Pasak vieno iš agentūros pašnekovų, Rusijos valdžios institucijų tikslas – išvengti dešimtojo dešimtmečio situacijos, kai karių grįžimas iš Afganistano prisidėjo prie organizuoto nusikalstamumo augimo.
Iš Ukrainos grįžę Rusijos kariai negalės gauti pajamų, net panašių į dabartines išmokas karo dalyviams, o tai sukels jų masinį nepasitenkinimą, pažymi „Reuters“. Vienas iš agentūros pašnekovų pridūrė, kad Kremlius, vykdydamas V. Putino nurodymus, stengiasi išspręsti galimas problemas, susijusias su karo veteranų grįžimu.
Šių pastangų kontekste, buvusiems kariškiams praėjusiais metais padėta dalyvauti regioniniuose rinkimuose, o kitais metais jiems bus padedama kandidatuoti į Valstybės Dūmą. Tuo pat metu Maskvoje skamba ir kiti pasiūlymai. Rusijos prezidento patariamosios tarybos civilinės visuomenės ir žmogaus teisių klausimams narys Sergejus Karaganovas pasiūlė siųsti veteranus į Sibiro vystymo projektus.
2025 m. pradžios duomenimis, manoma, kare dalyvavo daugiau kaip 1,5 mln. rusų vyrų ir moterų. Leidinys „7*7“ rašo, kad per trejus metus Rusijoje nuo buvusių kariškių rankos jau žuvo beveik 300 žmonių. Rusijos nepriklausomas leidinys „Verstka“ dar prieš metus suskaičiavo, kad beveik 500 civilių žuvo dėl grįžusiųjų iš karo veiksmų.
Apie tai TV kanalas „Nastojaščeje vremia“ kalbėjosi su rašytoju Ivanu Filippovu.
– Su kokiomis problemomis susidurs Rusija, kai iš fronto grįš kare prieš Ukrainą dalyvavę kariai?
– Tokių problemų masto šiandien neįmanoma prognozuoti. Galime kalbėti apie tai, kuo vadinamosios „specialiosios karinės operacijos“ („SVO“) veteranai skirsis nuo ankstesnių karų veteranų. Pirma, iš fronto grįš kaliniai, tarp jų ir nuteistieji už sunkius nusikaltimus – už apiplėšimus, išprievartavimus, žmogžudystes. To dar niekada nebuvo. Antra, iš fronto grįš bepiločių orlaivių operatoriai.
Tradiciškai snaiperiai visada laikyti baisiausiais, nes snaiperis mato savo auką tiesiai prieš save. Tie, kurie kare atsakingi už daugiausia žūčių – pavyzdžiui, pilotai, metantys bombas, arba artileristai, kurie vykdo apšaudymus, – nemato tiesioginių savo smūgių pasekmių. Bet dabar gi susiduriame su šių veiksnių deriniu. Bepiločio orlaivio operatorius – tai masinis žudikas, kuris kaskart mato labai detaliai, kaip žūsta jo aukos.
Trečia. Keli autoriai (beje, kai kurie iš jų – dabartiniai kariškiai) rašo, kad fronte kilo narkomanijos epidemija. Žmonės kariauja jau trečius metus, jei kalbama apie Rusijos mobilizuotuosius karius. Žmogaus organizmas tam nėra pritaikytas. Sugrįš žmonės, turintys stiprią priklausomybę nuo narkotikų, stiprią priklausomybę nuo alkoholio.
Taip pat iš fronto sugrįš jau gerai sutelktos, organizuotos grupės – organizuotos nusikalstamos grupuotės (ONG), kurios įprato visiškai nebaudžiamai žudyti ir plėšti ir kurios jau yra vienaip ar kitaip įsitvirtinusios valdžios struktūrose. Kai kalbame apie narkotikų epidemiją, narkotikai neatsiranda iš oro. Ten jau yra parengtų mafijos grupuočių, kurios puikiai žino, kaip prekiauti narkotikais ir panašiai.
– Rašote apie grįžusiųjų iš karo „neteisybės jausmą“. Jie kariavo, o kažkas „saugiai ištupėjo namie“. Kuo tai gali baigtis?
– Tai klasikinis „mes jūsų ten nesiuntėme“ efektas, kuris pasireikšdavo po kiekvieno karo. Po Afganistano, po Čečėnijos. Bijau, kad šiuo atveju jis bus aštresnis. Nuo pat pirmųjų karo dienų pagrindinė daugybės Z-tekstų tema – visiškas Rusijos visuomenės abejingumas vadinamajam rusų kareivio žygdarbiui. Ir kiekviename iš šių tekstų jaučiama potekstė: „mes už jus žūstame, mes už jus laidojame savo draugus, o jums ant mūsų nusispjaut“. O kai tai kažkur toli, tada taip, Rusijos visuomenė gali apsimesti, kad karo išvis nėra. Suprantama, ne visi taip mąstys, ne visi mušis į krūtinę ir plėšis nuo savęs marškinius. Bet vis tiek kalbame apie tūkstančius tokių istorijų, kurios gali baigtis bet kuo – nuo išpuolių peiliu iki šaudynių, nes daugelis grįš ginkluoti.
– Ar tai gali kelti grėsmę V. Putino politinei sistemai?
– Kaip rodo pastarųjų metų patirtis, žmonės labai dažnai sako: „Jau rytoj viskas sugrius.“ O viskas kaip stovėjo taip stovi. Kalbant apie nusikalstamas grupuotes, kurios jau susiformavo fronte, prisiminkime Kuščiovskąją stanicą [stanica Krasnodaro krašto šiaurėje, žinoma kaip vieta, kur 2010 metais įvyko masinė žmogžudystė, įvykdyta „Capkovskių“ gaujos narių]. Įsivaizduokite, kad tai apima visą šalį. Kad tokios grupuotės grįžta ne į vieną stanicą, o į šimtus. Galime tik spėlioti, kas būtų.
Galime tvirtai pasakyti tik tiek, kad karo pradžioje, kai tapo aišku, jog „blickrygo“ nebus, „Rosgvardija“ ir kitos jėgos struktūros sudarė savotišką sutartį su visuomene. Jie nesiunčiami į frontą, o namuose laukia tų, kurie grįš iš fronto. Žmonės, tarnaujantys jėgos struktūrose, supranta, kad jie pirmieji taps taikiniais. Todėl jie tam ruošis.