„Žinių radijo“ laidoje „Aktualusis interviu“ buvo aptarta pirmosios ponios D.Nausėdienės prezidentūroje pasakyta kalba aukščiausio lygio susitikime „Auginu Europą“ skirtame Europos demografinėms problemoms aptarti.
Po jos viešojoje erdvėje buvo keliami klausimai, ką prezidento žmona norėjo pasakyti, kas jai kalbą rašė ir ar į pagalbą buvo pasitelktas dirbtinis intelektas.
Tačiau, kaip teigė laidoje I.Vasiliauskas, ne viskas buvo taip blogai, kaip atrodė ir tik dalis kalbos buvo sunkiai suprantama.
„Keturi penktadaliai kalbos arba penki šeštadaliai kalbos buvo suprantama, bet atrodo toks jausmas, kad kažkas atėjo ir į kalbą įdėjo tam tikrą įskiepą. Dėl to kalba prarado savo temą, savo logiką, savo turinį ir formą, jeigu tai paimtume platesniu kontekstu.
Eitvydo Kinaičio nuotr./Diana Nausėdienė
Ir dabar kyla klausimas: jeigu mes išimtume tą dalį, dėl kurios diskutuoja visas lietuviškasis socialinių erdvių pasaulis, tai kalba būtų kaip ir į temą, suprantama ir aiški“, – teigė I.Vasiliauskas.
Jis pastebėjo, kad didžiausia kalbos problema minėtoji dalis, o viešasis kalbėtojas visada turi ruoštis ir gautą kalbą derinti prie savo kalbos stiliaus, kvėpavimo, artikuliacijos, ritmikos. Arba, pasak jo, galima nesiruošti, bet tada reikia gerai perskaityti arba perkalbėti tą parašytą kalbą, tačiau tai nėra paprasta, mat tam reikia turėti labai platų matymo lauką jog galėtum vietoje koreguoti savo kalbėseną.
Tuo tarpu Linas Kontrimas teigė, kad visuomenė per daug džiaugiasi kito nesėkme. O jis nori pastebėti ir pozityvią pusę, mat apie renginį sužinojo visi, o ir pati kalba eigoje pasidarė pakankamai sklandi.
„Nėra tas velnias toks juodas, kaip čia visi iš vienos frazės bando pasakyti. Iš tikrųjų kalba buvo gyva ir, sakyčiau, netgi labai dažnai kreipėsi į publiką, ypač palyginus su tuo, kaip jai nesisekė kalbėti pradžioje. Vėliau, įsivažiavusi ir įsijautusi į tą poziciją, ji pakankamai dažnai keldavo akis į publiką, netgi kreipėsi į kai kuriuos žmones konkrečiai ir improvizavo, tuo pat metu nenuslysdama į šoną.
Pats esu daug kalbų rašęs žmonėms, kurie vėliau tas kalbas arba paversdavo šedevru, arba sudirbdavo į visišką š…, ir galiu pasakyti štai ką: kalboje visada išlieka pats kalbėtojas. Tai reiškia, kad susideda viskas – pasiruošimas, treniruotės, žiūrėjimas į veidrodį, kai skaitai, bandymas ištarti tuos žodžius, kuriuos kažkas būtinai sako, kad turi pasakyti, nors tu jų neištari ne dėl to, kad nemoki, o todėl, kad tai tiesiog ne tavo kalbėtojo stilius.
Aš bent jau nesutikau, gal dabar yra tokių, kurie visiškai nesijaudintų prieš viešą kalbėjimą, ypač labai rimtame renginyje. Tai vienas aspektas. Antras dalykas: auditorija, kuriai tu šneki, turi būti išanalizuota, kas ji, kaip, kur ir kodėl. Ir aišku, trečias aspektas, pats turinys, kurį kalbi: ar jį rašai pats/pati, ar kažkas parašo tau.
Šiuo atveju, nežinau, ar ponia prezidentienė mūsų klausosi, ar kas nors tai jai perduos, bet aš nematau reikalo juoktis. Aš matau reikalą perduoti žinutę: jos tembras yra labai geras, ji gali gerai kalbėti, tik reikia pripažinti, kad tam būtina skirti šiek tiek daugiau dėmesio, po truputį kas savaitę. Ir, iš principo, nežinau, kas jai ką patars, bet aš išgirdau joje visiškai gerą mokinę, kuri galėtų tapti puikia vieša kalbėtoja“, – „Žinių radijo“ laidoje „Aktualusis interviu“ teigė L.Kontrimas.
