Vis dėl to, aktorė nepraranda humoro jausmo ir optimizmo. Nors šiuo metu gyvena viena, ji pasvajoja apie meilę – galbūt net su egzotišku vyru.
„Niekas man neuždraus svajoti“, – garsiai juokiasi Inga, ir jos akyse vėl sužiba tas pažįstamas, valiūkiškas žvilgsnis.
Kodėl jau aštuonerius metus Inga negauna vaidmenų Šiaulių dramos teatre? Kas buvo sunkiausia po skyrybų? Ir kokie vyrai aktorei patinka? Skaitykite šiame „Delfi“ ciklo „Savaitgalis su žvaigžde“ interviu.
Inga, rečiau jus matome televizijoje, o interviu jau seniai bedavėte. Kaip jūs gyvenate?
Neseniai mano kursiokas, aktorius Darius Gumauskas pastatė spektaklį „Anoniminiai šokiai“. Buvau labai pasiilgusi naujų vaidmenų, nes teatre kokie aštuoni metai neturėjau naujo vaidmens. Na, mano toks amžius, atrodo esu prisirpusi naujiems vaidmenims, bet niekas manęs nepakvietė.
Gal daugelis nežino, kad aš vaidinu Šiaulių dramos teatre, o ne Vilniaus. Bet taip yra ne dėl to, kad mano buvęs vyras yra šio teatro direktorius, tikrai esame geruose darbiniuose santykiuose. Net negaliu pasakyti, kodėl režisieriai manęs nepaėmė, gal tas televizijos šleifas, gal per ryški… Per tą laikotarpį turėjau tik po vieną vaidmenį suaugusiųjų ir vaikų spektakliuose.
Jaučiatės, kad negalite realizuoti savęs teatre?
Kol yra tos sveikatos, norisi dirbti. Dabar toks teatro periodas, daugiau vyksta performancai.
O niekada nebandėte pasisiūlyti į kitus teatrus?
Taip, norėjau. Kai vyko mano skyrybos, norėjau pakeisti aplinką, išvykti iš Šiaulių. Teiravausi Klaipėdos, Kauno ir Panevėžio dramos teatruose, bet gavau neigiamą atsakymą. Kartu visada šalia buvo TV serialas „Moterys meluoja geriau“. Šį serialą nutraukė ir filmavimų nebebuvo šią vasarą. 17 vasarų buvo atiduotos šiam serialui. Gaila, bet nieko nežinau, kodėl jo nebeliko.
O į naują serialą manęs nebepakvietė. Aktorius gi yra kalėdinė eglutė – vieną dieną žybsi papuošta, o kai pradeda byrėti spygliai, tave išmeta.
Iš tikrųjų, aktoriaus profesija yra emociškai labai sunki. Kiekvienas režisierius naujam spektaliui tave renkasi – gali gauti vaidmenį arba negauti.
Tiesa. Aktoriaus profesija labai panaši į prostitutės (juokiasi). Tu nežinosi, kokia turi būti, ar brunetė, ar blondinė, ar apvali, ar liekna, kad atitinktum tam tikrą personažą, ir, kad režisierius tave pasirinktų tam tikram vaidmeniui.
Vadinasi, reikia turėti papildomų veiklų?
Aš dirbu vaikų studijoje Šiaulių kultūros centre. Vaikai labai įdomūs, paaugliai nuo 11-15 metų. Daviau jiems padaryti mokytojų parodijas – oi, juokiausi iki ašarų. Negali ant vaikų pykti. Būtų tikrai įdomu pastatyti tokį spektaklį ir pamatyti abiejų stovyklų puses: tiek mokytojų, tiek mokinių.
O kaip paauglius suvaldyti?
Kai jie šūkauja, nutylu ir nieko nesakau. Tada jie irgi sureaguoja ir nutyla. Kai juos sudomini, tada jie suklūsta. O rėkimu nieko nepasieksi. Dabar suprantu, kad mokytojoms reikia statyti paminklus.
Jūs pati šeimoje esate jauniausia iš trijų seserų. Ar esate tas išlepintas pagrandukas?
Nepasakyčiau. Būdavo vyriausia sesuo nešioja paltą, po to vidurinė, o man – kas liko, užbaigti. Eidavau į mokyklą su didokais drabužiais, bet niekas dėl to nesityčiojo. Mama gražiai siūdavo, mus papuošdavo.
Mano tėvai buvo darbininkai, gyvenome paprastai, nuo atlyginimo iki atlyginimo. Labai laiku įstojau į aktorinį, nes mano tėvai nebūtų išgalėję manęs išlaikyti ir mokėti už mokslą. Mano kursiokų tėvai buvo visi kaimiečiai darbininkai.
Sunku išsilaikyti Vilniuje, kai neturi pinigų, o norisi ir nueiti į kavines, ir gražiau apsirengti. Kaip atsimenate tuos studijavimo metus?
Mes gaudavome stipendiją ir dar vogdavome bendrabutyje (juokiasi). Tikrai buvome vargšai – tik užuodžiame, kad jau virtuvėje kažkokie kvapai ir bėgi prie keptuvės, truputį nuimi vištienos, truputį bulvių.
Neįkliūdavome, nes vienas stebėdavo, ar niekas neateina, o kitas dėdavo maistą. Vieną kartą cepelinus vogėme: iš karšto vandens taip greitai traukėm, kad rankas nusideginom, bet užtat – sotūs.
Arba vienas grįžta iš namų, visi pavalgom ir vėl laukiam, kada kitas važiuos namo. Teko pavogti ir iš gastronomijos skyriaus duoną, bet tik kartą. O ką daryt? Neturėjom pinigų, repeticijos nuo ryto iki vakaro.
Mūsų dėstytoja D. Tamulevičiūtė niekur neleisdavo mums padirbti – nei reklamose, nei TV. Buvo toks supratimas, kad telikas gali sugadinti būsimus aktorius. Na, mes jos ir klausėme.
O po studijų iš karto išvykote su kursiokais į Šiaulius?
Taip, gavome pasiūlymą. Laikėmės kartu, nesinorėjo pabirti. Nors aš buvau gavusi pasiūlymą dirbti Klaipėdos dramos teatre. Su Jūrate Budriūnaite tik atvykusios į Šiaulių dramos teatrą, pareiškėme: „Mes čia tik metams. Po to grįšime į Vilnių“. Ir taip 29 metai jau čia.
Dainius Gavenonis mus suagitavo važiuoti ten, o pats per vasarą pakeitė nuomonę ir pasiliko Vilniuje (šypsosi). Po to pusė kurso, visgi, sugrįžo į Vilnių ir mes likome keturiese. Dėl to visai nesigailiu, nes per gyvenimą sutikau puikių režisierių ir suvaidinau įdomių vaidmenų.
Kaip jus pakvietė dirbti TV serialą „Moterys meluoja geriau“?
Šiauliuose Sigitas Račkys statė spektaklį, o vėliau Vilniuje „Videometroje“ pradėjo rinkti aktorius į naują TV serialą „Moterys meluoja geriau“. Sigitas mus su Jūrate stirpiai rekomendavo Skaisgiriui.
Mus pakvietė į atranką, o aš kaip tik tuo metu buvau Vilniuje. Buvau apvalių formų, o dar užsivilkau raudoną suknelę su dekolte – krūtinė visa ant akių. Skaisgirys mane nužvelgė ir sako: „Imam“.
Medos prototipas yra jūsų sesuo. Ką iš jos kopijavote?
Taip, tiesa. Beveik visas sesers garderobas buvo panaudotas Medai aprengti. Maišais parsiveždavau iš jos drabužius. Namuose ji ateidavo ir mums sakydavo: „Dabar taip pasirengsiu, visi išgriūsite“. Ant kiekvieno piršto po žiedą, auskarai – vieni papuošalai ant kūno. Vieną kartą ji nusipirko mandrus kailinius, kurie jai buvo truputį per siauri. Mama sako: „Užsisek, dukryte, sušalsi“. O ji nepasimetė: „Nieko tokio, aš su mašina važinėju. Koks skirtumas tas dydis“.
Sesuo yra siuvėja ir turi užuolaidų saloną, todėl visada buvo tam tikra prasme stilinga ir kūrybinga. O vyriausia sesuo dirbo virtuvėje, bet dabar jau pensijoje.
Koks jūsų metų skirtumas su seserimis?
Vyriausia sesuo – 12 metų vyresnė, o vidurinioji – 7. Pastaroji mane apgaudinėdavo vaikystėje, pavyzdžiui, paprašydavo nugarą pakasyt, žadėdama, kad po to pakasys man. Aš, kad kasau, kasau, ji ima ir užmiega – o aš lieku be masažo.
Kai visos susitinkate Klaipėdoje, daug jūsų šeimos narių susirenka?
Vyriausioji sesuo turi tris vaikus, vidurinioji – vieną dukrą. Na, o aš dabar turiu dvylika paaugliukų (juokiasi). Sugyvename visi gerai, tik, kad retai susitinkame. Su viena dukterėčia pasišnekame kaip draugės, ne tik mūsų vardai vienodi, bet ir likimai panašūs.
Keikėte likimą dėl to, kad visgi jums nepavyko susilaukti vaikų?
Ne, bet buvo labai skaudu. Tuo metu norėjosi kažką įrodyti savo buvusiam vyrui. Retai kuriam vyrui nereikia vaikų, yra tas noras patenkinti savo patinizmą.
O po to galvoju, gal tai mane išgelbėjo nuo kokios mirties, pradėjau ieškoti teigiamų pusių. Nėra, tai nėra, nieko negali padaryt, reikia toliau gyventi.
Esate pajutusi, kad tas Medos personažas ir žinomumas kišo koją jums asmeniniame gyvenime?
Jaučiu, kad taip. Kaip bebūtų, tave tapatina su Meda, o ir TV laidose tu irgi esi su tam tikra kauke, todėl vyrams gali susidaryti kartais klaidingas įsivaizdavimas. Jaučiu, kad kažkodėl daug kas galvoja, kad aš turiu kokį vyrą namuose prislėpusi. Na, gal ir yra koks bildukas namuose (juokiasi).
Po tiek metų sunku įsivaizduoti, kad būtų ta antra puselė. Bet, žinoma, gatvėje pamatai fainą porą ar pažiūri romantinį filmą su gražiu aktoriumi, tada užsinori vyro šalia. Bet visi mano metų vyrai užimti, užkietėję viengungiai arba mirę, todėl neforsuoju šito dalyko.
Jau nemažai metų esate išsiskyrusi. Iš laiko perspektyvos – visgi, skyrybos išėjo į gerą, ar į blogą?
Sunku pasakyti. Pats išsiskyrimas buvo pribrendęs, todėl išsiskyrėme gana ramiai, be dramų. Tik nepatogus dalykas buvo tas, kad mes dirbome tame pačiame darbe.
Dešimt metų kartu negali nurašyti taip, lyg nieko nebūtume patyrę. Gi buvo ir vedybos bažnyčioje, o ten sako: „Ką sujungė Dievas, niekas neišskirs“ (šypsosi).
O po to buvo staigus posūkis – jis greitai susirado aktorę iš to pačio teatro. Vis tiek buvo toks keistas trikampis. Todėl vyrui reikėjo gana greitai gauti parašą iš manęs, nes kaipgi jo moteris su vedusiu susitikinės. Be to, mums reikėjo su buvusiu scenoje vaidinti meilužius, o mes gi profesionalai – imi ir suvaidini.
Iš bažnyčios yra ganėtinai sunku gauti skyrybų popierius. Kaip jums ten sekėsi?
Bažnytinę santuoką yra sunku gauti, bet ir išsiskirti taip pat sudėtinga. Pirmiausia, buvo pokalbis su kunigu, tada pora mėnesį turi lankyti jų pamokas, po to diskutuoti, kalbėtis, pildyti anketas.
Ir dar po visko tave egzaminuoja. Galiausiai, eini pokalbiui pas kunigą po vieną ir tik po jo jis nusprendžia, ar jus išskirs.
Puikiai atsiminsiu iš tos bažnytinės patirties tokį dalyką: man reikėjo nueiti išpažinties pas kunigą. Nuėjau pas kleboną ir pradėjau jam viską pasakoti, žodžiai kaip žirniai byrėjo kartu ašaromis, taip išsiliejau emociškai, labai palengvėjo.
Jis uždėjo juostą, kažką pasakė lotyniškai, peržegnojo ir išėjau labai laiminga. O klebonijoje sutinku kitą kunigą, jis klausia: „Ir kaip?“.
Aš dėkinga prisipažįstu: „Vaje, kaip palengvėjo, tiek prišnekėjau“. O kunigas man atsako: „Gerai. Jis lenkas ir nieko lietuviškai nesupranta. Svarbiausia, kad išsikalbėjote“. Išėjusi iš bažnyčios garsiai kvatojau, bet taip buvo lengva ir kartu taip juokinga.
Esat sakiusi, kad norėtumėt turėti širdies draugą. Kokie vyrai jus traukia?
Vienu metu buvau susižavėjusi gražiais juodaodžiais arba mulatais vyrais. Norisi, kad būtų energingas, temperamentingas, sportiškas. Galvoju, kaip įdomu – egzotika, tokia nepasiekiama svajonė, kaip ir Karibų saulė (juokiasi). Žinoma, realybėje nieko neieškau, o pasvajoti visada galima.
O daug susilaukiate dėmesio iš vyrų, ypač socialiniuose tinkluose?
Būna kas nors parašo žinutes, nuotraukoje atrodo nieko, o kaip prakalba telefonu paneviežėtiškai, tada ir išsigąstu. Na, čia tokie vienkartiniai atvejai. Nesinori su bet kuo eiti tos kavos gerti. Visai nesu linkusi į internetines pažintis, tai man atrodo nesąmonė. Esu viena, bet nesu vieniša.
Šiaip, o ką, gal reikia nueiti į kokį klubą kada, kodėl man reikia pasislėpus namuose sėdėti (juokiasi)? Tikiu likimu, kad tas žmogus gali atsirasti netikėtai, gal per draugus, gal parodoje, o gal kokiam projekte sutiksiu. Bac, ir yra.
Puikiai atrodote. Kokiomis procedūromis save palepinate?
Kartą per pusmetį važiuoju į Kauną ir puiki chirurgė mane pamalonina gintaro rūgšties kokteiliais. Tai labai skausminga procedūra, todėl daug moterų jos nesidaro.
Tai suteikia veidui spindesio, suaktyvina kraujotaką. Labai tuo džiaugiuosi, nes dėl grožio galiu pakentėti (juokiasi).
Dar atsišviežinu natūraliomis, naminėmis priemonėmis. Visa mano namų palangė apstatyta alijošiais. Tai jokia senmergės gėlė, jie skleidžia gerą energiją ir valo orą.
Dalinuosi receptu: nupjaunate tuos aštrius galiukus, supjaustot, sutrinat su smulkintuvu iki tyrės masės, įpilat truputį vandens.
Tada tą masę įdedat į ledukų formeles ir į šaldiklį. Na, ir kiekvieną rytą tepam juo odą. Nuvalius jį, galima patepti savo kremuku. Labai rekomenduoju.
O jums kaip aktorei ir kaip moteriai yra ta amžėjimo baimė?
Ne, baimės neturiu. Ypač, kai būnu su jaunais aktoriais, nebejaučiu savo amžiaus. Tik iš kitų reakcijų ar kai pasako „jūs“ atsimenu, kad man jau virš 50.
Metai, visgi, pradeda įpareigoti, todėl aš turiu save pristabdyti. Aišku, kad būna pajaučiu savo kūno ribotumą, pavyzdžiui, per naujausią spektaklį „Anoniminiai šokiai“ reikėjo gerai prasimankštinti, vėl pajausti savo kūno raumenis.
Kokie artimiausi planai?
Planuoju daryti monospektaklį paremtą įvairiomis moterų situacijomis gyvenime. Man atrodo bus labai įdomu – tiek man pačiai nauja patirtis, tiek žiūrovams.