„Nepriklausomai nuo to, kas man patinka, už kokią koaliciją aš balsavau pats, mano noras yra turėti tęstinumą ir stabilumą, kiek tai yra įmanoma, matant, kad ta nestabilizacijos dalis mūsų koalicijoje egzistuoja kaip veikimas. Bet nuolat mėtytis neišeina“, – kalbėjo M. Sinkevičius.
LSDP lyderis neslėpė, kad partija vertina situaciją, darosi sociologinius tyrimus.
„Kai kurie dalykai turbūt pasimatys ir be mūsų vidinių vertinimų. Artėja svarbūs balsavimai, artėja biudžetas. Jeigu nesugebėsime priimti svarbiausių valstybei sprendimų, kurie numato tuos pačius milžiniškus finansus mūsų gynybai ir saugumai, tai tiesiog nebereiks nieko vertinti, tiesiog reiks konstatuoti, kad de facto situacija neveikia. Tai yra koalicija yra, bet sprendimų priimti negali, reiškia, kad yra miręs reikalas“, – sakė M. Sinkevičius.
Plačiau apie politines aktualijas – LSDP lyderio interviu „Delfi“.
– Seime girdėjau, kad žurnalistams reiškėte nuogąstavimą, kad socialdemokratai neturi daug galimybių pasigirti savo darbais, nes iš tiesų tenka daug kalbėti apie koalicijos partnerį. Tai taip originaliai pradėsiu: pasakykite, kokiais trimis darbais socialdemokratai didžiuojasi?
– Matomiausias ir pasimatysiantis darbas, kuriuo galima turbūt pasididžiuoti, aišku, čia ekonomistai ir pensijų fondų valdytojai turbūt kitaip vertina tą sprendimą, bet jis buvo rinkiminis pažadas, tai yra antros pakopos pensijų reformos pokyčiai.
Taip pat reikėtų pasidžiaugti, kas galbūt jau ir buvo akcentuota, Energetikos ministerija anonsavo, kad visuomeninio elektros tiekimo naudotojams (tai yra nemažai namų ūkių – šimtai tūkstančių piliečių) nuo kitų metų sausio 1 dienos elektra pigs 4 euro centais. Tas irgi palies daugelį Lietuvos piliečių.
Ir, aišku, jau čia, aš manau, kad yra vyšnia ant torto – tas rekordinis per visą valstybės istoriją gynybos biudžetas, kuris, aišku, bus rezultatą priėmus biudžetą. Aš manau, kad neabejotinai jį priimsime ir turėsime milžiniškas investicijas į mūsų visų saugumą ir gynybą.
– Man labai smalsu, ar Jūs kaupiate antroje pakopoje?
– Taip, esu ir antros, ir trečios pakopų dalyvis.
– Ar turite sau sprendimą ateičiai?
– Kaip tik galvoju, kad per lapkritį-gruodį analizuosiu, ir analizė bus greičiausia to link: ar verta likti ir kaupti, ar iš antros pakopos sukauptas lėšas perkelti į trečią pakopą?
– Kokiais kriterijais remiantis priimsite savo sprendimą?
– Analizuosiu tų fondų grąžą, nes kaupiu jau ne vienerius metus. Pasižiūrėsiu, ar dėl infliacijos, kitų rodiklių, tie pinigai augo nominaliai, ar realiai – ne. Pasižiūrėsiu trečios pakopos fondų rezultatus, palyginsiu su antros pakopos, ir tiesiog įvertinsiu, kuris sprendimas yra palankesnis.
Nes trečioje pakopoje yra daugiau laisvumo, kitaip tariant, gali tuos pinigus išsiimti, nėra kažkokio pririšimo ir įsipareigojimo. Bet kuriuo atveju tikrai kaupsiu savo būsimai senatvei.
– Ar nėra baisu, kad žmonės prisipirks šaldytuvų ir televizorių, o paskui senatvėje džiūvėsius griauš?
– Aš manau, kad bus perkančių ir šaldytuvų, ir televizorių. Bus ir tokių, kas tvarkysis dantis ir gal sveikais dantimis griauš, tikėkimės, ne džiūvėsius, o valgys kepsnius. Natūralu, kad tai, kas įvyko Estijoje, gali būti, kad tam tikra prasme atsikartos ir Lietuvoje.
Tikrai dalis žmonių pasiims pinigus ir panaudos einamiesiems poreikiams. Bet aš manau, kad mes visi valstybėje suinteresuoti, kad visi galvotų ne tik apie tai, kas laukia 2026 m., bet turėtų pasitaupymų.
