Louise Glück (g. 1943) – viena žinomiausių Amerikos poečių, 14 poezijos rinkinių ir poros esė rinkinių apie poeziją autorė. Poetė yra laimėjusi daugybę svarbių literatūrinių apdovanojimų, įskaitant Nacionalinį humanitarinių mokslų medalį, Nacionalinę knygos premiją, Nacionalinį knygų kritikų rato apdovanojimą ir daugelį kitų. 2003–2004 m. Louise Glück buvo paskelbta JAV poete laureate. 2020 m. Nobelio premija poetei skirta „už jos su niekuo nesupainiojamą poetišką balsą, kurio asketiškas grožis paverčia individo egzistenciją universalia“.
2014 m. išleistas ir JAV Nacionalinį knygos apdovanojimą už poeziją gavęs eilėraščių rinkinys „Viltinga ir skaisti naktis“ – atsisveikinimo, išvykimo ir susitaikymo su mirtimi knyga.
„Tai yra poezijos knyga, o poezija visada yra apie gyvenimą. Šiuo atveju tai yra tokia melancholiška knyga, daug kalbanti apie žmonių santykį su mirtimi, bet sugebanti tai parodyti labai jautriai, šviesiai“, – pasakojo J. Žuolytė.
Knygoje eilėraščiai pateikiami ir originalo, tai yra, anglų kalba, ir jų vertimai į lietuvių kalbą. Knygos vertėjai – Marius Burokas ir Dominykas Norkūnas.
„Labai įdomu skaitant pasižiūrėti, pagalvoti, pajausti, kaip tau originalo kalba skamba eilėraštis ir kaip jo vertimas į lietuvių kalbą. Bet šios knygos vertėjai tikrai yra puikūs ir labai gerai sugebėjo atlikti šį darbą – man visada atrodo mistika, kaip išversti poeziją. Bet čia žmonės sugeba tai padaryti, o pati rašytoja yra pelniusi daugybę premijų, tarp jų ir Nobelio, tad tikrai verta atkreipti į dėmesį“, – sakė J. Žuolytė.
Bėgdamas nuo politinės priespaudos aštuoniolikmetis Abdulrazakas Gurnah (1948 m.) paliko gimtąjį Zanzibarą ir apsigyveno Anglijoje. Dešimt romanų sukūręs autorius savo rašytojo karjerą paskyrė tremties temai, nagrinėdamas klausimą, kaip ir kodėl žmonės atsiduria toli nuo namų, šeimos, bendruomenės, o kartais ir nuo savęs. 2021 m. jam skirta Nobelio literatūros premija už „bekompromisį ir užuojautos kupiną įžvalgumą nagrinėjant kolonializmo padarinių ir pabėgėlių likimų, pakibusių tarp kultūrų ir žemynų, temas“.
Pasak J. Žuolytės, šios temos atsispindi ir jo romane „Anapus mirties“: „Šioje knygoje galima pažinti Afrikos istoriją, kuri daugeliui mūsų yra mažai žinoma, sužinoti apie ten gyvenančių žmonių papročius, o tuo pačiu tai yra ir nuotykių knyga, ir meilės istorija, tad visko joje yra“.
Pabėgęs iš tėvų namų rytinėje Afrikos pakrantėje, dar visai mažas Iljasas pagrobiamas kolonijinės kariuomenės ir patenka į vokiečių misionierių mokyklą. Po daug metų jis galiausiai grįžta į gimtąjį kaimą, tačiau tėvų neberanda, o sesuo Afija – atiduota žmonėms, kurie su ja elgiasi prasčiau nei su verge. Iš tos pačios kariuomenės kitas jaunuolis – Hamza irgi grįžta namo su giliais kūno ir sielos randais. Jis tetrokšta paprastų dalykų – turėti darbą ir užsitikrinti saugumą. Tik sutikęs gražuolę Afiją supranta taipgi troškęs meilės. Jaunuolių likimams pinantis į vieną, jiems gyvenant savo kasdieną ir įsimylint, ant kito žemyno ima tamsėdamas slinkti naujo karo šešėlis.
Jennifer Saint visą gyvenimą žavėjosi senovės graikų mitologija, todėl pasirinko klasikinės filologijos studijas Londono karališkajame koledže. Po studijų ji trylika metų dirbo anglų kalbos bei literatūros mokytoja, skiepydama savo mokiniams meilę literatūrai ir ugdydama jų kūrybinio rašymo įgūdžius. Debiutinis Jennifer Saint romanas „Ariadnė“ – tai feministinis senovės graikų mito perpasakojimas.
„Knyga paremta būtent tuo klasikiniu mitu, kurį daugelis yra girdėję. Knygoje pasakojama tarsi išplėstinė istorija apie Ariadnę, kuri gyvena Kretos saloje, pas savo tokį gana tironišką tėvą. Jos brolis yra Minotauras, pusiau žmogus pusiau jautis, kuris gyvena labirinte ir jam laikas nuo laiko kaip auka yra atvežami jaunuolių būrys, 7 vaikinai ir 7 merginos, kuriuos jis suėda. Bet kartą Ariadnė ir jos sesuo pamato, kad tarp tų jaunuolių yra vienas labai gražus, kuris, paaiškėja, dar yra princas, ir nusprendžia juos išgelbėti. Na, ir tuomet įsibėgėja ta istorija, iš kurios vėliau ir gimė tokie posakiai kaip Ariadnės siūlas ar Minotauro labirintas – jei kas nežino jų kilmės, čia yra proga susipažinti, o net jei ir žino, vis tiek įdomu skaityti, nes klasikinis mitas čia perpasakojamas šiuolaikine kalba, daugiau galvojant apie veikėjų psichologiją ir panašiai“, – pasakojo J. Žuolytė.
Pasak jos, tai taip pat yra proga ir daugiau sužinoti apie graikų mitologiją, nes nors knygos centre yra Ariadnės mitas, bet sutinkami ir kiti legendiniai herojai, kaip Ikaras ir Dedalas ir kiti.
Sofios Segovios „Klajūnai“ – kito bestselerio „Bičių dūzgesys“ autorės romanas apie istorijos kryžkeles, vaikystę ir karą.
Tai pasakojimas apie dvi šeimas iš skirtingų Rytų Prūsijos kraštų, per Antrąjį pasaulinį karą priverstas bėgti iš tėvynės. Apie Ilzę ir Arną, kurių nerūpestingą vaikystę nutraukia bombų sprogimai ir liepsnų pašvaistės. Ilzės šeima, gelbėdamasi nuo artėjančios sovietų armijos, atšiaurią žiemą palieka namus ir keliauja per karo siaubiamą šalį, nežinodama, nei kur, nei kada baigsis jų alinanti kelionė. Arnas su motina bėga į dar besiginantį Kionigsbergą ir slapstosi griuvėsiuose, vildamiesi po karo vėl suburti išblaškytą šeimą.
Per dviejų jaunų žmonių likimus driekiasi skaudi ir tyra lyg gintarinės Jūratės ašaros gija, išausta iš Lenkijos miškų glūdumoje gimusių pasakų.
„Tai yra klasikinis romanas, labai jautri istorija, kuri pradedama pasakoti dar nuo prieškario metų, kaip šeimos gyvena prieš karą, kokios vyrauja nuotaikos ir kaip viskas staiga pasikeičia, kai žmonėms tenka bėgti iš savo namų, ieškoti kažkokio saugaus prieglobsčio. Aišku, labai daug dalykų nutinka pakeliui, reikia priimti lemtingus sprendimus, deja, ne visiems pavyksta išgyventi. Labai skausminga, labai jautri, bet tuo pačiu ir graži knyga, nes vis tiek netgi karo metais atsiranda kažkokių gražių dalykų, vis tiek tie žmonių santykiai būna stipriausi, užsimezga ir meilės istorijos, būna žmonių, kurie, nepaisant nieko, padeda vieni kitiems“, – sakė J. Žuolytė.