Gyvūnas puolė neįtikėtinu greičiu – M. Hoyos vos spėjo nuleisti galvą paskutinę akimirką, kad apsaugotų savo miego arteriją.
„Kai ji užvėrė žandikaulį, pajutau spaudimą dėl įkandimo, o tada, po maždaug sekundės, ji žandikaulį atvėrė ir paleido mane“, – pasakojo M. Hoyos iš Meksikos, praėjus kiek daugiau nei mėnesiui po šio incidento.
M. Hoyos – jūrų biologas, daugiau nei 30 metų tiriantis ryklių elgseną natūralioje aplinkoje – rugsėjį buvo mokslinėje ekspedicijoje Kosta Rikoje, kai jį užpuolė ryklys.
Praėjus mažiau nei dviem mėnesiams, vis dar su randais ant veido, jis savo pasveikimą vadina „neįtikėtinu“ – ir sakė, kad netgi nori vėl susitikti su užpuolike.
Randas, panašus į žiaunas
M. Hoyos šį įkandimą vadina „kovos randu, kuris atrodo kaip žiaunos“.
Jo manymu, tai, kas nutiko tą dieną prie Koko salos krantų, buvo natūrali gyvūno reakcija į grėsmę.
„Šis įkandimas buvo kaip šuns,“ – sakė jis. – „Ar matėte, kaip šunys kartais, kai kitas šuo per arti, greitai kanda? Jie nesužeidžia, bet parodo ribas.“
M. Hoyos su kolegomis prie ryklių tvirtina akustinius siųstuvus, padedančius nustatyti jų poravimosi ir neršto vietas. Apie ryklių buvimą vandenyje jį įspėjo turistai.
Jis buvo 40 metrų gylyje ir kapitonui pasakė, kad ten išbus „ne ilgiau nei penkias minutes“. Tada jis nėrė ir pradėjo lėtą nusileidimą.
Susidūrimas su rykliu
„Ši milžiniška patelė, apie 3–3,5 m ilgio, praplaukė pro šalį ir pasuko dugno link, o aš pasiruošiau pažymėti ją prie nugaros pelekų“, – prisiminė jis.
Tačiau šis ryklys, skirtingai nei kiti, kuriuos jis buvo žymėjęs, sureagavo kitaip.
„Kai metalinis antgalis, pritvirtintas prie kabelio, įsmigo, vietoj to, kad pabėgtų kaip kiti, ji apsisuko ir pažvelgė į mane. Mačiau jos mažą akį, mačiau, kaip ji ramiai apsisuka“, – teigė jis.
M. Hoyos sakė, kad palaikė akių kontaktą su rykliu, kai šis plaukė tolyn, bet tada – visiškai netikėtai – ryklys puolė.
„Nuleidau galvą, ir pajutau, kaip jos apatinis žandikaulis įsirėžė į mano skruostą, o viršutinis – į galvą. Buvau jos žabtuose gal sekundę, ne ilgiau, ir tada ji tiesiog atvėrė juos“, – teigė jis.
Kova dėl išlikimo
Ryklys ne tik paliko gilias žaizdas M. Hoyos veide ir galvoje, bet ir nutraukė jo kvėpavimo žarnelę.
Jis išgyveno patį užpuolimą, bet vis dar buvo mirtiname pavojuje.
Be to, vienas dantis suplėšė jo nardymo kaukę, o krauju nusidažęs vanduo dar labiau apribojo matomumą.
„Kai supratau, kad iš žarnos nebeeina oras, griebiau atsarginį vamzdelį, vadinamą „aštuonkoju“, kurį naudojame padėti kitiems narams, bet tada supratau, kad reguliatorius pūtė orą, o ne jį reguliavo. Turėjau prisiminti savo mokymus ir reguliuoti kvėpavimą lūpomis“, – nurodė jis.
Kraujuodamas, beveik nematydamas ir praradęs orą, jis apskaičiavo, kad turi mažiau nei minutę pasiekti paviršių.
„Kadangi nieko nemačiau, orientuotis padėjo šviesa, kuri buvo paviršiuje. Plaukiau aukštyn labai koordinuotai, kad išvengčiau chaotiškų judesių, galinčių vėl pritraukti ryklį“, – sakė jis.
Stebuklingas išsigelbėjimas
Kai M. Hoyos iškilo į paviršių, jaunas vyras jį ištraukė į valtį, o kapitonas nedelsdamas pranešė apie įvykį parko prižiūrėtojams.
M. Hoyos pasakojo, kad skausmo nejautė iš karto.
„Žinoma, jaučiau adrenaliną, bet pačio įkandimo tiek neskaudėjo. Labiausiai skaudėjo dėl smūgio – kai toks trijų metrų gyvūnas įkanda tokiu greičiu, tai kaip būtum partrenktas automobilio. Viso žandikaulio vietoje buvo milžiniška mėlynė – maniau, jis lūžo“, – nurodė jis.
Krante jo laukė medikai.
M. Hoyos pasisekė – jis ne tik išgyveno puolimą ir pavojingą kilimą į paviršių, bet ir išvengė infekcijų, o žaizdos gyjo stulbinamai greitai.
„Gydytojai sakė, kad tai neįtikėtina: ataka įvyko rugsėjo 27-ąją, po 34 valandų kelionės man atliko chirurginį žaizdų išvalymą, o po dviejų dienų jau vertino, ar galima daryti rekonstrukcinę operaciją“, – teigė jis.
Gydytojai jam sakė, kad jo atvejis išskirtinis – 2017 m. tame pačiame rajone kitas vyras po Galapagų ryklio atakos beveik mėnesį praleido kameroje, nes žaizdos negijo.
Anot jo, po operacijos gydytojai prisipažino, kaip bijojo infekcijos, nes žaizda buvo ant veido – tiesioginis kelias į smegenis.
Sugrįžimas į jūrą
Šypsodamasis M. Hoyos sakė, kad jau planuoja sugrįžti į vandenį – nardymo kelionę jis suplanavo lapkričio 14 d.
Jis teigė, kad po tokio išgyvenimo dar labiau gerbia šiuos gyvūnus.
„Daugelis mano, kad vandenynai būtų geresni be ryklių, bet taip sako tik tie, kurie nesupranta, kokį svarbų vaidmenį jie atlieka palaikydami ekosistemų pusiausvyrą“, – nurodė jis.
Rodydamas į didelį randą ant skruosto, jis sakė: „Tai įrodymas, kad ši patelė man padovanojo gyvybę; kitaip to negaliu paaiškinti. Ir šis randas leis man toliau ginti ryklius ir kalbėti apie jų apsaugą.“
Galapagų ryklys, kuris jį buvo sugriebęs, toliau gyvena gyvenimą gelmėse – ir M. Hoyos tikisi jį vėl sutikti. Kadangi jis spėjo pažymėti patelę prieš puolimą, tokia galimybė egzistuoja.
„Sausį grįšiu į Koko salą, nuo 20 iki 27 dienos. Ir, žinoma, nersiu į Roca Sucia – ten, kur viskas ir įvyko“, – sakė jis be baimės.