Iš kitos pusės, aš girdžiu ir tą statistiką, kuri irgi yra įspūdinga, kad sąskaitose lietuvaičiai laiko berods per 20 mlrd. eurų. Kitaip tariant, jie yra sukaupę tiek pinigų. Ir iš tų 20 mlrd. eurų, berods 5 mlrd. eurų yra įdarbinti. Kiti 15 mlrd. eurų guli, net nėra fiksuoto indėlio, nėra jokių investicijų. Manau, kad finansinis raštingumas dar tik ateina į Lietuvą. Reikia dėti pastangų, kad žmonės suprastų, kad pinigai, laikomi banke, irgi nuvertėja dėl infliacijos ir kitų dalykų.
– Kalbant apie Jūsų paminėtą rekordinį gynybos finansavimą, turbūt vis dar yra nerimaujančių, kad dalis tų pinigų nueis kažkur į trinkeles, keliukus, kažkur, kas nėra susiję su tikrosiomis gynybos išlaidomis. Kaip būtų galima nuraminti visuomenę šiuo klausimu?
Kalbos, kad „čia kažkaip skiriame gynybai, bet nueis į visai kitą sektorių“, yra labiau spekuliacijos. Bet vien dėl tų spekuliacijų atsiradimo, manau, bus labai sufokusuotas dėmesys ir visuomenės, ir žurnalistų: kas vyksta? Kokie projektai daromi?
Aišku, kad ir Kariuomenė, kiek ji gali, turbūt turėtų praskleisti tą šydą, nes mes gi „operuojame“ procentais nuo BVP arba milijardais. Bet jeigu tai įmanoma ir nėra kažkokia karinė paslaptis, kad „darysime šitą“, „įsigysime šitą“. Tie prioritetai keičiantis ministrams nebus keičiami. Esu įsitikinęs, kad tuos pinigus panaudosime tam, kam jie ir skirti.
Nebus jokių čia improvizacijų ir bandymų pagudrauti. O tie gudravimai ir Jūsų, ir visuomenės bus stebimi, ir tikrai nėra noro, galvojant valstybiškai, sukompromituoti tuos milžiniškus mūsų mokesčių mokėtojų pinigus, leidžiamus gynybai ir saugumui, neteisingai juos išleidžiant, panaudojant ar kažkaip kitaip manipuliuojant.
– Pradinis nerimas dėl gynybos lėšų kilo Dovilės Šakalienės [Krašto apsaugos ministerijos] valdymo metu per susitikimus, kuriuose ji pati nedalyvavo. Bet koks dabar yra Jūsų politinės bendruomenės santykis su D. Šakaliene?
– Su D. Šakaliene santykis yra darbinis. Ji yra frakcijos ir mūsų bendruomenės narė. Sprendžiamas klausimas, kuriame komitete ji darbuosis. Kai buvo ministrė, ji darbavosi Teisės ir teisėtvarkos komitete, dabar žinau interesą galbūt grįžti į NSGK [Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetą].
– Kažkokių konfliktų nematau. Aišku, reikia laiko išeiti iš buvusios rolės ir grįžti į naują. Bet tikiu, kad Dovilę bendruomenė priima. Tai yra mūsų komandos narys. Nenorėčiau ir nesitikėčiau, kad kažkokios dramos arba veiksmai ar iš Dovilės, ar iš frakcijos narių galėtų būti. Manau, kad esame komanda ir toliau dirbsime kaip komanda.
– Kaip Jūsų bendruomenė buvo sumaniusi į krašto apsaugos ministrus siūlyti susisiekimo ministrą? Kiek suprantu, Prezidentūra sustabdė šitą iniciatyvą.
– Tas sumanymas, žinote, kadangi gyvename tokioje visuomenėje, kur yra maža visuomenė, mažai veikėjų, bet žurnalistai yra labai profesionalūs ir sugeba išgaudyti žinutes ir turi įvairių šaltinių, tai Juro Taminsko nebuvo oficialiai teikiama. Apie ją, turbūt reikia neslėpti, premjerė su prezidentu diskutavo kaip apie galimybę.
Prezidentui tai nepasirodė tinkamas kelias. Prezidentas išsakė paramą ir pasitikėjimą ministru, kuris dirba susisiekimo srityje, ir nematė poreikio rotacijai iš vienos ministerijos į kitą. Tai tiesiog natūraliai mes priėjome prie kito kandidato, ir dabar tas kandidatas jau ir yra ministras. Tai yra Robertas Kaunas.
– O, kaip Robertą Kauną išsirinkote? Išties, tai – jaunas ambicingas politikas, ne tiek buvo žinomas iki šios kadencijos.
– Iki jo atėjome palaipsniui. Aišku, gal šiek tiek greičiau negu prie kultūros ministro kandidatūros, nors apsukome ratą ir grįžome prie to paties. Bet iš tikro nagrinėjome, ir buvo galima į eterį paleisti krūvą pavardžių, ir pasakyti, kad mes svarstome ne iš vieno. O iš tikrųjų ir svarstėme ne iš vieno, buvo ir keli ambasadoriai, ir keli parlamentarai, ir viceministrų korpuso nariai – keletas kandidatūrų.
Bet svėrėme, vieni daugiau turi praktinės patirties toje srityje, kiti – politinėje. Ta politinė afiliacija buvo labai svarbi kaip dėmuo. Aišku, kad buvo svarbu ir lyderystė, kurią R. Kaunas [demonstravo]. Tai yra jaunas politikas, bet jis ją demonstruoja, nebijo eiti į kontaktą, nebijo komentuoti, atstovėti savo pozicijas, net, jeigu jos būna ne tokios patogios ir malonios.
Po diskusijų Valdyboje ir su premjere (diskusijos vyksta įvairiais lygiais, politinės konsultacijos vyksta ir tarp prezidento ir premjerės) buvo priimtas toks sprendimas. Aš manau, kad jis teisingas.
– Kultūros ministerija niekad iki šios kadencijos nebuvo tiek labai nacionalinės politikos dėmesio centre. Vaida Aleknavičienė paskirta kultūros ministre. Ar nereikėjo to padaryti iš karto (…)?
– Dabar gali sakyti, kad greičiausiai galėjome prieš mėnesį ją paskirti, kada oficialiai pasakėme, kad perimame. Norėjosi trumpesnio laiko tarpo nusiraminimui – savaitės, dviejų, kad emocijos nuslūgtų. Jos ir koalicijoje egzistuoja.
Žinote, kai vienam iš koalicijos partnerių pasakai, kad mes perimame, tai spėkite, kokios tos emocijos būna. Niekas tikrai nykščių nerodo, yra visokių emocijų. Užtrunka aiškinimas, argumentacija. Tas užtruko.
Pakeliui įvyko dar Krašto apsaugos ministerijos situacija. Dėmesį nukreipėme ten ir šiek tiek užtrukome, gal net per daug. Objektyviai tą priimu kaip tinkamą pastabą. Galų gale, grįžome prie Vaidos ir tikiuosi, kad eisime į kultūros bendruomenę su susitaikymu.
Matau, kad noras kelti klausimus, protestuoti, reikšti pilietinę poziciją yra nedingęs, bet noriu tikėti, tikiuosi nenaiviai, kad vis tik laikas parodys, kad Vaida geba susitvarkyti tinkamai, kad turi tinkamą komandą ir atlieps ir visuomenės, ir kultūrininkų norus, ir požiūriai suvienodės. Pereisim į kažkokią būklę ir ta įtampų simptomatika bus menkesnė.
– Viešai mažai žinome apie tai, kas vyko už uždarų durų po to, kai socialdemokratai priėmė sprendimą perimti Kultūros ministeriją. Gal galite truputėlį praskleisti šydą, kaip sugebėjote taip padaryti, kad „Nemuno aušra“ netrinktelėtų durimis?
– „Nemuno aušroje“ visuomenė yra pripratusi matyti vieną konkretų asmenį – Remigijų Žemaitaitį kaip politinį veidą, politinį lyderį. Bet ta bendruomenė nėra tik vienas R. Žemaitaitis. Ta bendruomenė yra įvairi. Ten tikrai yra ir kitokių nuomonių, ir diskusijų. Kartais atrodo, kad taip, kaip vadas pasakė, tai visi – tik pirmyn, bet iš tikrųjų yra žmonių, blaiviai ir realiai vertinančių situaciją ir matančių, kas vyksta, ir matančių, kad emocinis laukas prastėja, kad tai kainuoja ir reitingus, ir populiarumą.
Turbūt per tam tikrą laiką nuo emocijų buvo nueita prie racionalumo, ir tas racionalumas atsirado. Mes informavome partnerius, kad tas sprendimas yra toks, ir tiesa sakant, nebuvo kažkokios iššaukiančios reakcijos, kad „mes protestuosime, trenksime durimis“ ar kažkaip. Tas politinis masažavimas šiek tiek užtruko, bet aš manau, kad sprendimas vis tik yra tinkamas, ir tikiuosi, kad liksime visi juo patenkinti.
– Ar teisingai suprantu, kad socialdemokratai kažkokiu formatu dirba ne tik su R. Žemaitaičiu, bet ir su visa „Nemuno aušros“ bendruomene?
– Palaikome santykius, nėra taip, kad kiekvienam frakcijos nariui priskirtas kuruoti koks nors kitos frakcijos narys, bet frakcijos gi bendrauja. Plenarinių posėdžių metu vyksta pokalbiai, kavagėriai, bendravimas, nuotaikomis apsikeičiame.
Natūralu, kad „Nemuno aušra“, Lietuvos valstiečių žaliųjų sąjunga žino mūsų nuotaikas, mūsų reakcijas. Yra ir darbas komitetuose. Mes dirbame įvairiais lygiais.
– Partnerystė su „Nemuno aušra“ socialdemokratams kainuoja reitingus. Paskutiniais duomenimis, lyginant su prieš tai buvusiomis Vyriausybėmis, I. Ruginienės ministrų kabineto darbo startas buvo įvertintas blogiausiai. (…) Svarbu pabrėžti, kad apklausa buvo vykdoma tuo metu, kai vyko Vyriausybės perkrova, kultūros ministru tapo I. Adomavičius. Ar ne per brangiai mokate už tuos balsus?
– Taip, kiekvienas politinis veiksmas turi pasekmių. Toli gražu, būnant valdžioje, tos pasekmės dažniausiai būna į minusą, o ne į pliusą. Bet, iš kitos pusės, aišku, kad distancija yra ilga. Tas galbūt guodžia ir optimizmo įneša, kad distancija yra dar treji metai ir kad per tą laiką susikalibravus, susisinchronizavus, laikantis savo programos, įsipareigojimų, rodant rezultatus, darbus, gerus sprendimus valstybei ir jos žmonėms, mes tikimės, kad situacija bus gerėjanti, o ne blogėjanti.
Mes, aišku, ją analizuojame ir, aišku, kad ji nedžiuginanti. Bet nėra tas veikimas padiktuotas vien tik reitingų. Jeigu jis būtų padiktuotas tik reitingų, tai turbūt dar labiau blaškytumėmės: nukrito reitingai, tai kažką darome – kažkokį šou, kad pakiltų. Paskui tas efektas – laikinas, vėl pakrenta.
Politinis veikimas neatsiejamas nuo reitingų kaip politinio veikimo vertinimo, bet jis nėra toks, kad mes tik veikiame, išeinant iš didėjančių arba mažėjančių reitingų.
– Ar nėra planų pasimatuoti temperatūrą partijoje, kaip yra vertinama koalicijos veikla? Alytaus meras yra nuoseklus dėl koalicijos su „Nemuno aušra“, bet ir ponas Vilkauskas jau kalbėjo, kad skyrių nuomonė dėl koalicijos yra pasikeitusi, reikėtų apsiklausti skyrius ir pradėti derybas su demokratais. Ar yra planų vykdyti kokią nors panašią apklausą?
– Kol kas tokių planų dėl apklausų nėra, bet vyks įvairūs formatai. Mūsų partijos Statutas, kaip mūsų Konstitucija, įpareigoja mane kaip pirmininką ne rečiau kaip kas ketvirtį susitikti su skyrių vadovais. Tą ir padarysiu lapkričio pabaigoje, ir tikrai tai bus proga pasikalbėti, kaip yra matoma situacija Joniškyje, Kelmėje, Vilniaus rajone, Klaipėdoje ir kitur. Manau, kad tokiu būdu bus grįžtamasis ryšys man, koks yra emocinis laukas ir koks yra matymas. Tą tikrai darysime.
Bet vėlgi girdžiu kolegas, kurie turi kitą liniją. Tas yra natūralu, nes esame didelė bendruomenė. Nerijus Cesiulis, Kęstutis Vilkauskas ir gal kiti sako, kad reikėtų dabar iš naujo pervertinti, kas įvyko nuo XX Vyriausybės starto, ir galvoti iš naujo.
Mano atsakymas čia yra toks: galime daryti skyrių apklausas kas mėnesius, kas tris mėnesius, bet ar tai reiškia, kad besikeičianti situacija reikš naujas Vyriausybes, perkrovas kabinete? Čia turime labai atsakingai žiūrėti į tai, ką mes darome. Nepriklausomai nuo to, kas man patinka, už kokią koaliciją aš balsavau pats, mano noras turėti tęstinumą ir stabilumą, kiek tai yra įmanoma, matant, kad ta nestabilizacijos dalis mūsų koalicijoje egzistuoja kaip veikimas. Bet nuolat mėtytis neišeina.
Taip, mes įvertinsime. Taip, mes daromės ir tam tikrus sociologinius tyrimus. Mes pasižiūrėsime, kiek ta situacija yra kritiška, ir vertinsime tam tikrus dalykus. Kai kurie dalykai turbūt pasimatys ir be mūsų vidinių vertinimų. Artėja svarbūs balsavimai, artėja biudžetas. Jeigu nesugebėsime priimti svarbiausių valstybei sprendimų, kurie numato tuos pačius milžiniškus finansus mūsų gynybai ir saugumai, tai tiesiog nebereiks nieko vertinti, tiesiog reiks konstatuoti, kad de facto situacija neveikia. Tai yra koalicija yra, bet sprendimų priimti negali, reiškia, kad yra miręs reikalas.
– R. Žemaitaitis visą pageidavimų koncertą biudžetui yra išsakęs. Kiek yra vilčių, kad bus atsižvelgta į jo partijos ir jo asmeninius pageidavimus?
– Manau, kad kukliai. Žinote, visi daug nori, nori būti geri, į tą biudžetą prirašo pageidavimų ir norų kaip Kalėdų seneliui. Bet nei finansų ministras, nei premjerė yra nei Kalėdų senelis, nei Snieguolė. Jie norų išpildyti negali, valstybės resursai yra riboti.
Aš suprantu, reikia ir pareigūnams, ir mokytojams, ir sveikatos sektoriui – visiems reikia. Bet aišku, kad norų sąrašas galiausiai turės būti baigtinis. Turėsime sutarti, koks tas tinkamiausias kelias paskirstyti turimus resursus pinigų pavidale, ir kas labiausiai visiems priimtina. Tikiuosi, kad sutarsime ir nebus blaškymosi.
Tie pratimai man asmeniškai neatrodo priimtini, kada mes iš Vyriausybės išeiname su biudžetu į Seimą, ir prasideda tas toks: „registruokime pasiūlymus“. O pasiūlymai – ne milijonas kitas, o šimtai milijonų [eurų]. Tada ta pati koalicija, kuri veikia kaip in corpore darinys, turi vertinti ir koalicijos partnerio improvizacijas į biudžetą. Tada kažkas, kas siūlo, yra labai geras, o tas, kas atmeta, yra labai blogas. Nežinau, ar čia yra komandinio darbo stilius.
Turime tokią situaciją, ir aš tikiuosi, kad sugebėsime ją įveikti. Jeigu ne, matysime, matyt, šitos koalicijos pabaigą.
– Bet negebėjimas priimti biudžeto, sutikite, būtų ne tik R. Žemaitaičio praradimas, bet ir didžiulė dėmė socialdemokratams. Ar užkulisiuose derinate kitus scenarijus, kad gautumėte paramos biudžetui kažkur iš šalies?
– Kol kas paramos iš šono mes neieškome taip super aktyviai, bet jeigu matysime, kad situacija yra intensyviai komplikuota ir prastėjanti, būsime tiesiog priversti kalbėtis su kolegomis – ar su Mišria Parlamento grupe, ar su kitais kolegomis. Galų gale, mums net ir neprašius, Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai kaip ir sakė, kad „jeigu reikės pagalbos“, aišku, yra papildomų sąlygų, susijusių su „Nemuno aušra“. Šiandien esu tikras, kad vienokiu ar kitokiu būdu mes biudžetą sugebėsime priimti.
– Jūsų koalicijos partnerio [R. Žemaitaičio] taikiniu yra tapęs užsienio reikalų ministras Kęstutis Budrys. Tokiu būdu jis gal reagavo į jam išsakytą kritiką, tačiau bet kuriuo atveju tas vyksta labai aktyviai. Kiek, Jūsų nuomone, tai yra problema, o kiek tiesiog nemalonus kontekstas?
– Aš manau, kad tai yra labai nemalonus kontekstas. Vienas pasakė apie kilimą ir kad kažką tenka rinkti nuo kilimo – ekskrementus, ar kaip ten buvo išsireikšta. Kitas atsakė. Du vyrai, du politiniai veikėjai, įsivėlė į žodžių karą, atsirado dar tas vizitas su Vengrijos užsienio reikalų ministru. Tas dar eskalavo temą.
R. Žemaitaitis džiaugiasi eiline proga, kad sulaukė dėmesio – Jūsų, visuomenės. Jam to dėmesio, natūralu, tikrai reikia. K. Budrys atsako, vyksta žodinis karas. To žodinio karo, kai vienas pasakė, kitas atsakė, trečias replikavo, kitas pakomentavo, nereikia. Tai yra nesolidu. Manau, kad reikėtų šiek tiek emocijų mažiau. Keista, kad vyrai politikoje tokie emocingi, galėtų būti ramesni.
– O kiek problematikos matote pačiame susitikime su Vengrijos užsienio reikalų ministru?
– Nepamirškime, R. Žemaitaitis yra partijos lyderis, Seimo narys. Jis nėra nei užsienio reikalų ministras, nei turi kažkokių įgaliojimų iš Vyriausybės atstovauti Lietuvos pozicijas pokalbiuose su Vengrija. Mes kaip valstybė turime labai aiškią poziciją dėl V. Orbano vykdomos politikos, ypatingai Ukrainos atžvilgiu. Aišku, nepamirškime, kad Vengrija šiuo metu vykdo oro policijos misiją Lietuvoje.
Vertinu tai kaip asmeninę iniciatyvą susitikti. R. Žemaitaitis net neslėpė, kad V. Orbano partija ir „Nemuno aušra“ yra giminingos partijos. (…) Jie susitiko, pabendravo. Nežinau, ar čia labai didelio dėmesio reikalaujantis veiksmas.
Aš lygiai taip pat prieš turbūt kelias savaites Amsterdame buvau susitikęs ir su Vokietijos vicekancleriu, su Ispanijos premjeru. Nors tas buvo anonsuota, bet tas nesulaukė kažkokios reakcijos: „vau, kas čia vyksta? Ar M. Sinkevičius lenda į ne savo daržą? Kas jis čia toks?“. Mes visi, stebintys politinius įvykius, gal kartais suteikiame daugiau dėmesio tam, kas įprastu atveju, jei tai nebūtų R. Žemaitaitis, to dėmesio būtų mažiau.
– Kalbant apie užsienio politiką, turime aktyvią problemą su Baltarusija. A. Lukašenkai nurodžius užsienio reikalų ministrui pradėti derybas su Lietuva dėl situacijos pasienyje, Lietuvos diplomatijos vadovas K. Budrys teigia, kad šalis nesiderės su režimu. Čia dar turime visą „Linavos“ emocinį kontekstą. Kokias išeitis matote Jūs?
– Aš manau, kad veikimo būdai yra keli. Vienas – užsienio reikalų ministras dabar turi vizitą už Atlanto, Amerikoje, ir ten tikrai dabar tos temos – ir Baltarusijos, ir balionų, ir mūsų transportininkų – yra keliamos. Mano žiniomis, jeigu ne kitą, tai dar kitą savaitę į Minską turėtų atvykti D. Trumpo specialusis pasiuntinys Johnas Coale’as, kuris jau buvo prieš tai atvykęs. Manau, kad to atvykimo rezultatas vėl bus tam tikrų politinių kalinių, represuotų žmonių paleidimas iš kalėjimo įstaigų. Neabejoju, kad K. Budrys pasirūpino, jog J. Coale’o pokalbiuose būtų dar papildomų Lietuvai rūpimų temų – ir balionai, ir transportas.
Mes, aišku, galime bandyti, ir tas yra reikalinga, telktis partnerius. Mums Amerika yra labai svarbus strateginis partneris, bet turime daryti ir savo namų darbus. Galime, aišku, veikti per Vašingtoną į Minską, bet pritarčiau pozicijai, kurią išsakė ir Lietuvos Respublikos prezidentas dėl techninių klausimų sprendimo – dėl užstrigusių automobilių, kurių ten yra turbūt tūkstantis, dėl užstrigusių Lietuvos piliečių, kad jie būtų sugrąžinti. Tai yra mūsų valstybės interesas, kad mūsų piliečiai ir mūsų verslas nenukentėtų.
Jie kenčia ir dabar – tai yra finansiniai nuostoliai, rinkų, kontraktų praradimas, daug susimultiplikuojančių elementų, ir mes turime iš savo pusės padaryti maksimalias pastangas, kad ta situacija normalizuotųsi. Tai nereiškia, kad mes legitimizuosime A. Lukašenką ar eisime į kitus klausimus. Tai yra, iš principo, du klausimai – kontrabanda ir balionai, ir transportininkai, kuriuos reikia spręsti.
Galų gale stebėkime, kas vyksta. A. Lukašenka lyg ir paskyrė derybinę grupę kalbėtis. Klausimas – ar mes reaguojame, ir kaip reaguojame: ar mes kalbamės, ar mes ignoruojame? Aišku, visą laiką galime rinktis patogią ignoravimo poziciją – „mes nesikalbėsime su režimu“. Žinoma, galime nesikalbėti, bet tai turi kainą.
Ir mes nekalbame apie kalbėjimąsi fundamentaliais vertybiniais užsienio politikos skirtumais, kurie yra aiškūs. Baltarusija dalyvauja kariniame konflikte, padeda Rusijai – tai yra konflikto šalis. Tie klausimai net nekeliami. Bet yra praktinio pobūdžio klausimai, kuriuos reikia spręsti. Mūsų valstybė turi padaryti viską, kas jos jėgoms. Užsienio reikalų ministerija, diplomatų korpusas turi pasistengti, kad ta situacija būtų išspręsta kiek įmanoma greičiau.
– Kokiu politiniu lygmeniu, Jūsų vertinimu, turėtų vykti dialogas su Baltarusijos puse?
– Aš manau, kad čia turėtų atsakyti Užsienio reikalų ministerija. Ji atsakinga už užsienio politikos formavimą. Yra užsienio politiką formuojantys asmenys – prezidentas, Vyriausybė. Vieni nuo kitų nesame per didelius atstumus, nesame vienas nuo kito per Atlantą. Tikrai ta situacija eskaluojasi – vežėjų asociacijų atstovai ir su manimi nori susitikti, ir sako: „žiūrėkit, mūsų piliečiai ten, mūsų turtas – ten“.
– Bet jie žino, kur dirba…
– Žinoma, kad dirba padidintos rizikos šalyse. Tą riziką atperka, matyt, pajamos arba pelnai iš tų rinkų. Ypač kai ta situacija eskalavosi su sienų uždarymu, manau, kad vežėjai turėjo įvertinti, kas bus toliau. Ir jeigu tikrai siuntė transportą ir toliau, po pirmųjų mūsų reakcijos į balionus veiksmų, tada rizika, aišku, gal buvo neįvertinta ir nepamatuota.
