Nieko baisaus, jeigu laikinai mažiau ima gimdyti dešimtis ar šimtus milijonų žmonių turinčios tautos. Gimstamumui mažėjant, jos vis vien neišnyks.
O Lietuvai, šiuo metu turinčiai 2,89 mln. gyventojų, vis mažėjantis gimstamumas jau tampa Tautos tragedija. Vienai vaisingo amžiaus lietuvei tenka tik 1,03 gimdymo. Negi išnyksime kaip kuršiai, jotvingiai ar prūsai?
Blogi rodikliai, bet ne blogiausi
„Eurostat” duomenimis, jei bus nulinė migracija, Lietuvoje 2100 m. liks tik 1,49 mln. gyventojų, Latvijoje – 1 mln., o Estijoje – 0,75 mln. Tai reiškia jog Lietuva bus praradusi 47,7 proc. gyventojų, Latvija – 43,5 proc., o Estija – 43,2 proc.
Tad pasaulis tuo metu jau bus netekęs beveik pusės dabartinių lietuvių, latvių bei estų. Neskaitant tų, kurie dalinai, o gal ir visai nutautėję, gyvens ne savo istorinėse žemėse.
Be to, visiškai nulinės migracijos tikrai nebus, todėl lietuvius jų istorinėje Tėvynėje pakeis emigrantai iš trečiųjų šalių.
Tiesa, pasaulyje yra tautų, kuriose gimstamumas dar mažesnis. Pietų Korėjoje (gal dėl to, jog šalia yra karinga ir neprognozuojama Šiaurės Korėja) vienai vaisingo amžiaus moteriai tenka tik 0,84 vaiko, o Taivane, į kurį pretenduoja žemyninė Kinija, dar mažiau – 0,75.
Daugiausia vaikų viena statistinė moteris turi musulmoniškame Tadžikistane (3,26) ir Izraelyje (2,89). O bendra visų pasaulio šalių tendencija – per pastaruosius 10 metų visur gimstamumas mažėja. Išskyrus Portugaliją.
Ar motinystė trukdo karjerai?
Kadaise Lietuva turėjo Gintarine ledi vadinamą premjerę, ekonomikos mokslų daktarę Kazimierą Danutę Prunskienę, kuri, nepaisant mokslinės ir politinės veiklos, užaugino dvi dukras ir sūnų.
Dabartiniame Seime taip pat turime tris daugiavaikes politikes – buvusi Seimo pirmininkė ir liberalų lyderė Viktorija Čmilytė-Nielsen turi keturis sūnus, socialdemokratė Vaida Aleknavičienė – du sūnus ir dvi dukras.
Socialdemokratė Lilija Vaitiekūnienė turi tris vaikus. Taip pat Seime yra politikių, užauginusių po dvi ar po vieną atžalas. Tiesa daugiavaikių Seimo vyrų yra kur kas daugiau, tačiau gyvenimas rodo, kad didesnis vaikų skaičius nesutrukdė aktyviai reikštis ir politikėms moterims. Kaip tai pavyksta?
Seimo narė, teisės magistrė L.Vaitiekūnienė sakė, kad, jei moteris labai nori, tai ir gali suderinti motinystę su politine veikla:
„Aišku, – patikslino L.Vaitiekūnienė, – aš turiu vyrą pagalbininką, kuris padeda šituose reikaluose. Dabar yra lengviau, kadangi mano du vyresnieji vaikai jau pilnamečiai, man yra likęs tik 5-erių metų vaikas, reikalaujantis daugiau priežiūros ir daugiau dėmesio. Tai labai džiaugiuosi, kad turiu šaunią anytą, šalia gyvenančią, turiu vyro seseris. Aišku, ir vyresnieji vaikai labai padeda.
O šiaip beveik visus vaikus auginau dalyvaudama politikoje. Žinokite, jeigu labai nori, tikrai įmanoma suderinti. Tik, aišku, turi turėti pagalbos, į ką atsiremti, kai vaikas serga, kai tau reikia savaitgaliais kažkur išvažiuoti, nes mano darbai būdavo seniūnijose, taip pat dirbau Biržų r. mero patarėja.
Todėl tikrai būdavo darbų ir savaitgaliais, ir po darbo valandų. Būdavo renginių, susitikimų, susirinkimų. Visada vyras pagelbėdavo, anyta – aukles turėjau visiems vaikams.
Ar dėl politinės karjeros būtų galima atsisakyti gimdyti vaikus? Čia kiekvienos moters pasirinkimas ir jis gerbtinas.”
