Kunigas Arūnas Peškaitis OFM. Dainiaus Labučio / ELTA nuotrauka
Daugelio nebestebina rudens viduryje parduotuvėse matomos kalėdinės eglės, įvairiaspalvės puošmenos, girliandos, šokoladiniai Kalėdų Seneliai ir kitos šventinės prekės. Žmonės atkreipia dėmesį, kad verslininkai vis anksčiau pradeda prekiauti kalėdine atributika.
„Kai matau šiuos blizgučius ir ankstyvas puošmenas, jų gausėjimą, prisimenu, kad tai ne Kalėdos, o kokia nors kita – gal Žiemos šventė ar Naujieji Metai, bet ji vis labiau komerciškėja“, – apie ankstyvą ruošimąsi Kalėdoms kalba Vilniaus šv. Pranciškaus ir šv. Bernardino vienuolyno gvardijonas, Šv. Juozapo kunigų seminarijos pastoracinės psichologijos dėstytojas, kunigas ARŪNAS PEŠKAITIS OFM.
Interviu dienraščiui „Bernardinai.lt“ pranciškonas kritikuoja vis labiau pastebimą Kalėdų komercinimą, svarsto apie atsvarą šiam reiškiniui ir dalijasi patarimais, kaip lengviau priprasti prie tamsiojo paros meto.
Matome, kad verslininkai vis anksčiau pradeda pardavinėti kalėdines prekes, o savivaldybės – puošti miestus. Jūs tai pastebite ir kaip reaguojate?
Šiais metais tai labai aiškiai pastebėjau, nes dar prieš Vėlines teko lankytis kavinėje ir joje jau buvo daug kalėdinės atributikos: eglutės, papuošaliukai, blizgūs burbuliukai…
Kaip į tai reaguoju? Visų pirma turiu pasakyti, kad tai nėra kalėdiniai simboliai. Sovietiniais laikais Kalėdų vardo mes beveik nežinojome. Tie, kurie nepraktikavo tikėjimo, pavyzdžiui, aš ir mano tėvai, nežinojo Kalėdų pavadinimo. Tėvai gal ir žinojo, bet įprastai visuomenėje jis nebuvo vartojamas. Tačiau Kūčios buvo – per jas visada susėsdavome prie stalo. Tačiau kas tos Kalėdos… Pagrindinė šventė buvo Naujieji Metai.
Kai kuriose Europos Sąjungos šalyse leftistinė (kraštutinių kairiųjų partijų – red. past.) ideologija tampa vyraujanti ir yra tokių valstybių, kuriose Kalėdų pavadinimo vengiama. Tiesą sakant, lietuvių kalboje žodis „Kalėdos“ neturi tiesioginės asociacijos su krikščionybe. Kitose kalbose, pavyzdžiui, anglų „Merry Christmas“, net rusų, slavų „Roždestvo“ („gimimas“), akivaizdu, kad tai yra krikščioniško turinio žodžiai. Jei to vengiama, Kalėdos įvardijamos kaip Žiemos šventė.
Kalėdinis miestelis Katedros aikštėje 2024 m. ELTA nuotrauka
Kai matau ankstyvas blizgias puošmenas, jų gausėjimą, prisimenu, kad tai ne Kalėdos, o kokia nors kita – gal Žiemos šventė, gal Naujieji Metai, bet ji tampa vis komerciškesnė. Žmonės, kurie užsiima komercija, mums siūlo kuo anksčiau pirkti šias prekes. Seniau viename prekybos centre buvo tokia reklamos iškaba – „Kalėdos prasideda čia“. Kitąmet vieni smulkūs verslininkai Kalvarijų gatvėje ant mažytės parduotuvės rugsėjį užrašė: „O šiemet Kalėdos prasideda čia.“ Žinoma, tai ironija, bet matoma aiški tendencija, kad viskas prasideda vis anksčiau. Ir tai turi mažai ką bendro su Kalėdomis.
Paminėjote Kalėdų komercializavimą. Parduotuvėse matome, kad pardavinėjami įvairūs kiškučiai, elniukai, seniai besmegeniai, snieguolės, bet turbūt nei aš, nei jūs nesame matę jose parduodamo esminio šventės simbolio – prakartėlės su Kūdikėliu Jėzumi. Mūsų visuomenė pamiršo tikrąją Kalėdų priežastį?
Kaip ir sakiau, čia jau kalbame ne apie Kalėdas, o apie komercinę šventę – ji tampa tokia. Nebelieka pagrindinių simbolių. Juos pamiršo ar išvis mūsų visuomenė seniai visuotinai šventė Kalėdas? Čia kitas klausimas. Nemanau, kad pamiršo. Vis dėlto, kai praėjo tarybiniai laikai (dar šiek tiek ir jiems esant), 1988-aisiais prasidėjo visuotinė demokratizacija. Adventas tapo visuotinis ir viešojoje erdvėje atsirado įvairių kalėdinių ženklų, tarp jų ir prakartėlės.
Druskininkų Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės bažnyčia 2024 m. Parapijos feisbuko paskyros nuotrauka
Pažiūrėkime – kai prasidės adventas, prie katedros turbūt atsiras prakartėlė, padaugės Marijos atvaizdų, bet taip bus tik tada, kai į Kalėdų laukimą įsitrauks Bažnyčia. Kadangi mūsų europinė visuomenė jau nuo XIX amžiaus pabaigos patiria vis didesnę sekuliarizaciją, nereikėtų ko nors daugiau tikėtis. Turbūt tai yra natūralus procesas: Bažnyčia švenčia Kalėdas – Išganytojo Kristaus Gimimą, o sekuliarūs žmonės švenčia, ką nori.
O kokia turėtų būti tikinčiųjų laikysena? Ar jie gali ką nors pakeisti, kad Kalėdos grįžtų prie savo šaknų, o ne būtų komercinamos?
Ką mes čia galime pakeisti? Nežinau. Galvoju, gal galime patys pasikeisti. Manau, savo gyvenimu turėtume liudyti Kalėdų tikrumą. Kai prasideda pamišimas dėl dovanų pirkimo, akcijų, neturėtume tam pasiduoti. Nesu nusiteikęs prieš dovanas – jos yra labai geras Kalėdų simbolis, ne tik naujametinis, kaip dažnai bandoma mums įpiršti. Kodėl sakau, kad tai Kalėdų simbolis? Didžiausia dovana yra pats Kristus – Dievas, atėjęs į žemę, todėl ir mes iš šio gerumo dovanojame.
Atėjus adventui, artėjančias Kalėdas reikėtų liudyti tikrosiomis dovanomis: santūrumu, labdara. Yra daug krikščioniškų akcijų, kuriomis žaviuosi. Žmonės eina į kalėjimus, lanko benamius, senelius, globos namus, ligonines. Krikščionys turi labai platų lauką liudyti, kas iš tikrųjų yra Kalėdos. Tegul tas liudijimas nebus triukšmingas, reklamuojamas, bet jis bus. Nežinau, ar jis pakeis ankstyvą atributikos išdėliojimą lentynose ir dar ką nors, bet tikiuosi, kad jis gali pakeisti kai kurių žmonių supratimą, kas yra tikrosios Kalėdos.
Prieš porą dešimtmečių laikraštyje „Šiaurės Atėnai“ buvo labai geras amžiną atilsį religijotyrininko Gintaro Beresnevičiaus straipsnis apie tai, kad ankstyvas kalėdinės ir naujametinės atributikos viešinimas liudija, jog net ir sekuliarus žmogus ilgisi šventės. Lietuviškai „šventė“ ir „šventumas“ yra vienos šaknies žodžiai. Nesvarbu, žmogus yra krikščionis ar ne, bet jam svarbu, kad kas nors nušviestų jo kasdienybę nežemiška, pasakiška šviesa.
Bernardinų bažnyčios altorius prieš Kalėdas. Bernardinų parapijos nuotrauka
Broli Arūnai, kada vis dėlto derėtų papuošti savo namus Kalėdoms? Turbūt nenustatyta konkrečių datų, bet pastebėjau, kad bažnyčios dažniausiai papuošiamos Kūčių išvakarėse?
Taip, tokia yra senoji tradicija. Kalėdų eglė buvo puošiama prieš pat arba per pačias Kūčias. Galbūt ir krikščionims derėtų laikytis šio dalyko, nes tai primena pagrindinį įvykį – Kristaus Gimimą – tai yra pagrindinis, esminis Kalėdų įvykis. Kita vertus, nieko blogo, jeigu žmogus pasipuošia eglę advento pradžioje. Tai simbolizuoja Kalėdų laukimą, nes adventas – didysis laukimas. Jau nebe komercinis, o tikras didysis laukimas.
Pakalbėkime apie puošmenas mieste. Teko girdėti, kad įvairios dekoracijos, girliandos, blizgučiai, švieselės žmonėms padeda lengviau priprasti prie tamsėjančių dienų, su jomis susigyventi. Ką apie tai manote ir kokią įtaką mums turi tamsėjantis paros metas?
