Pati Austėja dar pradinėse klasėse žinojo, kad nori tapti mokslų daktare.
„Man nepaprastai patiko mokykla, labai patiko mokytis. Nebuvau iš tų vaikų, kurie nemėgo eiti į mokyklą – vasara man būdavo per ilga. Dėl to man viena gražiausių dienų būdavo būtent rugsėjo 1-oji, kuomet galų gale grįždavau į mokyklą. Kažkada tėvų klausiau, ką man daryti, kad ilgiausiai mokyčiausi ir kad vis kažką naujo sužinočiau.
Man tada mama ir pasakė, kad ilgiausiai mokosi mokslų daktarai. Tada ir nusprendžiau būti mokslų daktare. Aišku, pirma ir man buvo ta asociacija su paprastais daktarais – galvojau, kad išrasiu kokios mirtinos ligos vaistus.
Mąsčiau, kad turiu puikiai mokytis, kad tokį dalyką pasiekčiau. Pamenu, kai gavau pirmąjį savo ketvertą, labai verkiau, nes galvojau, kad nebeišsipildys mano svajonė. Galvojau, kad nuo pirmosios klasės turiu turėti vien tik puikius pažymius“, – tinklalaidėje „Iš širdies“ atvirauja A.Landsbergienė.
„Priėmiau asmeniškai ir skaudžiai“
Mokydamasi ji turėjo sau iškėlusi aukštus standartus – visgi neslepia, kad ne visada aukštų standartų nusistatymas padeda žinoti, ko pats nori.
„Savo vaikams kitaip sakiau. Sau pati turėjau užsibrėžusi mokyklą baigti su vidurkiu 10 – taip ir atsitiko. Bet kai negalvoji ir nereflektuoji, galiausiai išeina taip, kad nelabai žinai, ko nori. Pasiekiau tą vidurkį, bet nežinojau, ko noriu. Dėl to, manau, pasidaviau įtakoms. Buvau tikrai aktyvi ir visi sakė, kad stosiu į tarptautinius mokslus ar teisę“, – tvirtino ji.
Eriko Ovčarenko / BNS nuotr./Austėja Landsbergienė
Kiek vėliau ir iš aplinkos A.Landsbergienė sulaukė įvairių komentarų, kad galėjo būti net ir šalies vadove, tačiau tų lūkesčių nepateisino.
„Prisimenu tėtis kartą grįžo iš Tėvų tarybos jubiliejaus mokykloje ir pasakojo, kad viena mokytoja kalbėjo, jog galėjau tapti Lietuvos prezidente, o nuėjau į pedagogiką ir dar keturis vaikus pasigimdžiau.
Tada susimąsčiau, kaip tiems vaikams rinktis pedagogiką, jeigu patys pedagogai taip sako? Labai asmeniškai ir skaudžiai tą priėmiau.
Turbūt manyje tada ir įvyko tas lūžis, kad aš visiems vaikams sakau, kad tavo profesijos prestižas yra tavo galvoje. Tu nusprendi rinktis šią profesiją, tu nori keisti tų vaikų gyvenimus. Ir tada kai ateini į tą sritį, jie tą jaučia, jaučia jų tėvai, o tada iš tiesų keiti tų vaikų gyvenimus.
Visur pradėjau kalbėti, kokia nuostabi ši profesija, o šiandien jau turiu sulaukusi daugiau nei 20 laiškų, kai žmonės parašė, kad pasirinko pedagogiką vien dėl mano kalbų“, – dalijosi moteris.
WoW University nuotr./Austėja Landsbergienė
Ji teigia, kad visi gali būti kažkur išskirtiniai ir labai nuostabūs – tik reikia nebijoti to ieškoti.
„Jau 12 klasėje savanoriavau „UNICEF“ ir, kadangi nežinojau, kur noriu stoti, stojau ten, kur tuo metu buvo populiariausia. Kadangi man reikėjo iššūkio, stojau į skandinavistiką. Antrame kurse išvykau į Norvegiją – ten savanoriavau Mėlynajame kryžiuje. Mane visą gyvenimą lydėjo savanorystė su vaikais.
Buvo metas, kai sparčiai kelią Lietuvoje skynėsi anglų kalba, tad iš savo mokyklos gavau ir pasiūlymą mokyti anglų kalbos, tuomet man buvo tik 17. Bet pradėjau mokyti, ir supratau, kad man patinka, man lengva su vaikais. Kur tik aš nueidavau, man nepatikdavo klausytis suaugusiųjų pokalbių“, – teigė Austėja.
