Ukrainos majoras, prisistatantis slapyvardžiu „Osiemnasty“, pasakojo, kad lenkai turėjo rengti dronų operatorių kursus, bet realiai galėjo pasiūlyti tik vietą.

„Laimei, atsivežėme 12–15 savo „Mavics“ (red. past. dronų), tai paprasti civiliniai žvalgybiniai dronai, ir turėjome patyrusį pilotą“, – aiškino „Osiemnasty“.

Pasak jo, dronų naudojimu labiausiai domėjosi vienas čekų instruktorius, Afganistano misijos veteranas. Jie kartu suorganizavo pratybas, per kurias čekų desantininkai šturmavo Ukrainos karių ginamas pozicijas, o šie naudojo dronus žvalgybai.

„Po kelių pirmųjų šturmų jis priėjo ir tarė: „Klausyk, gal galime išjungti „„Mavics“?, – prisiminė „Osiemnasty“. – Paklausiau, kodėl, kas ne taip, o jis atsakė, kad per greitai juos aptinkame ir todėl negali pasiekti mūsų pozicijų, tada jam priminiau: „Deja, mes čia ruošiamės karui“.“

Pasenę vadovėliai

Panaši kritika skamba visame „BBC Ukraine“ reportaže. NATO šalių, daugiausia Lenkijos ir Čekijos, instruktoriai esą gyvena realybėje, kurios beveik nepakeitė Ukrainos karo patirtis.

„Tokie pasakojimai manęs visiškai nestebina“, – „Gazeta.pl“ kalbėjo patyręs Lenkijos karys, pageidavęs likti anonimu. Jo teigimu, kariuomenėje vis dar remiamasi 10-ojo dešimtmečio ir ankstyvųjų 2000-ųjų vadovėliais.

Karys priminė, kad vadovėliai ir procedūros kariuomenėje laikomi šventu dalyku. Juos sunku pakeisti ar ignoruoti, todėl ukrainiečiai mūsų doktriną vadina „Žalgirio laikų“.

Ukrainos bataliono vadas „BBC Ukraina“ tekstui aiškino, kad čekų ir lenkų mokymo programos atitinka NATO standartus, bet jam primena Ukrainos kariuomenę 2013 metais. Jo manymu, jose dominuoja statutai, saugos taisyklės ir kiti dalykai, kurių šiandieniniame mūšio lauke kariai paprasčiausiai nepamatys.

Kitas ukrainiečių vertėjas, kuris 2024 m. pabaigoje talkino mokant jūrų pėstininkų padalinį iš sunkiausių kovų prie Dniepro Chersono regione, prisiminė teorines pratybas, kaip grupė šarvuočių turi įveikti vandens kliūtį.

„Keturi šarvuotis atsistojo upės krante ir užėmė gynybines pozicijas, vienas nuvažiavo per tiltą žvalgybai, tada salėje stojo tyla, o kai vienas mūsų paklausė, kas bus, jei tiltas bus sunaikintas, lenkų instruktorius išdidžiai atkirto, kad mūsų transporteriai plaukia, tarsi nesuprasdamas, jog dronų karo realybėje tokių lėtai plaukiančių mašinų nieko neliktų“, – aiškino jis.

Mūšio lauko realybė

Majoras „Osiemnasty“ taip pat kritikavo kovinės medicinos mokymus, kuriuose vakarų instruktoriai vis dar gyvena Afganistano ir Irako laikų „auksinės valandos“ koncepcijoje. Ji numato, kad sužeistas karys per valandą turi būti pristatytas pas medikus, tačiau dronų ir nuolatinės artilerijos ugnies fronte tai dažnai neįmanoma.

Ukrainiečiai tai vadina „skaudžia ironija“, nes realybėje svarbiau kuo ilgiau palaikyti sužeistąjį gyvybingą. Tik vėliau atsiranda šansas jį evakuoti, todėl, jų nuomone, mokymuose turi būti daug daugiau praktikos apie ilgesnį gyvybinių funkcijų išlaikymą.

Majoras pasakojo, kaip vienas jų karių apie aštuntą ryto buvo sunkiai sužeistas į kirkšnį ir galėjo mirtinai nukraujuoti.

„Tačiau, kadangi gerai jį apmokėme, jis išlaikė iki vakaro ir net neprarado galūnės, todėl aiškinau instruktoriams, kad jie turi mokyti ne tik uždėti žnyplę, bet ir kada bei kaip ją atlaisvinti priklausomai nuo aplinkybių“, – teigė majoras „Osiemnasty“.

Kitas karys, slapyvardžiu „Kastet“, prisiminė, kad jau po savaitės skambino savo vadui Ukrainoje ir prašė kuo greičiau jį išsiimti iš mokymų Lenkijoje.

Be pilotavimo patirties turintis dronų operatorius, ruošiamas tapti puskarininkiu, nuolat ginčijosi su lenkų instruktoriais.

„Kasteto“ teigimu, mokomos miesto mūšio ir apkasų šturmo taktikos labiau atitiko prieš 20 metų galiojusius standartus.

„Jie norėtų pilnu greičiu privažiuoti tankais ir HUMVEE prie apkasų, o mes aiškiname, kad dabar taip nebūna, kad pėstininkai turi išlipti toliau, apsivilkti maskuojančius kostiumus ir slaptai, pėsčiomis judėti tikslo link“, – pasakojo jis.

Ukrainiečiai parodė instruktoriams, kaip atrodo šturmas remiantis dronų parama ir kiek paprasčiau bei saugiau tai gali būti.

„Jie buvo šokiruoti, o man dar buvo aiškinama, kaip orientuotis vietovėje su popieriniu žemėlapiu, nors per visą trejų su puse metų tarnybą rankose laikiau tik išmaniuosius telefonus ir planšetes su elektroniniais žemėlapiais“, – pridūrė „Kastet“.

Lenkijos poligonai kaip saugi mokymų erdvė

„Kastetas“ mano, kad Lenkijoje rengiami kursai gali būti naudingi „štabo“ kariams, kurie nedirba tiesiogiai fronte. Jo teigimu, tokių buvo maždaug pusė jų grupės, o likę, turintys kovinės patirties, faktiškai patys mokė lenkus, nors jam asmeniškai didžiausia vertė buvo galimybė ramiai treniruotis savarankiškai.

Paklaustas, kuo jam praverčia NATO šalyse rengiami mokymai, majoras „Osiemnasty“ atsakė be didelių dvejonių: „Tai gera žaidimų aikštelė, saugi“.

Jis priminė, kad poligonai ir mokymo centrai Ukrainoje nuolat atakuojami Rusijos okupantų, todėl ten reguliariai patiriami skaudūs nuostoliai.

Kiti Ukrainos kariai „BBC Ukraina“ pasakojo tą patį: Lenkijos mokymo centrai yra saugi prieplauka baziniam parengimui.

„Žmonėms, kurie dar visai neseniai buvo civiliai, ten ramiai dėstomi taktikos ir karo amato pagrindai saugiomis sąlygomis“, – teigė Lenkijos savanoris, kovojantis Ukrainoje ir prisistatantis slapyvardžiu „Žurek“.

„Žurek“, pats dalyvavęs šiuose kursuose, pabrėžė, kad ypač vertingi mokymai, kaip naudoti Ukrainai perduotą vakarietišką ginkluotę.

Tačiau jis pritarė ir kitiems „BBC Ukraina“ pašnekovams, kad daugeliu aspektų NATO rengiami kursai neatitinka Ukrainos fronto realijų, kas jo manymu nestebina, nes nė viena NATO šalis neturi tokios patirties, o karinės struktūros nenoriai pripažįsta, jog pasaulis pasikeitė.

Atsakomybė už mokymus tenka ir Ukrainai

„Žurek“ pabrėžė, kad už mokymų kokybę atsakingos ne tik NATO valstybės, bet ir Ukrainos vadovybė. Jo nuomone, būtent Ukrainos Generalinis štabas turi aiškiai ir atvirai įvardyti poreikius bei padėti planuoti kursus, papasakodamas partneriams tikrąją fronto situaciją.

Jis pateikė pavyzdį puskarininkių kursų, po kurių kariai atsiduria fronte ir negali taikyti žinių, nes kaimyniniai daliniai nuolat nesusikalba tarpusavyje. Pasak jo, vakarų instruktoriams tai yra šokas ir sunkiai suvokiama problema.

Kariuomenėje, anot savanorio, juntamas ir „veterano sindromas“, kai patyrę kariai iš anksto mano esą protingesni už instruktorius be frontinės patirties.

Jis įsitikinęs, kad geriausia būtų, jog Ukraina pati išskirtų savo mokytojus, kurie NATO teritorijoje galėtų rengti savus karius, o lenkai tuo pat metu galėtų mokytis iš jų.

Kažkas panašaus, anot straipsnio, jau vyksta Lipos poligone Pakarpatės vaivadijoje Lenkijoje, kur spalio 1 dieną oficialiai atidarytas Jomsborgo mokymo centras.

Jį daugiausia finansavo norvegai, kartu su estais jie daugiausia atsako už Ukrainos karių mokymą, o iš viso projekte dalyvauja aštuonios NATO šalys, įskaitant Lietuvą.

Be to, ukrainiečių instruktoriai ten aktyviai dalijasi praktine patirtimi su sąjungininkų kariais ir kursų turinyje labiau atsižvelgiama į karo Ukrainoje realijas.

Ukrainos štabas žada koreguoti mokymo programas

Į „BBC Ukraina“ klausimus atsakę Ukrainos Generalinio štabo atstovai patikino, kad pastabos apie mokymus Lenkijoje nuolat renkamos. Jie tvirtino, jog remiantis šiais atsiliepimais kursų nuostatos palaipsniui koreguojamos.

Pareigūnai pabrėžė, kad už išsamius mokymo programų planus iš esmės atsako būtent Ukrainos pusė.

„Mokymai vykdomi pagal rekomendacijas, parengtas vadovaujantis Ukrainos ginkluotųjų pajėgų mokymo programa“, – rašoma oficialiame jų atsakyme BBC.

Pasak „BBC Ukraina“, iš viso NATO ir Europos Sąjungos šalyse pagal įvairias sąjungininkų programas kasmet apmokoma dešimtys tūkstančių Ukrainos karių.

Šie karių liudijimai rodo, kad, jų nuomone, dabartinė sistema dar per lėtai prisitaiko prie karo, kuriame dronai ir nuolatinė ugnis paliko senas doktrinas praeityje.

Parengta pagal BBC ir „Wiadomosci Gazeta“ inf.