Interviu su filosofu, rašytoju Arvydu Juozaičiu:
„Tai yra labai pavojingas reiškinys, per daug ilgai nutylėtas. Per mažai buvo dėmesio skirta iš valstybės valdžios pusės ir per daug propaguojamos vakarietiškos laisvės, kurios nepripažįsta Tautos ir šeimos. Ir tai dabar jau duoda rezultatus – žmonės gyvena tik šia diena, o idealizmas, kaip sudėtinė dalis gyvenimo, tarsi išgaravo. Tačiau be idealizmo nėra gyvenimo prasmės. Juk vaikai ir yra to idealizmo apraiška. Jie rodo žmogaus dvasinę pusę, kuri pasireiškia ir fiziškai.”
– Lietuviai turi didžiulį polinkį į savižudybes, į savęs naikinimą. Ar vaikų negimdymas nėra viena iš suicidinių formų, kai žmogus nenori pratęsti savo ir savo protėvių genų?
– Taip, tai rodo, kad žmogus ne tik savo genų, bet ir savo praeities nenori žinoti. Juk dabartis remiasi ir praeitimi, atmintimi. Bet jeigu mes naikiname savo šaknis, nenorime jų pratęsti, tai naikiname ir savo pavardę, kuri gali būti ir kilminga tiek iš vyro, tiek iš moters pusės. Viskas – visa atmintis yra išplaunama dėl dabartinio vartotojiškumo bumo.
Dabar žmonės žudo tikrą mūsų laisvę dėl „laisvės” kabutėse. Net Laisvės partijos atsiradimas toks begėdiškas buvo. Tai ne gyvenimo, bet tik individualaus mėgavimosi partija. Ir visi šitie genderistiniai eksperimentai sujaukia suvokimą, kas yra šeima.
Vienoje televizijos pokalbių laidoje žurnalistė Rita sėdi studijoje su šunimi. Tarsi rodo, kad svarbiau yra šuo, o ne žmogus.
– Gal bijoma gimdyti, nes valdžia kasdien gąsdina neišvengiamu karu?
– Tada kaip tik reikia daugiau gimdyti! Karo zonose gimsta daugiau vaikų ir tokia yra biologinė logika. Vietnamas, Čečėnija rodė gimstamumo bumus karo zonose. Izraelyje gimstamumas taip pat aukštas, nors ten visą laiką žmonės gyvena ant parako statinės.
Tai čia nėra pasiteisinimas, čia yra kaip tik bailių kalba. Priešingai – Lietuvoje jokio karo nėra, bet, taip sakant, jau pilnos kelnės iš baimės!
– Tačiau gimstamumo rodikliai Europoje gali būti ir apgaulingi. Gal kai kuriose šalyse daugiau gimdo ne vietinės europietės, bet atvykusios arabės?
– Prancūzijoje šis reiškinys jau pasireiškia, bet kitur dar ne. Bet mes, lietuviai, negalime žiūrėti į visą Europą, jeigu norime išlikti, nes ne Europa turi už mus rūpintis, kad išliktume. Jei vienai vaisingo amžiaus moteriai pas mus statistiškai tenka tik 1,03 vaiko, tai jau yra finišas.
Lietuvių tautos finišas nenumaldomai artėja. Dėl to turėsime toliau uždarinėti mokyklas, ligoninių skyrius, naikinti atitinkamą infrastruktūrą. Į Lietuvą atvažiuos kitataučiai, nes viskas būtent į tą pusę veda. Valdžia ir verslas rūpinasi „įsivežti” kitataučių, nes BVP reikia padaryti aukštą, užuot rūpinęsi, kaip lietuvių gimstamumą skatinti.
Pirmiausiai idealizmo reikia, Tėvynės meilės. Reikia propaguoti šeimas, užauginusias tris ar daugiau vaikų, o ne tik vieną ar du.
Prisileisti į Lietuvą imigrantų – tai pasiduoti. Idealizmo ir meilės Lietuvai praradimas yra viso to rezultatas! Todėl Lietuvoje apie „šeimas” Konstituciniame Teisme filosofuojama ir kaip apie šeimas negimdančias.
Filosofuojama tarsi kokioje nors laidojimo įstaigoje. Nei Seimas, nei Prezidentūra neskelbia jokių mūsų Tautos gelbėjimo programų. Tačiau, jeigu dar likę lietuviškos atsakomybės prieš knygnešius ir giminės tąsą – galvokite! Ir grįžkite iš „Globalios Lietuvos”, nes „Lietuva yra čia”.
