Ji save vadina pokario vaiku – kai tėvų namus subombardavo, teko keltis į kitą vietą, kaip sako, atsidūrė neturtinguose kraštuose ir iš turtingos šeimos pavirto neturtinga. „Tuomet reikėjo rūpintis viskuo pačioms, viską mokėti, o ir šeima buvo didelė – augo 9 vaikai. Būdavo, mama užsako orlaidei užuolaidytę ir prašo iškarpyti (man tuo metu 6-eri metai buvo). O aš ir sakau, o tai ką karpyt? O man mama, buvusi puiki siuvėja, ir sako – gražiai iškarpyk ir kad muses baidytų“, – juokiasi Rasa.
Moteris prisimena visą laiką vaikystėje kuo nors užsiimdavusi ir karpydavusi. Saldainiukų popierėlius gražius, blizgančius iškarpydavo ir uždėdavo ant vatos, kuri atlikdavo sniego vaidmenį. Visko prisigalvodavo, kad būtų gražu ir įdomu.
Asmeninio archyvo nuotr./Rasos Slesoriūnienės karpiniai
„Mamytės žirklės būdavo labai geros, puikiai išgaląstos. Jos širdis buvo labai dosni ir ji leisdavo mums karpyti popierių. Tačiau tikra karpytoja tapau išėjusi į pensiją. Dirbau labai užimtą darbą visą gyvenimą, direktoriavau, o čia staigiai pensija, nieko nebereikia iš manęs. Vaikai išauginti, anūkai prižiūrėti, vyras vienkiemį myli, o ką man mylėti? Taip ir liko man karpiniai“, – dalinasi moteris.
Nuo ko viskas prasidėjo
Pasirodo, Rasa tuo metu dirbo trečiojo amžiaus universitete ir jai reikėjo užimti „mokinius“. Sugalvojo, kad būtų gerai moteris nuvesti į amatų centrą ir ten pasimokyti karpyti. Bet – kadango buvo Kūčių išvakarės ir nei viena neatėjo, moteriai teko sukti galvą, kaip išspręsti tokią situaciją. Tąkart Rasa pasiėmė draugę dailininkę ir nuėjo dviese pas menininkę Odetą Tumėnaitę-Bražėnienę – būtent tada prasidėjo jos kelias – pradėjo karpyti.
„Paskui žiūriu, kad man išeina, kad smagu ir popieriaus turėjau. Nuo 2015 m. pradėjau rimtai užsiimti karpiniais. Pamačiau, kad ir savitą, originalų stilių turiu, ir karpiniai patys radosi“, – sako moteris, dalyvaujanti įvairiose parodose ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje – nuo Olandijos, Vokietijos iki Amerikos.
Iš kur atkeliauja įkvėpimas? Ar rankos nepavargsta kurti tokį grožį? Menininkė sako, kad kartais ją apsėda mintis ir ji turi ją įgyvendinti. Štai šiuo metu ji nori pašvęsti ciklą savo giminei.
„Vienu metu mano kūriniuose vyravo gyvybės medis ir paukščiai – šis ciklas pasiliko Olandijoje, o aš likau be idėjos. O tada man atėjo mintis, kad galiu padaryti geriau. Esu sau labai priekabi, o taip ir išsirutulioja karpinukas į geresnį, kokybiškesnį vaizdinį“, – sako moteris.
Kaip vyksta karpymo procesas
Rasa dalinasi, kad kai ruošiasi parodai – pasimankština, pasidažo, išgeria kavos ir tuomet dirba prie stalo, o mintys tik pilasi su baisiausiu pasiutimu.
Menininkė dalinasi, kad širdis sensta vėliau už kūną. Viduje esančios emocijos, mintys, matymas, suvokimas dar verda visu pajėgumu. „Tai taip gyva, kad turiu viską išleisti, kad neišsineščiau. O kiek dar norėčiau įgyvendinti! Minčių keliems gyvenimams“, – kalbėjo menininkė, kurios darbai puikuojasi ir Lietuvos Nacionaliniame muziejuje.
Parodose ji mėgsta stebėti žmonių reakcijas, prie kokių darbų sustoja, kaip juos įvertina. Itin smagu, kai pastebimi jos pačios darbai, žmonės juos stebi, analizuoja. Pasirodo, Rasos karpiniai tampa ir dovanomis, ir puošia namus tiek Vokietijoje, tiek Taivanyje.
„Kol pieši, kol galvoji, kol kankiniesi – tai kūryba, o paskui – darbas. Aš turiu apie keturiasdešimt žirklučių, visokių peiliukų. Pripažįstu viską, kas gali dekoratyviai pažeisti popieriaus paviršių. Lankydamasi įvairiose parodose, muziejuose ir stebėdama kitų darbus aš kartais galvoju – neina protu suvokti, kaip jie tai padarė“, – sako moteris ir išduoda, kad ne tik karpinius karpo, bet ir kuria margučius bei piešia žmonių portretus. Kaip sako, pradėjo nuo Šventųjų, o vėliau pamatė, kad yra ir žmonių, kurie verti švento paminėjimo, kurie nugulė jos paveiksluose.
Asmeninio archyvo nuotr./Rasos Slesoriūnienės karpiniai
Na, o norintiems gyvai išvysti, ką sugeba menininkės rankos, tereikia apsilankyti parodoje. Rasos karpinius bus galima pamatyti Užutrakio dvare. „Nacionalinė konkursinė liaudies dailės paroda „Aukso vainikas“ 2025 skirta pristatyti ir apdovanoti geriausius metų tautodailininkus. Užutrakio dvare bus eksponuojami penki mano kūriniai iš ciklo „Darbas darbą veja“, – kvietė apsilankyti Rasa Slesoriūnienė.
Visą projekto „Kasdienybės artumoje“ turinį galite rasti paspaudę čia.
„Kasdienybės artumoje“