lt) budi psichikos sveikatos specialistai, su kuriais galite pasikonsultuoti
atėję arba per Messenger ar Skype be išankstinės registracijos ir nemokamai. Į budinčius psichologus bus galima kreiptis darbo dienomis 16-20 val.,
šeštadieniais 12-16 val. Visa papildoma informacija – puslapyje www.krizesiveikimas.lt. Pagalba nusižudžiusių artimiesiems: savitarpio pagalbos
grupė, dažniausiai užduodami klausimai, literatūra ir kita naudinga informacija puslapyje artimiems.lt Vaikų ir paauglių krizių intervencijjos
skyrius. Veikia visą parą. (+370-5) 275 75 64.