„Buvo daug daugiau rimtų sužalojimų, nei reikėjo norint nužudyti žmogų“, – sako Martinas Trautmannas iš Helsinkio universiteto Suomijoje.

1915 m. vykdydami kasinėjimus dominikonų vienuolyne, esančiame Margaritos saloje, Dunojaus upės viduryje Budapešte, archeologai po vienuolyno grindimis atrado vyro palaikus, kurie buvo palaidoti suskaidyti į gabalus. Tuo metu mokslininkai įtarė, kad tai gali būti 29 metų Béla iš Macsó – karaliaus Béla IV, kuris pastatė vienuolyną, anūkas.

XIII a. Austrijos istoriniai šaltiniai rodo, kad jaunas kunigaikštis buvo nužudytas saloje dėl nesutarimų dėl Vengrijos sosto 1272 m. lapkritį. Kaulai turėjo daug trauminių požymių, tačiau mokslininkams trūko priemonių ir technologijų, kad galėtų patvirtinti savo įtarimus.

Kaulų liekanos, matyt, buvo prarastos per Antrąjį pasaulinį karą, sako Tamásas Hajdu iš Eötvös Loránd universiteto Vengrijoje – bet 2018 m. jos vėl atsirado medinėje dėžėje Vengrijos Gamtos istorijos muziejuje. Jų atradimas paskatino tyrimus, naudojant šiuolaikines technologijas – įskaitant veido rekonstrukciją praėjusiais metais.

Skeletas turėjo devynis sužalojimus galvoje ir veide bei dar 17 sužalojimus kitose kūno vietose, kurie visi buvo padaryti mirties metu, sako T.Hajdu. Norėdami nustatyti, kaip vyko užpuolimas, M. Trautmannas ir jo kolegos pažymėjo imitacinį skeleto modelį tais pačiais pjūviais ir išbandė įvairius scenarijus. „Tai buvo žingsnis po žingsnio, sužalojimas po sužalojimo, tarsi stop-motion filmas“, – sako jis.

Sužalojimai rodo, kad du ar trys žmonės užpuolė vyrą iš priekio ir iš šonų, o jis rankomis bandė blokuoti smūgius, pasakoja M. Trautmannas. „Jie apsupo auką, todėl nebuvo lengvo būdo pabėgti“, – aiškina jis.

Galų gale auka nukrito ir susilaužė kaukolę – bet toliau kovojo kairiąja koja, gulėdamas ant šono, kol kažkas perdūrė jo stuburą. Tada užpuolikai padarė daugybę sužalojimų galvoje ir veide.

Jie galėjo būti mirtini, bet taip pat įmanoma, kad vyras mirė nuo kraujo netekimo. „Buvo daug kraujo“, – teigia M. Trautmannas.

Remiantis radiokarboniniu datavimu, mirtis įvyko XIII a. viduryje. Dantų apnašų analizė atskleidė gana prabangią dietą, į kurį įėjo virtos kvietinės manų kruopos ir kepta kvietinė duona.

DNR analizė nustatė, kad vyras buvo ketvirtos kartos Vengrijos karaliaus Belos III palikuonis ir aštuntos kartos XIII a. Rusijos regiono kunigaikščio Dmitrijaus Aleksandrovičiaus giminaitis – o tai atitinka istorinius įrašus apie kunigaikščio šeimos istoriją.

Papildomos genetinės analizės parodė, kad asmens motinos pusė yra kilusi iš Rytų Viduržemio jūros regiono, o tėvo pusė – iš Skandinavijos, kas atitinka istorines žinias apie kunigaikščio protėvius, ir kad jis tikriausiai turėjo tamsią odą, tamsius garbanotus plaukus ir šviesiai rudas akis.

Nepriklausomas Budapešto viduramžių istorikas Tamásas Kádáras teigia, kad tyrimas „įtikinamai“ nušviečia mažai žinomą istorinį įvykį, apie kurį yra mažai užfiksuotų detalių. Neturint tiesioginių liudytojų, austriškas tekstas daugiausia teigia, kad kunigaikštis „buvo žiauriai nužudytas saloje netoli Budos“, o jo galūnės „supjaustytos į gabalus“, kuriuos surinko jo sesuo ir teta.

Naujasis mokslinis darbas liudija apie žudikų neapykantą, sako T. Kádáras, kuris parašė Béla iš Macsó biografiją. „Tai, kad jo kūnas buvo supjaustytas į gabalus ir galbūt netgi dar labiau sudarkytas po mirties, neabejotinai rodo didelį priešiškumą ir neapykantą, – sako jis. – Pirminis tikslas buvo nužudyti Béla, jį pašalinti. Pagrindinis tikslas buvo jo greita ir užtikrinta mirtis.“Tyrimas publikuotas žurnale „Forensic Science International: Genetics“.

Parengta pagal „New Scientist“.