Bet dabar čia nėra klausimas, kas kaltas, kas galėjo veikti ar kas rizikos neįvertino. Mūsų reikalas – padėti savo piliečiams ir savo lietuviškam verslui.
– Trumpai – apie švietimo problematiką: ar išeitis sprendžiant egzaminų neišlaikymų problemas mažinti kartelę?
Kalbant apie kartelę, tai žinote, kaip valdžios, taip ir visokie sumanymai. Konservatorių valdžia tą kartelę didino. Buvo visokios mokymo programos, vadovėliai, kurie taip turbūt ir neatsirado, ir daug pompos, bet rezultatas yra toks, koks jis yra: užkelta kartelė, neišlaikymų skaičius paaugo. Tada tie dešimt balų situaciją kažkaip keitė.
Žinote, aš galvoju, kad čia būtų gerai įsiklausyti į nuomonę žmonių, kurie rengia egzaminų užduotis, į mokytojų bendruomenę, kad jie būtų čia tie politinių sprendimų iniciatoriai ir pasakytų, kaip reikėtų elgtis politikams. Manau, kad Raminta Popovienė tikrai susitvarko su darbu, ir girdi, kas yra sakoma. Bet turime skirti metodinį-praktinį požiūrį ir jį įvertinti, spręsdami tokius klausimus, kad tos situacijos ateityje nesikartotų.
– Ką socialdemokratai norėtų pasiekti švietime, kad neprisimintų Jūsų kaip tokių, kurie tik kartelę mažino arba balus pridėjo?
– Mes norime pasiekti fundamentalius dalykus. Žinote, jeigu pažiūrime EBPO, ES šalių vidurkius, tai finansavimas švietimui nėra toks jau prastas. Bet, aišku, yra tinklo problema, yra demografinės problemos – vaikų gimstamumas ir ateinantis srautas, ir į mokyklas, ir vėliau į aukštąsias mokyklas.
Turime iššūkių – tikrai labai rimtų, bet tame iššūkių komplekse, visoje toje problematikoje, kuri paveldėta ir velkasi kaip vis ilgėjanti uodega (…), norisi užtikrinti kiekvienam vaikui, nepriklausomai nuo jo gyvenamosios vietos, kokybišką švietimą. Nesvarbu, ar mano vaikas Kupiškyje, ar Jonavoje, kad jis nebūtų pagal savo geografinę gyvenamąją vietą diskriminuojamas (…). Jie turi gauti tą patį kokybišką išsilavinimą. Čia yra fundamentalus siekis.
Programoje mes kalbėjome, tas atliepia ir „valstiečių“, ir mūsų programos dalį, kad bandome išlaikyti gyvybingumą rajonuose, kaimuose, kur švietimo sistema dar veikia (…). Mes norime ne numarinti, bet išlaikyti. Bet vėl neturi būti taip, kad personalas dirba, o vaikų nėra (…). Nėra lengva tą sukalibruoti, bet pastangos yra. Fundamentalus tikslas yra kokybiškas mokslas nepriklausomai nuo geografinės lokacijos.
– Nesu ekonomikos žurnalistė, bet mano šitas klausimas yra įkvėptas ekonomisto Ž. Maurico interviu „Žinių radijui“, kurį girdėjau pirmadienį. Kalbant apie ekonomikos augimą, kitąmet situacija dar bus ne tokia bloga, bet dar kitais metais po to jau pradės ryškėti problemos, kurios, jeigu valdžia nesuvaldys savo apetito didinti išlaidas, vėliau eskaluosis jau pilna eiga. Ar socialdemokratai vertina šitas rizikas? Ir, ar galime pasitikėti, kad nepasikartos 2018 m. scenarijus, kai po socialdemokratų valdymo, deja, konservatoriams teko labai stipriai veržti diržus?
– Į finansinį tvarumą, įvairių kriterijų, Mastrichto ir kitų įsipareigojimų vykdymą mes žiūrime labai rimtai. Finansų ministras panašiai šneka, kad 2026 m. dar ir to augimo bus, ir aišku, kad gali reikšmingai vidaus vartojimą įtakoti žmonių, kaupiančių antroje pensijų pakopoje, pinigų išsiėmimas ir panaudojimas vidaus vartojimui, einamosioms išlaidoms. 2026 m. turbūt neturėtų būti kataklizmų ir didelių ekonominių turbulencijų metai.
Bet, aišku, mes galvojame ir apie 2027 m., ir apie 2028 metus. Turime nerimo. Lietuva nėra ekonominė sala. Mums turi įtakos daug eksporto rinkų, tos pačios Vokietijos situacijos, kokią dinamiką situacija turi Europoje, už Atlanto. Nesame atskirai nuo viso pasaulio.