Tai, be abejo, gali būti tiesa. Vis dėlto turime sutikti, kad artėjant Kalėdoms pasitinkame patį tamsiausią metų laiką. Kartais atrodo, kad diena visai neprašvinta, gyvename prieblandoje ir iš karto sutemsta. Be abejo, šis laikas yra labai sunkus depresinės būsenos žmonėms. Elementarus dalykas – šviesa turi stimuliuojamą poveikį psichikai. Šis pavyzdys gali turėti dalį tiesos, kita vertus, psichologiškai pažeistam žmogui niekas neatstos santykio. Turėtume prisiminti tikrąją Kalėdų prasmę ir dovanoti save ir savo laiką pažeistiems žmonėms.
Kartais lazdą galima perlenkti – dėl visų šviesų ir garsų toks žmogus gali kaip tik labiau atsitraukti, nes šioje šventėje nesijaus savas. Beje, šiuo laikotarpiu padaugėja darbo psichoterapeutams. Vėlgi – visur turi būti pusiausvyra, bet dažnai ji neišlaikoma. Todėl nedrįsčiau vienareikšmiškai tvirtinti, kad šventiški atributai, jų šviesos ir garsai yra gerai, bet taip pat nesakyčiau, kad tai netiesa.
Kalėdų ženklai mieste 2025 m. ELTA nuotrauka
Kalėdų ženklai mieste 2025 m. ELTA nuotrauka
O ką patartumėte daryti, kad lengviau išgyventume tamsųjį laikotarpį? Kaip suprantu, padėti gali tiesiog bendrystė.
Bendrystė – labai svarbus dalykas, bet yra dar viena komercializacijos pusė. Mes vis mažiau laiko randame bendrystei, nes nuolat esame skatinami pirkti dovanas, papuošalus. Greitai parduotuvėse prasidės grūstys ir mums liks mažiau laiko pabendrauti. Tuo metu Kalėdų džiaugsmą pajusti norinčiam žmogui turbūt vienas geriausių dalykų – pasidalyti džiaugsmu su tuo, kuris dėl vienų ar kitų priežasčių jo nejaučia.
Daugelis mūsų skaitėme nuostabų rašytojo Charles’o Dickenso kūrinį apie Kalėdų dvasią. Jame pasakojama, kaip atgrasus personažas Skrudžas per vienas Kalėdas pamato regėjimą, kuris jį perkeičia. Personažas suvokia, kas iš tikrųjų yra Kalėdų dvasia ir gyvenimas. Tada jis pradeda savo gyvenimu dalytis su nuskriaustaisiais ir daug džiaugsmo suteikia sau ir kitiems. Artėjant Kalėdoms, linkėčiau visiems Ch. Dickenso apysaką perskaityti dar kartą. Tai viena gražiausių kalėdinių istorijų. Ir, žinoma, dosniai dalytis savo laiku būtų nuostabi Kalėdų dovana.
Šiandien tiek daug kalbame apie papuošimus, o kaipgi jūs su kitais broliais dabinsite vienuolyną? Kada pradedate tai daryti?
Tiesą sakant, nieko ypatingo nedarome. Vienuolyną puošiame prieš Kūčias. Pagrindiniame valgomajame pastatome Kalėdų eglutę, ten pasidalijame ir dovanomis. Taip pat puošiame pirmąjį aukštą, kur renkasi Bernardinų parapijiečiai. Stengiamės, kad eglutė bažnyčioje būtų padabinta ne komerciniais žaislais, o rankdarbiais, natūraliais žaislais – kokiais nors mediniais ar kitos medžiagos daiktais, kuriuose nėra plastiko. Panašiai ir šiemet papuošime Bernardinų bažnyčią. Taip pat turime ilgametę tradiciją – gyvąją prakartėlę.
Projektą „Aktualijų kompasas: nuo kasdienių naujienų iki giluminių įžvalgų“ 2025 m. iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.
Atsidėkokite už mūsų dirbamą darbą Jums paremdami Bernardinai.lt!
Perskaitėte šį straipsnį iki pabaigos? Sveikiname! Nes galėjote pasimėgauti prabanga, kurios kiti šaltiniai internete Jums nenori suteikti ir reikalauja susimokėti perskaičius vos pirmąsias eilutes. Tačiau parengti ir publikuoti tai, ką perskaitėte, kainuoja. Todėl kviečiame Jus savanoriškai prisidėti prie mūsų darbo ir prie savo skaitymo malonumo. Skirkite kad ir nedidelę sumą šiam darbui tęsti paremdami. Iš anksto dėkojame!
Norite nepraleisti svarbiausių naujienų? Prenumeruokite naujienlaiškį:
Kiti šios Rubrikos straipsniai: