„Myliu darbą su žmonėmis, kuomet galiu perteikti savo žinias, išgauti rezultatą per maksimaliai greitą laiką. Būna ateina ne kokios formos šokėjas, kuris net ir techniškai blogai juda, ir štai po metų darbo tampa labai geru šokėju. Tuomet per varžybas būna manęs klausinėja, ar čia tikrai tas pats žmogus? Mokymo procesas man labai patinka. Pastebiu, kad savivertė kyla ne tik tų, kuriuos mokinu, bet ir mano pačios“, – sako garsi šokėja.
E. Visockaitę-Damaševičienę kalbiname artėjant vienam svarbiausių sportinių šokių renginių Lietuvoje – Šiaurės Europos čempionatui ir „Lithuanian Open 2025“. Lapkričio 22–23 dienomis vykstančias varžybas tiesiogiai stebėti bus galima per Delfi.lt. Daugiau informacijos apie transliaciją rasite ČIA.
Turėjo visus šansus netapti šokėja
Į klausimą, ar užaugus garsių ir pripažintų šalies šokėjų bei trenerių Virginijaus ir Aušrelės Visockų šeimoje, buvo bent vienas šansas, kad nesisuks ant parketo, Eglė šypsosi, kad buvo daug tokių šansų. Pašnekovė sako, kad tėvai niekada nei jos, nei sesers nevertė šokti. Sesuo nuo pat mažens buvo Eglės priešingybė – jai reikėjo draugų, laisvės, ji niekaip nematė savęs šokančios, turėjo kitų pomėgių. Tėvai tam neprieštavo ir neįkalbinėjo pasirinkti šokio kelio.
„Jeigu būčiau nenorėjus šokti, tėvai ir manęs nebūtų vertę to daryti, bet aš labai norėjau. Taip pat ir savo vaikų neverčiau šokti, nes mačiau, kad jie to nenori. Mano dabar penkiolikmetė dukra Tėja kategoriškai nenorėjo šokti – ji pasirinko eiti kitu – dailininkės keliu. Būna savo malonumui pašokame namuose, dukra paprašo, kad išmokyčiau vieną ar kitą žingsnį, bet tik tiek.
Sūnus Tauras, kuriam dabar aštuoneri, šoko dvejus metus. Turėjo gerus duomenis, bet mačiau, kad neturi motyvacijos, nedega noru, o šoka tik dėl to, kad nori su manimi praleisti laiką salėje. Pasikalbėjome atvirai, ir pasakiau, kad jis visada gali pasirinkti daryti tai, ką jis nori, ir kad jis manęs ar senelių niekaip nenuvils, jei nešoks. Taip jo gyvenime atsirado riedlendčių sportas, kur jam puikiai sekasi, dėl ko visa šeima labai džiaugiamės!“ – sako Eglė.
Žinoma šokėja ir trenerė pastebi situacijas, kuomet šokių treneriai verčia savo vaikus šokti: „Yra nuostabių šokėjų, kurių vaikai yra nesutverti šokiui, bet kurie turi šokti, nes tėvams tai yra prestižo reikalas, jie nori pratęsti dinastiją. Tuomet kankinasi visi: tiek vaikai, kuriems nepatinka ar kurie negali taip šokti, kaip nori tėvai, ir tėvai, kurių vaikai nepasiekia norimo lygio“.
Jauniems šokėjams reikia rinktis tarp meilės, vakarėlių ir šokių
Į klausimą, kiek sportinių šokių šokėjai laikosi disciplinos, Eglė atsako, kad taip pat, kaip ir kitų sporto šakų atstovai: „Iš tikrųjų visi šokėjai yra labai disciplinuoti, nes be to nieko nepasiektų. Čia yra dideli fiziniai krūviai, griežti treniruočių grafikai, kasdienis darbas su savo kūnu. Ne tik treniruotėse reikalinga disciplina, bet svarbus darbo – poilsio režimas, sveika mityba, psichologinė pusė taip pat labai aktuali. Su šokėjais dirba visa komanda žmonių“.
Paklausta, ar pačiai jaunystėje nekildavo noro „pasileisti plaukus“ ir pagyventi taip, kaip gyvena dauguma bendraamžių, Eglė šypteli: „Man pasisekė, kad mano charakteris buvo kitoks ir nereikėjo pramogų, įprastų jaunam žmogui. Nuo mažens nenorėjau nei kieme daug žaisti, nei turėti aibės draugų, nei be tikslo slampinėti po miestą – man tai nepatiko. Ir vėliau, kai man buvo apie dvidešimt metų, nebuvo jokio poreikio eiti į klubus, vakarėlius. Man nebuvo įdomu, daug smagiau buvo paskaityti knygą, pasikalbėti su kažkuo artimu, pasivaikščioti, aišku, šokti“.
Dirbdama su jaunais žmonėmis Eglė mato, kaip kasdienio gyvenimo pasirinkimai paveikia jų sportinį kelią: „Jie nori ir šokti, ir vakarėliuose dalyvauti, ir kitus būrelius lankyti, o tai sunkiai suderinama. Po vakarėlių tiesiog nebelieka jėgų dirbti. Taip pat treniruočių būna daug, tad laiko ne visada lieka kitoms veikloms. Kritiniame paauglystės amžiuje pagundos neretai pristabdo karjerą. Atsiranda pirmieji romantiški santykiai, o jei partneris – ne iš šokėjų aplinkos, iššūkių dar daugiau. Kitas žmogus natūraliai nori daugiau laiko leisti kartu. Būna prasideda ir ultimatumai: „arba būk su manimi, arba šok toliau, bet manęs nebebus“, kyla ir pavydo scenos. Kai partneris iš šokių aplinkos, tuomet paprasčiau – abu supranta vienas kito režimą ir koks iš esmės tai yra darbas“.
Todėl, pasak Eglės, šokiuose lieka tik tie, kurie šį kelią išties laiko prioritetu – jie arba randa partnerį, kuris supranta ir prisitaiko, arba tiesiog pasirenka šokti. Taip pat būna ir kita pusė, dėl ko jaunas žmogus sustabdo šokėjo karjerą, tai – nuovargis, blogi rezultatai, nusivylimas savimi, perdegimas. Tai būdinga tiek merginoms, tiek vaikinams, bet ką ji pastebinti, kad jeigu jau vaikinai pasilieka šokti toliau, jie dažnai būna net labiau motyvuoti ir tvirtesni, mažiau paveikūs psichologiniams dalykams.
Dalis jaunų šokėjų, kurie pasitraukia, vėliau pasigaili: „Yra tokių, kurie po kelių metų suvokia, kad padarė klaidą ir nori sugrįžti, bet pertrauka jau būna per didelė. Kiti grįžta vis tiek, bet tada jiems reikia velniškai daug dirbti, kad atgautų sportinę formą. Bet kartu jie atsineša visai kitą nusiteikimą“.
Partnerio išlaikymas – praeityje, daugėja solo šokėjų
Paklausta, ar trūkstant vaikinų šokėjų vis dar reikia už juos mokėti merginų šokėjų tėvams, Eglė atsako, kad anksčiau taip buvo, tačiau šiandien situacija pasikeitusi.
„Yra vis dar likęs mitas, kad už berniukus šokėjus reikia mokėti, kad jie šoktų su konkrečiomis mergaitėmis. Anksčiau tai buvo tiesa, nes kažkas davė idėją, kad jei berniukų mažai, tai, kad juos turėtume, reikia juos išlaikyti finansiškai. Vėliau tėvai suprato, kad „partnerio nusipirkimas” neveikia. Finansuojamas partneris dažnai pats nesijaučia gerai, praranda savivertę, atsakomybę, neretai net pradeda išnaudoti situaciją, o atsiradus geresnei galimybei – tiesiog išeina.
Tokių istorijų buvo labai daug, todėl mergaičių tėvai pradėjo elgtis kitaip, matydami kad tai rizikinga ir neefektyvu. Tai nenuoširdu ir mergaičių atžvilgiu, nes jos žino, kad su jomis šokama tik dėl to, kad už tai moka jų tėveliai. Esu tikra, kad geriau reikia remti tuos, kuriems iš tiesų reikia pagalbos“.
Eglė priduria, kad išimtys vis dėlto būna: „Pasitaiko, kai pora ilgai kartu šoka, auga, jai gerai sekasi, o išlaidos didėja, tai tokiu atveju tėvai jomis dalijasi kaip tik gali, kad išlaikyti porą kartu. Jei berniuko tėvai nebegali finansuoti, partnerės šeima padeda, ir atvirkščiai – vaikino tėvai paremia, jei mergaitės šeimai sunkiau“.
Eglė pabrėžia, kad jei berniukai iš tiesų nori šokti, jie būna labai motyvuoti, tačiau jų vis dar nepakanka: „Štai rinkome naujokų grupę – joje buvo 20 mergaičių ir tik 2 berniukai. Berniukų trūkumas pastebimas ne tik Lietuvoje, bet ir kitose šalyse. Todėl stebime ir naują tendenciją: visame pasaulyje populiarėja solo šokiai“.
Šokių trenerė pateikia pavyzdį iš Italijos: „Žinau solo studiją, kurioje daugiau nei 200 mergaičių, kurios šoka po vieną. Jei ateina berniukai, jie irgi nori būti solo šokėjais. Iš vienos pusės visiems gerai – esi tik tu, nuo nieko nepriklausai, už nieką kitą nemoki, atsakai tik už save, pats sprendi, ką ir kaip šoki ar į kurias varžybas važiuoji. Esi atsakingas tik už save, nes partneris gali suklysti, susirgti ar pasitraukti iš šokių, iškeisti tave į kitą partnerį. Bet kaip bebūtų, vis tiek manau, kad sportiniai šokiai yra apie porą ir jos šokius kartu“.
Lietuvių vaikų šokėjų lygis labai aukštas
Kalbėdama iš esmės apie kitų šalių sportinių šokių šokėjus Eglė sako, kad jei anksčiau buvo labai stiprūs rusų šokėjai, tai šiandien dienai, kai jie jau kelinti metai nedalyvauja čempionatuose, jų vietą užėmė italai. Taip pat stiprūs ukrainiečiai, kurie atstovauja tas šalis, kuriose gyvena. Prancūzai stiprūs, taip pat vokiečiai, bet kaip jie patys juokauja – už juos šoka emigrantai.
Į klausimą, kuo lietuvaičiai šokėjai išsiskiria čempionatuose, Eglė atsako, kad bendrame kontekste mes atrodome labai gerai: „Visi nustemba išvydę mūsų komandas, nes šokėjai nuo mažens turi griežtą discipliną, visi sutvarkyti, aprengti, sušukuoti nepriekaištingai, ko dažnai nepasakyčiau apie kitus. Pas mus yra labai daug klubų, trenerių, didelė konkurencija ir vaikų lygis yra nerealiai stiprus, šokėjams yra iškelta labai aukšta kartelė. Tad ir vaikų lygis pas mus yra neįtikėtinai aukštas. Bet nors mūsų lietuvaičiai yra be galo gabūs, juos galbūt sunkiau priversti save „pakankinti” fiziškai ir jie įdeda darbo, kiek reikia, o ne daugiau. Bet jeigu lietuvaičiai dar turėtų didesnį norą ir užsidegimą dirbti, negailėtų savęs fiziškai, tai jie lyderiautų visame pasaulyje“.
Sportiniai šokiai nėra tokie brangūs, kaip manoma
Paklausus, kiek iš esmės kainuoja išauginti gerą sportinių šokių šokėją, Eglė sako, kad yra kitų būrelių, kurie kainuoja gerokai brangiau. Kartu priduria, kad tiksliai suskaičiuoti reikalingas sumas neįmanoma – galima investuoti daug ir nieko neišugdyti, arba investuoti santykinai mažai ir išauginti čempioną.
„Žinoma, yra mėnesio išlaidos, bet jos labai skiriasi. Paskaičiavome, kad grupinė treniruotė vaikui kainuoja apie 3 eurus. Tėvai, norėdami, kad jų atžalos pasiektų daugiau, būna renkasi individualias pamokas, kurios kainuoja papildomai. Bet jos ne visada išugdo geriausius, nes yra tokių vaikų, kuriuos nuo ryto iki vakaro gali mokyti, bet matai, kad čempionų iš jų nebus. Yra daug sudedamųjų dalių ir reikia ne tik daug nuoseklaus darbo, motyvacijos, bet ir prigimtinio talento. Štai turime porą, kuri atstovaus Lietuvai pasaulio sportinių šokių čempionate – jiems po 14 metų, jie gabūs, ir nors individualiai dirbti gali tik minimaliai, jie yra Lietuvos čempionai! Tad nėra taip, kad kuo daugiau individualių treniruočių pora lankys ar pinigų investuosi, tuo vaikas bus geresnis šokėjas. Ne viskas atsiremia į pinigus“, – paaiškina Eglė.
Be trenerio pamokų prisideda ir kitos išlaidos: šokėjų apranga, merginoms – makiažai, šukuosenos, taip pat kelionės, varžybos. Tačiau ir čia galima pasirinkti: „Galima nusipirkti nebrangią, bet stilingą suknelę, vaikinams puikius marškinėlius iš „Zaros”, o galima užsisakyti prabangius drabužius iš garsių dizainerių. Taip pat galima įsigyti padėvėtą suknelę ar kostiumą iš kitų šokėjų, kurie juos naudojo vos porą kartų“.
Eglė sako, kad jaunesniems šokėjams federacija yra nustačiusi minimaliai ryškios aprangos taisykles – mergaitėms „bodžiukas“, sijonėlis, jokių blizgučių, berniukų apranga taip pat labai paprasta, kas kainuoja labai mažai. Vyresniems, 12–14 metų paaugliams, jau galima dėvėti laisvesnę aprangą, kuri kainuoja nuo 500 iki 3 tūkst. eurų, priklausomai nuo to, kur ir pas ką ji siuvama ar perkama. Sezonui užtenka ir vienos aprangos, aukšto lygio šokėjai ją keičia dažniau. Poroms būna padeda ir rėmėjai“.
Paklausta, kiek ji pati turėjo suknelių, Eglė juokiasi: „Tikrai labai daug, nesuskaičiuojamai! Yra tokių suknelių, kurių net neprisimenu turėjusi, nebent iš nuotraukų, o kitos iki šiol labai brangios emociškai, nes jose slypi daug prisiminimų, laimėtų varžybų ir kitų svarbių momentų“.
Į klausimą, kokia jos apranga dominuoja ne šokių aikštelėje, ar atsineša į namus eleganciją ir blizgučius, Eglė vėlgi juokiasi ir sako, kad ji yra visiškai priešinga: „Mano drabužiai, ypatingai, namuose yra neryškūs, neutralių spalvų, patogūs. Labai nemėgstu prabangos, blizgesių, galbūt dėl to, kad jų man niekad netrūko scenoje, tad nėra poreikio puoštis. Su suknelėmis, atvira nugara ir tinklinėm pėdkelnėm namuose nevaikšatu. Man patinka žemės tonai, šilumos, jaukumo jausmas. Aišku, vyras ne kartą yra pasakęs pastabą, kad gal galėčiau ir gražiau namuose būti apsirengusi, bet pasijuokiam ir tiek“.
Jei būtų šokusi, su vyru neišgyventų
Eglės vyras Marius toli nuo jos profesijos – yra odontologas. Pasak šokių trenerės, jų santykiai nebūtų buvę įmanomi, jei ji būtų šokusi, nes jis netoleruotų, jei jo moterį liestų kitas vyras.
„Aš jam sakau, kad mums liesti partnerį yra įprasta ir bejausmiška, jei su tuo žmogumi nesieja romantiški santykiai. Čia tas pats, kas kėdę liesti. Vyras nukerta, kad taip negali būti”, – juokiasi Eglė, pridurdama, kad išties, jei žmogus nėra šokėjas, jam tokie prisilietimai reiškia visai ką kitą, dėl to ir naujų porų po įvairių šokių projektų atsiranda.
Šokių projektai pridėjo milžiniško populiarumo
Kalbėdama apie šokių projektus Lietuvoje Eglė prisimena, kad kai buvo pirmasis projektas, sportinių šokių banga užliejo visą šalį, susidomėjimas buvo milžiniškas, žmonės ne tik norėjo šokti, bet ir išpirkdavo visus bilietus į varžybas: „Atsimenu, kai mes su partneriu Andriumi Kandeliu šokome pasaulio čempionate „Siemens“ arenoje. Ji buvo sausakimša. Aš tą nerealų jausmą atsimenu iki šiol. Mes labai džiaugėmės, nes žmonės pamatė, kokia tai graži sporto šaka, domėjosi ja.
O dabar mes labai sunkiai surenkame žiūrovus, atrodo, kad tas susidomėjimas pradingo, nors turime tikrai labai gerų porų, čempionų ir labai aukštus rezultatus rodančių lietuvių porų, kuriuos reikėtų palaikyti, nes jie garsina Lietuvą – tokią mažą šalį, ir mes laimime prieš didžiules šalis. Tad labai kviečiu visus vėl sugrįžti į arenas ir mus palaikyti!”.
Dirbtines šokėjų šypsenas atpažįsta per sekundę
Paklausus apie čempionatuose šokančias poras ir neretai matomas jų dirbtines šypsenas, ir kaip jas atskiria nuo tikrų emocijų, Eglė atsako, kad nereikia net būti teisėju – užtenka būti žiūrovu, ir atskirsi netikrumą per dalį sekundės.
„Tai labai sunku paslėpti. Jeigu stebi varžybas iš labai toli – tada ne. Tada gali padaryti dirbtiniausią šypseną ir viskas bus gerai. Bet jei esi arti, tą emociją matai, kaip ir visus įtemptus veide raumenis. Kai teisėjauji, ne tik profesionaliai, bet ir žmogiškai supranti, kad šokėjui yra stresas, nerimas, ypatingai, pirmame ture, ir dėl to emocijos gali būti dirbtinės, nesvarbu, kad jis puikiai šoka. Įtampa dažniausiai nuslūksta po pirmojo turo ir kituose turuose šokėjas jau pradeda mėgautis”.
Bet, pasak sportinių šokių trenerės, jeigu yra labai aukštas varžybų lygis ar reikia patekti į finalą, tai dirbtinumo gali užtekti, kad į jį nepatektumei, nes šokėjai turi išjausti šokį, perteikti emociją taip, kad teisėjui ir žiūrovui per kūną šiurpas nueitų. Dėl to, kai moko šokti vaikus ar jaunus žmones, Eglė kartu dirba ir su aktoriais, treniruoja šokančių emocinę pusę – kuria labai daug improvizacijų, etiudų, mini spektaklių, taip lavinant šokėjų artistiškumą.
„Jeigu teisėjas turės pasirinkti tarp porų, kurių techninis lygis panašus, jis tikrai išrinks tą, kuri jam duos tikrą emociją. Girdime, kad štai teisėjai labai griežti, patys be emocijų, bet mums reikia būti labai susikaupusiems, nes turime labai mažai laiko: vos 12 sekundžių vienai porai, kad ją įvertintume, o jų ant parketo sukasi vienu metu apie 12. Bet tikrai būna jautrių momentų. Štai buvo, kai teisėjaudama apsiverkiau, kiek stipri ta pora emociškai buvo. Susigraudinusi žiūrėdama į šokančias poras taip pat esu ne kartą. Tad emocija, kurią perteikia šokėjai, yra be galo svarbi, ne tik pati šokio technika”, – sako Eglė.
Kalbėdama apie teisėjavimą, Eglė sako, kad nors emocijas lengva pamatyti ir atskirti, ir patį techninį lygį įvertinti gali labai greitai, bet kartais būna gaila šokėjų, nes žino, kiek jie įdeda darbo ir kad daro viską, kad tik pasiektų finalą. Negali įvertinti visų taip pat, turi išrinkti geriausius, ir tas momentas kartais būna morališkai sunkus, kada turi kažkurią porą nuskriausti. Bet tai yra toks darbas – turi užsimerkti prieš žmogiškus jausmus ir išrinkti stipriausias poras.
„Atsimenu tėtis, būdamas patyręs teisėjas, sakydavo, kad vertindama negalvočiau apie jausmus, nes yra kriterijai ir jais turiu vadovautis. Jis mane ruošė psichologiškai, nes iš pradžių sakiau, kad tikrai neteisėjausiu, bet jis patikino, kad neturiu pasirinkimo, nes tai yra mūsų darbo dalis. Kad jei noriu būti gera trenerė, turiu mokėti ir gerai teisėjauti. Tad jei techniškai galiu įvertinti greit, tai psichologinis aspektas būna didesnis iššūkis“, – pripažįsta šokių trenerė.
Paskutinis šokis būtų rumba, patys šokiai keičiasi
Paklausus, kokį šokį ji sušoktų kaip savo paskutinį ir kokias emocijas jis jai kelia, Eglė atsako, kad tai yra rumba, kurią jiedu su partneriu šoko apsivilkę baltais drabužiais ir kuri reiškė išsiskyrimą: „Tai yra labai jautrus, liūdnas, simbolinis šokis, keliantis labai daug kelių prisiminimų. Tai yra tas šokis, kuriame dar norėčiau pabūti“.
Kalbėdama apie tai, kaip gimsta pati šokio idėja, Eglė sako, kad tai yra toks dalykas, kurį sunku perteikti, nes kūrybiniai sprendimai ateina rodos iš niekur – šį pojūtį turi, arba ne. „Menininkai turi šią duotybę iš aukščiau, o pats procesas yra stebuklingas. Dirbtinumas ar kopijavimas labai greitai pasimato. Yra nemažai porų, kurios kopijuoja kitų šokius, net aprangą. Mes esame pakliuvę į tokią situaciją, kai kita pora ne tik šoko taip pat, kaip mes, bet ir atrodė. Keistas jausmas buvo, o tai porai turbūt nebuvo labai jauku. Aš pati nesuprantu, kaip taip galima, jeigu žinai, kad su ta pora susitiksi. Galbūt gali nukopijuoti nuo kitos poros, kuri niekada nestovės ant to paties parketo, bet čia…“
Eglė sako, kad sportiniai šokiai keičiasi kaip ir kitos sporto šakos: tiek patys judesiai, tiek choreografija darosi vis sudėtingesni: „Šokiai tampa labiau sportiški, greitesni, reikalauja gerokai didesnio fizinio pasiruošimo, kai anksčiau daugiau dėmesio buvo skiriama menui. Mano mokiniai gali būti aukštose pozicijose net ir šiuolaikiniame lygyje – tai didelis komplimentas man, kaip trenerei. Visgi, dabar, jei nesi fiziškai stiprus ir techniškas, lieka šokti savo malonumui, kas jokiu būdu nėra blogai. Nebūtina eiti į sportinius šokius ir galvoti, kad būtina pasiekti aukštus rezultatus. Tai gali būti pomėgis, sportas, treniruotė ne tik kūnui, bet ir atgaiva psichinei sveikatai“.
Be šeimos palaikymo ir atsidavimo nebūtų nieko
„Kad ir kokią karjerą bepadaryčiau, kokia stulbinanti ji bebūtų, jei neturėčiau vyro, vaikų, šeimos tai nebūtų pergalė, nes negalėčiau pilnai prasmingai savęs realizuoti. Nesijausčiau taip gerai. O dabar aš turiu visumą – galiu pailsėti, pasikrauti, juk kaip sakoma „iš tuščio indo gėlių nepalaistysi“. Tai, kad turiu šeimą ir vaikus, su kuriais turime gražų santykį mane psichologiškai pakrauna, duoda tą ugnelę, kūrybinį užpildą, kad galėčiau ateiti ir atiduoti save, kad galėčiau gerai dirbti savo darbą.
O dėl pačios karjeros, tai aš esu be galo dėkinga savo tėvams. Jei ne jie, tikrai jos nebūtų tokios. Jie atidavė visą save man, mano partneriams. Ir mes pasiekėme tikrai stulbinančių rezultatų, kurių iki dabar niekas iš lietuvių nepasiekė – nei viena pora nė iš tolo nepriartėjo Pasaulio Lotynų Amerikos šokių čempionate arti finalo ir net pusfinalio. O mes jį laimėjome! Tad labai vertinu ir žinau, kad ne tik be tėvelių pastangų, bet ir be šeimos palaikymo šiandien nebūčiau tokia gera trenerė”.