Pokalbio metu Austėja tikino, kad mokykloje buvo labai aktyvi. Jai rūpėjo pažymiai, galimybė pasisakyti, dalyvavimas įvairiuose renginiuose.
„Mano tėtis, kuris buvo tėvų taryboje, kartą grįžo iš mokyklos jubiliejaus ir sako: „Žinai, viena mokytoja mane pasigavo ir sako: „Austėja galėjo būti Lietuvos prezidente! O va, nuėjo į pedagogiką ir dar keturis vaikus prisigimdė“. Ir aš jam sakau: „Bet kaip tie vaikai rinksis pedagogiką, jeigu patys pedagogai taip kalba?“ Man tai buvo labai asmeniška ir skaudu.
Turbūt tada manyje ir įvyko lūžis – aš sau ir savo vaikams sakiau, kad šitos profesijos prestižas yra tavo galvoje. Jei tu pats nusprendi, kad renkiesi šią profesiją, nes nori keisti vaikų gyvenimus – tu ateini į klasę ir jie tai jaučia. Tai jaučia ir tėvai. Ir tada tu iš tiesų keiti gyvenimus.
Po truputį žmonės pradėjo vis garsiau kalbėti, kokia nuostabi yra ši profesija. Šiandien jau turiu daugiau nei dvidešimt laiškų ar žinučių savo paskyroje, kur žmonės rašo, kad pasirinko pedagogiką dėl to, kaip aš apie ją kalbu. Man tai – didžiulis džiaugsmas“, – pasakojo A. Landsbergienė.
Austėja taip pat atsivėrė apie vieną momentą, kuris ją privertė iš naujo pergalvoti savo vertybes.
„Su komanda buvome atidarę „Vaikystės sodo“ padalinį Latvijoje, tai buvo labai sunkus laikotarpis. Išvykdavau iš Vilniaus apie ketvirtą valandą ryto, kad spėčiau į Rygą.
Ryte ten vesdavau mokymus mokytojams, apeidavau viską, per pietus – susitikimai mieste, vakare – susitikimai su tėvais. O tada vėl sėsdavau į automobilį ir važiuodavau atgal į Vilnių, kurį pasiekdavau maždaug pirmą nakties.
Po kurio laiko vieną dieną tiesiog užsnūdau prie vairo. Tik akimirkai, bet to pakako, kad labai išsigąsčiau. Supratau, kad taip galiu ne tik sukelti avariją, bet ir žūti pati. Tada suvokiau, kad kažką būtina keisti. Nusprendėme parduoti Rygos padalinį.
Iki šiol į tą patirtį žiūriu kaip į nesėkmę. Nes nesuvaldžiau procesų, neįvertinau visko iki galo. Galvojau, kad mano energijos ir gebėjimo nemiegoti pakaks. Bet ne. Nenorėjau kelti grėsmės nei sau, nei kitiems, todėl pripažinau, kad geriausias sprendimas – pasitraukti.
Vis dėlto, tai nebuvo pabaiga. Visada stengiuosi klausti savęs: ką išmokau, ką galėčiau padaryti kitaip, jei vėl tektų pradėti? Po Rygos patirties gimė ir Pagalbos vaikams centras, ir „LearnED“ mokymo akademija. Iš tos nesėkmės kilo naujos idėjos, naujas ryžtas. Supratau, kad nesėkmės nesustabdo – jos duoda postūmį. Jos išmoko, kad niekas neateina lengvai ar iš pirmo karto. Tiesiog reikia bandyti dar kartą, daryti, mokytis, taisyti, ieškoti sprendimų“, – pasakojo moteris.
Toliau pokalbio metu Austėja pripažino apie didžiulį dėmesį, kuris ją užklupo ištekėjus už Gabrieliaus Landsbergio. Tada ji buvo labai jauna – vos 22-ies.
Užklupęs visuomenės dėmesys kartais būdavo net labai varginantis – Austėja sulaukdavo ir neigiamų replikų, kurias reikėjo išmokti priimti.
Nors nekreipti dėmesio į negatyvius komentarus – labai sunku, Austėja tikino atradusi vieną būdą, kuris padėjo jai išsilaisvinti.
„Man padėjo visai netikėtas atradimas – vienuolynas. 2017-ieji buvo labai sunkūs – buvo didelis puolimas į mano pusę.
Buvo dienų, kai mūsų komunikacijos vadovė įeidavo į kabinetą, ir aš jau iš jos veido matydavau: kažkas blogai. Ir vis tiek dirbi toliau – juk niekas nesustoja.
Yra vaikai, tėvai, programos, svajonės, atsakomybės. Bet ji ateina ir aš žinau, kad visas pusdienis – sprogs. Nes reikia galvoti, kokį atsakymą pateiksi, kaip komentuosi. Ateina geltonoji žiniasklaida, slankioja aplink tvorą. Aš esu važiavusi iš mokyklos atsigulusi mašinos apačioje.
Ir tada atradau vienuolyną Japonijoje. 2018 m. sužinojau, kad vienas japonų vienuolis renka tarptautinę grupę iš įvairių šalių mokytis atidos. Čia buvo mokoma darbo su vaikais, tėvais, savęs pažinimo. Parašiau jam ir buvau priimta.
Ten, Japonijos kalnuose, susitikau žmones iš Australijos, Šveicarijos, JAV. Mes daug reflektavome, kalbėjome apie vertybes, apie tikrąją prasmę. Ir man ten įvyko tikras vidinis lūžis. Grįžau į Lietuvą jausdama, kad galiu atsakyti į bet kokį klausimą.
Tai buvo tarsi akmuo, kuris visą laiką spaudė krūtinę – o ten aš jį iškėliau. Ne todėl, kad tapau nenugalima, o todėl, kad supratau: niekas manęs nebegali sunaikinti. Nuo tada, grįžusi į Lietuvą, niekada nebejaučiau, kad kažkas gali mane sužlugdyti“, – pasakojo A. Landsbergienė.
Visą pokalbį galite išgirsti čia: