Kol vietos valdžia ruošia ginkluotą eskortą mano apsaugai, einu pasižvalgyti. Moterys čia juokiasi kapodamos šviežią mėsą – ruošia valgį žmonių susibūrimui. Pasirodo, šį kartą vietos valdžia surengė susitikimą tarp skirtingų genčių vadų – bandymas sutaikyti, kas dešimtmečius gyvena įtampoje. Konferencija, skirta skatinti taiką ir padėti sudėti ginklus. O ginklų čia tiek, kad jų užtektų visam žemynui.
Bushmeat – laukinės mėsos realybė
Vienas iš labiausiai šokiruojančių dalykų, kuriuos pamačiau, – vaikai, medžiojantys smulkius gyvūnus, kad išgyventų. Viena mergaitė, laimėjusi „laimikį“ – žiurkę, – ją netrukus išsikeps.
Tai nėra egzotika ar šou turistams. Tai realybė. Pietų Sudane bushmeat – laukinių gyvūnų mėsa – vis dar yra kasdienis maisto šaltinis. Medžiojamos antilopės, šernai, paukščiai, net ropliai.
Nors nacionaliniai parkai medžioklę draudžia, įstatymai čia – tik popieriuje. Dėl skurdo ir bado žmonės valgo viską, ką pavyksta sugauti. Nors ši praktika gali sukelti pavojų – nuo parazitų iki Ebolos viruso, – kitos išeities jie tiesiog neturi.
Dramblio kaulas – tylus karo finansuotojas
Toliau keliaudamas per nuostabią, bet pavargusią Pietų Sudano gamtą, atvykstu į Toposa genties žemes. Kadaise čia buvo pilna dramblių. Dabar – tyla.
Ilgus metus dramblių medžioklė buvo pagrindinis pragyvenimo šaltinis. Dramblio kaulas keičiamas į ginklus, maistą ar prekes. Kiekvienas gabalas kaulo reiškė dar vieną žuvusį gyvūną ir dar vieną žingsnį į karo finansavimą. Net šiandien kai kurie vietiniai prisimena laikus, kai iš dramblio kaulo buvo gaminami papuošalai, o dabar tai – tarsi prakeiksmas.
Jei kažkur namie dar turite tikro dramblio kaulo dirbinių – verta žinoti, kad kažkur toli, Afrikos širdyje, už tą baltą gabalą galėjo būti sumokėta ne tik gyvūno, bet ir žmogaus gyvybe.
Toposa kultūra: gyvenimas pagal ganyklas ir tradicijas
Toposa gentis – viena didžiausių Pietų Sudane. Jie kalba savo kalba, gyvena klajokliškai sekdami žolę ir lietų.
Gyvuliai čia – viskas. Tai ne tik maistas, bet ir valiuta, prestižas bei socialinis statusas. Kuo daugiau karvių, tuo aukštesnė tavo vieta visuomenėje. Kraują iš jų geria kaip maistą – sumaišytą su pienu, kad nė vienas lašas neprapultų.
Vestuvių derybos taip pat vyksta karvėmis. Už nuotaką mokama banda tiesiogine to žodžio prasme.
Grožio samprata – per skausmą ir išdidumą
Toposa moterys – stiprios, išdidžios, ir kiekvienas jų randas pasakoja istoriją. Randavimas čia yra meno forma, savotiškas gyvenimo pasas. Randai ant veido ar pilvo simbolizuoja vaisingumą, drąsą, brendimą. Vyrai dažniausiai randuojami po kovų – kiekvienas iškilęs raštas ant odos yra tarsi medalis.
O plaukai – atskiras pasaulis. Moterų šukuosenos – tikri meno kūriniai, pinami su riebalais, kaulo šukomis ir dažnai puošiami papuošalais. Vyrai dažnai nusikerpa trumpai, bet ritualinių švenčių metu plaukus puošia simboliškai.
Vestuvės ir svaigūs šokiai
Vestuvės čia – ne tik meilės, bet ir statuso šventė. Jaunikis moka už nuotaką karvėmis, o jei jų turi daugiau, gali turėti daugiau žmonų. Poligamija čia ne gėda, o garbė.
Šventės metu visa bendruomenė dainuoja, šoka ir geria tradicinį alų iš sorgo grūdų. Šis silpnas, rūgštokas gėrimas – bendruomenės simbolis.
Per šokius vyrai ir moterys įsitraukia į transo būseną ritmingai judėdami pagal būgnus. Tai ne vien pramoga – tai kelias į ryšį su protėviais ir dvasiniais globėjais.
Mano įspūdžiai
Toposa gentis mane pribloškė. Akys tiesiog raibo nuo tradicijų, papročių ir išgyvenimo būdų, kurie mums, europiečiams, atrodo lyg iš kito pasaulio. Čia kiekvienas veiksmas turi prasmę – nuo plaukų pynimo iki kraujo gėrimo ar randų raižymo.
Tai vieta, kur grožis reiškia skausmą, o meilė – derybas. Kur kiekviena šypsena slepia istoriją apie išlikimą, o kiekvienas šokis – apie gyvenimo džiaugsmą net ir tada, kai jo beveik nėra.
Išvažiuodamas iš Kapoetos, dar ilgai galvojau, kiek daug pasaulyje yra skirtingų tiesų. Ir kaip nuostabu jas pamatyti pačiam – ne iš knygų, o ten, kur žmonės vis dar gyvena taip, kaip jų protėviai prieš tūkstančius metų.