Eitvydo Kinaičio nuotr./Diana Nausėdienė
Pasak I.Vasiliausko, daugelis aptarė kalbos minusus, tačiau jo teigimu, to nepakanka, reikia pasakyti ir ką daryti, kad kitą kartą tokia situacija nepasikartotų.
„Dabar truputėlį ženkime žingsnį atgal ir pažvelkime plačiau. Galima „drožti Pinokį“ taip aš sakau, mesti bet kokį kritikos laipsnį ir kritikuoti tai, ką pamatai. Galima juoktis, pilna sarkazmo, galima įmesti juodą humorą. Bet ateina momentas, kai turi užfiksuoti faktą: buvo blogai. O kas toliau?
Ir absoliuti dauguma mūsų eterio sako tik: „Vau, kaip čia yra blogai.“ Faktas. Taip. O kas toliau? O toliau, būdamas ekspertas, turi pasakyti: „Žiūrėkit, į ateitį darome taip, kad to daugiau nepasikartotų.“ Kritika turi naudą tik tuomet, kai ji atveda prie sprendimo, kai pasakai, kaip daryti, patari, kaip elgtis. Bet dabar atrodo, kad tai kaip dragas: padangos dega, automobilis nusivažiuoja iki nulio, sustoja… ir kas toliau? Tikslas juk tas, kad jis judėtų į priekį.
Chebra, žiūrėkite, kodėl mes taip džiaugiamės? Nes tai yra klikbaitai. Koks kaifas dabar „padrožti“ prezidentienę dėl to, ką ji prikalbėjo, ir visas media bei socialinių tinklų pasaulis pradeda tą temą eskaluoti. Pasakysiu atvirai – aš irgi prie to prisidėjau. Labai atsiprašau. Pirmą kartą gyvenime mano Reels’as surinko 140 000 peržiūrų. Vau, vau, praktiškai influenceris tapau.
O paskui pagalvojau: „Stop, tavo esminis dalykas – padėti žmogui. Nukrito – pakelk, vesk toliau.“ Šitoje vietoje mes turime sustoti. Bet deja, dažnai elgiamės kitaip: renkamės taškus ant bangos. Parkrito – damušame iki galo ir tada viskas, pasiekta. Taip profesionalai nedaro. Parkrito – pasakai, kurioje vietoje, paaiškini priežastį, pakeli ir eini toliau“, – „Žinių radijo“ laidoje „Aktualusis interviu“ teigė I.Vasiliauskas.
Jis taip pat pabrėžė, kad yra ir vienas dalykas už kurį D.Nausėdienę reiktų pagirti.
„Už tai, kad išlaikė velniškai sudėtingą 14 sekundžių pauzę. Tai yra vau. Tai – pats sunkiausias momentas, kai viduje supranti, kad pasaulis sugriuvo, kai pameti mintį, pameti ryšį tarp to, kas buvo, ir to, kas turi būti. Tai – visiškas „blackoutas“, juoda uždanga. O ji sugebėjo išlaikyti veidą ir tęsti toliau. Vėliau kalba visiškai išsirutuliojo į normalią šneką, į normalią tvirtą kalbą.
Kaip Linas teisingai sako, apskritai stovėti scenoje yra sudėtinga, o kai patenki į kritinę situaciją dar sunkiau. Bet ji nenualpo, neapsiverkė, nepradėjo žiobčioti ar mikčioti. Ji išlaikė pauzę. Taip, neišėjo sujungti skyrių tarpusavyje, bet ji tvirtai stovėjo ir tęsė savo kalbą. Ir būtent čia slypi jos stiprioji elgsenos dalis.
Stopkadras/Diana Nausėdienė
Rašytinis tekstas nėra lygus sakytiniam tekstui. Tas, kuris kalba, tą tekstą, kurį jam paruošia, turi perdirbti pagal save ir paruošti taip, kaip jis jaučia, kaip artikuliuoja, koks yra jo emocinis ir loginis santykis su tuo tekstu – kaip jis jį supranta ir išgyvena. Tik per save. Kalbėtojas yra vienintelis filtras.
Jam sudeda, sumeta į maišą žodžius, o jis turi juos išdėlioti taip, kad būtų lengviausia kalbėti. Net jeigu pamiršta, net jeigu atima suflerį, bet jeigu yra pasiruošęs, jis turi tos kalbos rėmą ir gali pats toliau gvildenti mintį – tikino I.Vasiliauskas.
VIDEO: „Aktualusis interviu“: Kodėl Nausėdienės kalba tapo pajuokos objektu?
