Kaip iš tikro pamatuoti skolą? Ar tik palūkanomis? Ar į tą pačią skalę verta įdėti ir įkeitimą, lėšų išmokėjimo tvarką, išankstinio grąžinimo kainą, ataskaitų dažnį, sutartinių rodiklių (kovenantų) reikalavimus, ryšį su projekto ritmu?

Įsikandę vien procentą rizikuojame pamesti vertingiausią dalyką – laiką. O iš jo juk gimsta grąža. Būtent toks „proto testas“ – ne tik palūkanos, bet ir sąlygos bei jų atitikimas projekto etapui – galiausiai lemia apibendrinimą: skola (skolintas kapitalas) nėra „gera“ ar „bloga“, kol nepasakėme, kam, kada ir kaip ją naudosime.

Čia verta žengti žingsnį atgal. Skolos instrumentai – kaip įrankiai dirbtuvėse. Yra klasikinė banko paskola su pirmine hipoteka ir žemiausia rizika. Yra subordinuota paskola, atsirandanti alternatyvų eibėje po banko. Yra mezanino finansavimas (angl. mezzanine), kuris brangesnis, bet suteikia lankstumo. Yra obligacijos – ir paprastos, ir konvertuojamos, – kurios, tinkamai sudėliotos, leidžia projektui „kvėpuoti“ skirtingais etapais.

Visi šie įrankiai gali vadintis „paskola“, bet jų elgsena – skirtinga. Vieni puikiai tinka norint įsigyti turto ar pabaigti žemės sklypo įsigijimo sandorį; kiti – finansuoti projektavimo ir statybų leidimų išdavimo proceso išlaidas; treti – statybų sąnaudų dengimą pagal atliktus darbus; ketvirti – jau sustyguoto projekto refinansavimą. Supainiojus vietomis – kaip su plaktuku mėginant atsukti varžtą – kaltas bus ne įrankis, o pasirinkimas.

Dabar – apie kainą. Taip, skolos kaina svarbi. Bet vien palūkanų norma nepasakys, kiek iš tiesų teks sumokėti. Svarbu, kada lėšos išmokamos (vienu kartu ar pagal sąskaitas), kaip mokamos palūkanos (kas mėnesį ar sukaupiant iki grąžinimo), kokios ataskaitos ir įsipareigojimai pririšti prie grafiko, koks įkeitimas reikalaujamas.

Visa tai gali brangią skolą padaryti pigia, jei ji sutaupo mėnesius, ir atvirkščiai – pigi skola pabrangsta, jei sukelia vėlavimus, užšaldo kapitalą ar priverčia grąžinti pinigus dar neįplaukus pajamoms.

Paprasčiausias pavyzdys. Įsivaizduokime, kad projektui šiandien reikia 3 mln. eurų. Trumpalaikė, lanksti paskola pusmečiui su 10 proc. metinėmis palūkanomis kainuos apie 150 tūkst. eurų. Banko paskola su 5 proc. palūkanomis, bet ilgesniu derinimu, papildomu įkeitimu, mėnesiniais mokėjimais ir sudėtinga atskaitomybe atidės startą trims mėnesiams. Vien parengiamųjų darbų ir komandos kaštai per tą laiką gali „suvalgyti“ tiek pat, kiek „brangesnė“ paskola kainuotų per pusmetį. O dar pridėkime prarastą pardavimų ar nuomos laiką – kartais brangesnė skola tampa pigesne vien todėl, kad leidžia pradėti darbus iškart. Finansai mėgsta tvarką, bet grąža mėgsta ritmą.

Ši logika gražiai atsiskleidžia skirtinguose projekto etapuose. Parengiamajame – kai tvarkome sklypą, projektavimą, leidimus – greitis yra vertė. Čia daugiau prasmės turi trumpesnės trukmės lanksčios priemonės, leidžiančios apmokėti sąskaitas ir judėti tolyn. Vystymo etape – statybose – rinkdamiesi finansavimą su aiškiu išmokėjimu pagal atliktus darbus, bet kartu pririšdami jį prie pardavimų ar nuomos rodiklių, išsaugome drausmę ir rizikos kontrolę. Stabilizavimo fazėje, kai objektas jau generuoja srautus, natūraliai ateina laikas pereiti prie pigesnės, ilgesnės trukmės paskolos – čia svarbiausia nuspėjamumas ir mažesnė kaina. Taip skola prisitaiko prie projekto ciklo, o ne atvirkščiai.

Ar tai reiškia, kad į palūkanų normas galima visai nekreipti dėmesio? Ne. Tiesiog jas reikia dėti į tinkamą vietą po klausimų: kam skolinamės, kokiam laikui, kokia lėšų išmokėjimo tvarka, koks įkeitimas, kokie sutartiniai rodikliai ir kaip dažnai jie matuojami, kaip mokamos palūkanos, kokia išankstinio grąžinimo kaina ir ar leidžiama refinansuoti etapais.

Šie klausimai atrodo sausi ir „teisiniai“, bet jie akimirksniu virsta ekonominiais. Jeigu palūkanas leidžiama sukaupti iki pirmųjų įplaukų – projekto pinigų srautas turi erdvės. Jeigu sutartis reikalauja grąžinti dalį paskolos dar iki pardavimų – finansavimas gali tapti stabdžiu. Jeigu leidžiama refinansuoti dalimis – kapitalas suksis greičiau. Jeigu reikalaujama teikti audituotas ataskaitas – lėšos brangs ne procentu

Finansininkai mėgsta svertinės kapitalo kainos skaičiuokles. Aš joms taip pat jaučiu pagarbą. Tačiau klasikinė svertinė kapitalo kaina (angl. weighted average cost of capital – WACC) turi vieną akląją zoną – sąlygas. Skaičiuoklėje jos pasislepia tarp parametrų, o realybėje būtent sąlygos nulemia, ar skola kurs vertę, ar generuos problemas. Todėl klausimas „ar 10 proc. blogiau už 5 proc.?“ mano galvoje visada turi tą patį atsakymą: priklauso nuo aplinkybių. Priklauso nuo projekto etapo, laikotarpio, per kurį ta skola dirbs, nuo to, ar ji atveria duris į naują etapą, ar tik gražiai atrodo valdybos ataskaitos skaidrėje.

Ką daryčiau, jeigu šiandien man ant stalo atkeliautų du pasiūlymai: tai 10 proc. ar 5 proc.? Pirmiausia, išsiaiškinčiau, ar brangesnė skola leidžia pradėti šiandien. Antra – ar palūkanas galėsiu mokėti tik tada, kai pradės plaukti pajamos. Trečia – ar įkeitimas ir ataskaitos yra tokie, kad komanda dirbs projektui, o ne „popieriams“. Ketvirta – ar įmanoma iš dalies refinansuoti, kai pasiekiami aiškūs pardavimų arba nuomos slenksčiai. Jeigu atsakymai – „taip“, neretai 10 proc. skola šiandien būna pigesnė už 5 proc. skolą po trijų mėnesių.

Iš šios perspektyvos skolinimasis tampa ne rizika, o valdymo įrankiu. Investuotojams tai reiškia mažiau įšaldyto kapitalo ir greitesnę kapitalo apyvartą. Kreditoriams – mažesnę projekto vėlavimo riziką, jei finansavimo grafikas dera su pardavimų ritmu. Abiem pusėms – didesnį skaidrumą, kai dar prieš pasirašant sutartį aptariama, kokie rodikliai taps vartais į kitą etapą ir kas nutiks, jeigu rinka laikinai sulėtės.

Jei tikslas – sukurti vertę ir realią grąžą, reikia rinktis tinkamiausią skolos sprendimą konkrečiai situacijai, o ne pigiausią bet kokia kaina. Skolintis reikia, bet svarbiausia – mokėti skolintis.