Vytautai, papasakokit, kaip atrodė jūsų profesinis kelias į aviaciją?
Kryptingai siekiau išsilavinimo ir darbo finansų srityje, o magistro studijoms pasirinkau Edinburgą. Vėliau, neplanuodamas ilgai užsibūt svetur, grįžau į Lietuvą, kur įsidarbinau vienoje iš taip vadinamųjų „Big Four“ konsultacinių įmonių. Labai patiko tiek pats darbas, tiek vadovai. Greitai prabėgo penkeri metai ir pradėjau jausti, kad įmonėje jau užaugau ir noriu įvairesnės profesinės patirties. Gan netikėtai sulaukiau telefono skambučio iš buvusio kolegos, kuris jau buvo perėjęs dirbti į „Avia Solutions Group“. Jis manęs tiesiai šviesiai paklausė: „Gal nori į Indoneziją?“. Tuo metu ten kaip tik kūrėsi orlaivių aptarnavimo verslas – „FL Technics Indonesia“. Ilgai nedvejojęs sutikau, o po dviejų darbo pokalbių jau pradėjau krautis lagaminus.
Tapęs finansų direktoriumi orlaivius aptarnaujančioje įmonėje, gavau pasiūlymą analogiškas pareigas užimti ir naujai įsteigtoje oro linijų bendrovėje „BBN Indonesia“, kuri irgi priklausė tai pačiai įmonių grupei.
Kaip sekėsi adaptuotis naujoje kultūroje?
Tai nuostabi šalis, kurioje modernus pasaulis taikiai sugyvena su šimtametėmis tradicijomis – čia galima susidurti su juodąja magija, kavinėje ar net biure pamatyti besirangančią gyvatę. Pasitaiko ir įdomių kultūrinių kuriozų. Pavyzdžiui, Indonezijoje kai kurie darbai yra paveldimi. Ir aš kalbu ne apie vadovaujančias pareigas didelėse įmonės. Iš kolegų girdėjau apie ne vieną eismo reguliuotoją, kuris savo darbo vietą paveldėjo iš tėvo, prieš tai dirbusio toje pačioje sankryžoje.
Patirtis Indonezijoje mane stipriai pakeitė. Įmonė buvo ką tik įkurta, tad reikėjo daug ir greitai mokytis, šį procesą ženkliai paspartino pačios grupės sukaupta patirtis. To rezultatas – tiek profesinis, tiek asmeninis tobulėjimas, ženkliai išsiplėtęs akiratis ir stipresnis gebėjimas atsižvelgti į daug skirtingų požiūrio kampų bei prie jų sėkmingai prisitaikyti.
Kuo aviacija Indonezijoje ar apskritai Pietryčių Azijoje skiriasi nuo to, prie ko esame pratę Europoje?
Indonezija yra salynas, tad kelionės lėktuvu ten yra pagrindinis susisiekimo tarp miestų būdas. Skrydžių bilietai – nebrangūs, o pati šalis dėl jos dydžio ir strateginės pozicijos – itin palanki rinka aviacijai. Be to, kadangi didžioji mūsų vadovybės dalis buvo europiečiai, jie atsinešė daug žinių ir patirties, kurios suteikė Indonezijai apčiuopiamos naudos.
Vystant aviacijos verslą Pietryčių Azijoje, būtina atsižvelgti į skirtumus tarp šalių. Taisyklių išmanymas taupo laiką ir pinigus, ypatingai kai kalba eina apie tokius dalykus, kaip orlaivių importas ir susiję mokesčiai. Beje, ne visos taisyklės yra labai „rimtos“ savo formuluotėmis. Pavyzdžiui, Balio saloje galiojantys įstatymai, pabrėžia, statinių aukštis negali viršyti penkiolikos metrų. Tai įprastas kokosų medžio aukštis, todėl vietiniai ją vadina „kokoso medžio taisykle“.
Dėl to labai svarbu komandoje turėti žmonių, kurie jau išmano tą specifiką ar geba labai greitai ją perprasti. Viena iš „Avia Solutions Group“ savybių kaip tik ir yra tai, kad grupė nestokoja veržlių talentų, kurie ne tik prisideda prie spartaus grupės augimo ir vystymosi, bet ir kuria naujoves.
Po septynerių metų Azijoje nusprendėte imtis naujo iššūkio ir persikelti į Braziliją. Kas paskatino tokį pokytį?
Manau, kad finansų vadovui yra natūralu įmonėje užsibūti apie penkerius metus. Per maždaug trejus viską sutvarkai ir sustyguoji, dar dvejus mėgaujiesi sklandžiu darbo procesu ir tuo, ką pavyko nuveikti, o tada jau pradedi žvalgytis ko nors naujo.
Pasilikti įmonėje ilgiau norisi dviem atvejais – kai ji sparčiai auga arba kai pats būtent joje sieki tolesnės karjeros. Indonezijoje iš viso praleidau beveik septynerius metus. Iš tos patirties gavau viską, ko norėjau, tad galiausiai atėjo laikas pokyčiams. Tiek darbine, tiek aplinkos prasme. Be to, mano žmonai, su kuria ir susipažinau Indonezijoje, taip pat kilo noras pagyventi svetur.
Kaip ir įsidarbinimo „FL Technics“ atveju, į aktyvias darbo paieškas nesileidau, bet įmonių grupėje atsiradus galimybei iškart paskambinau „Avion Express“ finansų vadovui, kurį šiek tiek pažinojau. Apsispręsti, tiesą sakant, man užteko vos penkių minučių, o pokalbis su žmona truko ne ką ilgiau – apie penkiolika.
Kuo nustebino ar tebestebina Brazilija? Kuo ji skiriasi nuo Indonezijos?
Brazilija mane tiesiog pakerėjo: spalvingi karnavalai, favelos, Caipirinha kokteiliai. Kita vertus, prieš išvykdami buvome šiek tiek sunerimę dėl sklandančių kalbų apie nesaugumą šalyje. Kaip bebūtų, aš manau, kad, jei pats saugaisi – viskas bus gerai.
Kalbant apie skirtumus, Indonezija ir Brazilija – labai skirtingos kultūros. Pastarąją apibūdinčiau, kaip „apsikabinimai ir bučiniai“. Atvykę į biurą ryte, visi apsikabina, pasibučiuoja, o išeidami tą procedūrą vėl pakartoja.
O ką galite papasakoti apie Brazilijos darbo kultūrą? Kaip čia žiūrima į užsienio investuotojus?
Brazilai į susitikimus ateina laiku – kitaip, nei Indonezijoje, kur jie net turi posakį, jam karet, reiškiantį „guminis laikas“. Į darbą gali važiuoti ir dvidešimt minučių ir tris valandas. Jei turi susitikimą trečią valandą, tai nereiškia, kad jis tada ir prasidės. Juk bet kada gali pakliūti į milžinišką kamštį. Na, o brazilai – punktualūs. Taip pat yra labai svarbu mokėti kalbą, nes vietos institucijose tik nedidelė dalis žmonių kalba angliškai. Indoneziečių kalbą jau išmokau, o portugalų šiuo metu mokausi.
Brazilijoje į mus visi žiūri labai palankiai. Ten mes esame pirmasis ACMI (liet. orlaivių nuomos su įgula) paslaugų teikėjas. Institucijos noriai eina į dialogą, nori daugiau sužinoti apie verslo modelį, o kartais net specialiai pritaiko reglamentus konkrečiai mūsų veiklai. Kadangi valstybės institucijos ir pati valstybė siekia pritraukti užsienio įmones ir užsienio investicijas, sulaukiame tikrai daug pagalbos.
Aviacija šalyje stipriai išvystyta, iš dalies dėl labai didelių atstumų tarp miestų. Trys didžiausios Brazilijos avialinijos taip pat yra didžiausios ir visoje Pietų Amerikoje. Nepaisant didelio jų orlaivių parko, lėktuvų poreikis išlieka didelis, tad nuolat su jomis kalbamės ir tikimės, kad netolimoje ateityje jos taps mūsų klientėmis.
O kaip dėl kitų žemyne veikiančių „Avia Solutions Group“ įmonių – ar bendradarbiaujate su jomis?
Dažnai bendradarbiaujame ir savo veiklą koordinuojame tiek su Lietuvoje įsikūrusia motinine įmone „Avion Express“, tiek su „Avion Express Malta“. Jos aktyviai veikia Meksikoje, Argentinoje ir kitose Pietų Amerikos šalyse. Mūsų siekis – ne tik derinti pardavimų strategiją, bet ir palaikyti vienodą paslaugų kokybės lygį.
Taip pat daug dirbame su „Chapman Freeborn“, kuri Brazilijoje siūlo užsakomųjų skrydžių paslaugas – kaip tik su šia įmone bendromis jėgomis, kaip partneriai, įgyvendinome ir pirmuosius savo projektus šalyje.
Galiausiai, artimus ryšius palaikome ir su „FL Technics“, kuri šiuo metu baigia statyti angarą Dominikos Respublikoje. Gavus visus reikalingus sertifikatus, šis angaras taps viena iš mūsų grupei priklausančių stočių, aptarnaujančių ir Brazilijos oro linijas.
Ką patartumėte jaunam, ką tik studijas baigusiam žmogui, kuris gavo darbo pasiūlymą svečioje šalyje? Kas lemia sėkmę ir pasitenkinimą darbe?
Visiems rekomenduoju ieškoti darbo didelėse tarptautinėse įmonėse, kurios vykdo plėtrą užsienyje ir gali pasiūlyti daugiau karjeros galimybių. Tai itin naudinga tiek iš profesinės, tiek iš asmeninės augimo perspektyvos. Žinoma, ne visiems tai tiks ir patiks, bet nepabandęs – nesužinosi.