Žiūrime į situaciją rimtai, ir tikrai neimprovizuosime finansuose. Tos improvizacijos visą laiką turi savo kainą: brangsta įvairių paskolų aptarnavimo išlaidos. Negali gyventi ateitimi. Ir manau, kad tą užtikrins ir tai, kad tai ne paskutiniai metai prieš rinkimus. Dažniausiai paimpromizavimo būna paskutiniais metais: „paišlaidaukime, visiems padalinkime, ir gal mus išrinks“. Dar turime trejus metus, negali paimprovizuoti 2026 metais, nes žinai, kad dar 2027 metais teks dirbti. Tada toks neatsakingumas bumerangu grįžtų ir trinktelėtų per galvą.
Mes labai rimtai žiūrime į finansų valdymą, ir tas nusiteikimas yra neimprovizuoti ir nebandyti kažkokių scenarijų, kurie būtų ateities – mūsų vaikų ir anūkų sąskaita.
– Prisiminsime ir tikrinsime.
– Mano kolegos daug rašė apie Jūsų ryšius su įmone „Fegda“. Su akcininkais Jūs ir Jūsų tėvas esate tame pačiame medžiotojų klube, „Fegdoje“ ėjote aukštas pareigas. O ši įmonė turi interesų dalyvaujant valstybės vykdomuose viešuosiuose pirkimuose. Kaip apibūdintumėte savo ryšius su šia įmone ir jos akcininkais? Ir kokius konkrečius darbus dirbote „Fegdoje“ kaip komercijos direktorius?
– Ryšius apibūdinčiau kaip buvusios darbovietės. Kadangi buvau netekęs savo pareigų, nuo praėjusių metų lapkričio turbūt 20 dienos pradėjau darbą „Fegdoje“. Turėjau kelis pasiūlymus, kitų neminėsiu, nes vėl bus kokių nors publikacijų.
Pasirinkau įmonę „Fegda“. Įmonė iki to laiko buvo gal mažai kam žinoma, dabar turbūt tapo labai žinoma. Dirbau komercijos direktoriaus pareigose. Mano atsakomybė buvo susieta su ateities projektais. Turiu mintyje, kad yra tam tikri projektai, kurie reikalauja pasiruošimo, sakykime, Prienų kelias ir kiti objektai.
Įmonė plečia savo darbų lauką, užsiima ne tik keliais. Tai yra įmonių grupė, kuri turi platesnio spektro interesą, nes kelių finansavimas ne auga, o įmonė augti nori, todėl diversifikuoja savo veiklas.
Atsakingai darbavausi tris mėnesius. Kiekvieną rytą, kadangi darbas nuo 7 val. ryto, prasukau per tuos tris mėnesius turbūt 20 tūkst. kilometrų. Darbas, aišku, truko neilgai – tris mėnesius ir dvi savaites. Buvo bandomasis laikotarpis, kurį sėkmingai išlaikiau, ir planavau tęsti darbus.
Tiesiog teismų, o vėliau – ir VRK sprendimai, mano situaciją pakeitė. Toks ir tas ryšys. Tėvukas, kad bendrauja su vienu iš akcininkų, tai akcininkas ten nėra vienas, turbūt yra trys akcininkai – panašiai turbūt lygiomis dalimis. Tą turbūt galima tikrinti. Čia yra detalės, nežinau, kiek reikšmingos, jie, beje, yra kilę iš vieno kaimo, skirtingo amžiaus, bet yra iš tos pačios lokacijos. Tai tos draugystės turbūt yra šiek tiek ilgesnės nei dabartinės.
Natūralu, kad kaip politikas bendrauju su įvairaus spektro žmonėmis – ir su verslo atstovais, ir su interesų grupėmis, ir su visuomenininkais. Tas ryšys nutrūko su darbo sutarties pabaigimu.
Nežinau, gal ne visą laiką buvo proga pasisakyti apie tą temą. Bandoma eskaluoti, ir, kaip aš dažnai sakau, čia yra toks bandymas prisiūti guziką (arba sagą) prie bambos. Nepasakoma tiesiogiai, bet „ryšiai“, „ausys“, „interesai“, vyksta kažkokia tokia manipuliacija: „paskaitykite tarp eilučių, ir padarykite savo išvadas“.
Galiu atsakingai pasakyti, kad kažkokio po stalinio ar po kiliminio ryšio, atstovavimo nėra. „Fegda“ daro savo darbus, turi ambicijų. Jie iš principo yra kelininkai, darantys rimtus objektus – ta pati „Rail Baltic’a“, pagrindiniai šalies keliai, magistralės. Jų intencijų dalyvauti nei žinau, nei vertinu. Linkiu tai įmonei sėkmės, tai yra lietuviško kapitalo įmonė, turinti turbūt daugiau nei 30 metų istoriją, stiprų kolektyvą. Man buvo malonu su jais dirbti. Tikiuosi, kad jie po visos eskalacijos dabar nesigaili, kad tokį Sinkevičių priėmė, kad ir trumpam laikui.
– Ačiū už pokalbį.
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį. Daugiau informacijos Taisyklėse ir info@delfi.lt 