Asmeninio archyvo nuotr. /Dr. Austėja Landsbergienė
Pašaukimo atradimas
Metus vaikus mokiusi anglų kalbos, Austėja vėl grįžo į Norvegiją. Kaip teigia pašnekovė, ten būdama ji suprato, kad savo ateitį ji toliau nori sieti su vaikais ir mokykla.
„Tada man buvo nesvarbu, ką sakė apie pedagogiką. Grįžau visiškai apsisprendus, surinkusi nemažai kreditų. Paskutiniuose kursuose laksčiau po fakultetus, ieškodama būdų, kaip vaikus išmokyti matematinio mąstymo, kaip dirbti su specialiais poreikiais turinčiais vaikais, ir tuo pačiu turėjau filologijos fakultete baigti bakalauro studijas. Labai tiksliai žinojau, ko noriu – kad baigusi bakalaurą sieksiu edukologijos magistro“, – teigė laidos viešnia.
Kalbėdama apie pašaukimo atradimą, moteris prisiminė ir pokalbį su mokytoja, kurią teko atleisti.
TS-LKD nuotr./Austėja ir Gabrielius Landsbergiai balsuoja Europos Parlamento rinkimuose
„Pamenu, kad ji verkė, bet aš jai sakiau, kad žiūrėtų į tai kaip į galimybę, kad ne nekęstų mane, bet paieškotų kažko, kur ji jaustųsi daug geriau. Nes čia ji – ne savo vietoje. Nenorėjau, kad ji užimtų vietą ar kad jai pačiai būtų sunku. Tikiu, kad kažkur kitur ji gali žibėti. Netikiu, kad yra žmonių, kurie tiesiog yra stiprūs ketvertai. Manau, kad mes kažkur visi galime žibėti, tiesiog reikia nebijoti bandyti to ieškoti“, – šypteli ji.
O ko labiausiai reikia mokytojo profesijos atstovui?
„Manęs viena mokytoja paklausė, Austėja, ko labiausiai reikia pedagogui? Ir aš atsakiau, kad tiesiog gyvenimo džiaugsmo. Kai tu matai stiklinę pusiau pilną, o ne pusiau tuščią. Kitu atveju, kai tu ateini ir visiems sunku į tave žiūrėti, matydavau tą ir tarp kolegų, tiesiog norisi pasakyt, tu sveika, tu turi nuostabią šeimą. Ir juk dar tik rytas, ko čia eit koją už kojos velkant?
Vaikai labai tą jaučia. Jie jaučia tą dinamiką, autentiškumą, nuoširdumą. Kai tu esi autentiškas, nebijai su vaikais pajuokauti, pasidalinti savo gyvenimo istorijomis, tuo, ką skaitai, ką darai, tiesiog bendrauji su jais – tai yra svarbiausia pedagogui. Labai svarbu ir lankstumas. Kai tu esi autentiškas, kai su jais nebijai pajuokauti, kai palaikai juos, kai jie kažko neuspranta, bet kai bendrauji – tai pedagogui svarbiausia“, – kalbėjo A.Landsbergienė.
Asmeninio albumo nuotr./Austėja Landsbergienė
„Suprantu, kad mes visi turime planą, bet kartais juk būna tų blogų dienų visiems. Kai taip atsitinka, aš atidedu tą planą, kelias valandas vaikams paskaitau kokią pasaką, o paskui grįžtame įgyvendinti tų planų. Juk niekas nebėgame per plikledį. Palaukiame, kol jis ištirps, ir tik kitą dieną bėgame“, – priduria ji.
Nors Austėjos ir jos vyro Gabrieliaus vardą Lietuvoje žino turbūt visi, žinomumas dažnai ateina su savo kaina. Ne visada tokia smagia.
„Turbūt mūsų situacija yra unikali. Labai seniai esu sutikusi žmogų, kurio požiūris į mane yra neutralus. Dažniausiai pamatai, kad tavęs nekenčia, arba tuos, kurie skaito tavo darbus. Tada jautiesi taip, kad kažką gero ir naudingo darai.
Aš niekada neskaitau komentarų. Bet būna, kad tave užtagina kur nors, ir netyčia pamatai. Manau, kad esu viena iš tos mažumos žmonių, apie kuriuos Lietuvoje taip bjauriai pasisako. Būna, kad tos neigiamos emocijos vėl iškyla. Daug su savimi dirbau, nes tokie komentarai yra ne apie mane – tai apie to žmogaus savivertę, charakterį, kultūrą.
Tai visai paprasčiausi dalykai. Manau, kad yra mažai žmonių, kurie lengvai ir natūraliai su tuo susitaiko“, – teigia moteris.
Visą pokalbį su A.Landsbergiene žiūrėkite vaizdo įraše: