1 nuotr.
Šiuolaikinis žmogus aršiai saugo savo pasaulėlį ir bijo į jį įsileisti „neteisingą“ žmogų. Pixabay nuotr.
Žmonija susitelkė virtualiajame pasaulyje, todėl žmonių komunikavimo kokybė už išmaniojo ekrano gerokai pakito į blogąją pusę.
Kodėl tai vyksta ir kam reikia, kad žmonės būtų izoliuoti vieni nuo kitų?
Pasaulis pasikeitė
Dar praėjusiame šimtmetyje vienišas žmogus buvo ne taisyklė, o reta išimtis. Tokie žmonės labai krisdavo į akis, atsiskyrėliai nebuvo labai mėgstami.
Dažniausiai žmonės gyveno bendruomenėmis, šeimos buvo didelės, o jei žmogus dėl kokios nors priežasties netekdavo šeimos, jis visada turėdavo daugybę draugų, bičiulių ir pažįstamų. Niekas nelikdavo vienas, juk žmogui reikalingas žmogus.
Bet dutūkstantieji pakeitė pasaulį: nuo šimtmečių sandūros sparčiai auga vienišų žmonių skaičius. Norint gyventi patogiai ir jaustis laimingam, regis, nebereikia būti bendruomenės dalimi.
O dėl visko kalti internetas ir socialiniai tinklai, pakeitę gyvą bendravimą.
Vienišumu jau rimtai susirūpino ir Pasaulio sveikatos organizacija, jis jau paskelbtas „globalia visuomenės sveikatos apsaugos problema”, ir net buvo įsteigta tarptautinė komisija šiai problemai analizuoti.
O vienoje JAV vykusioje konferencijoje vienišumo problemos buvo prilygintos nutukimui ir rūkymui, kurie nepaprastai kenkia sveikatai.
Bendravimo iliuzija
Įdomu yra tai, kad šiuolaikinio žmogaus kontaktų skaičius yra tiesiog milžiniškas ir nuolatos auga, o pati bendravimo kokybė ritasi žemyn. Susirašinėti galima su daug kuo, bet nuoširdžiai, šiltai ir atvirai pasišnekėti kai kada nėra su kuo.
Dar viena problema yra interneto psichologų populiarumas: jie transliuoja tiesas, neva tinkamas visiems. Visi šaukia apie asmenines ribas ir draudimą jas peržengti, pamiršdami, kad žmogus yra ne robotas, o ir žmogus žmogui nelygu, ir ta pati taisyklė netinka visiems.
Kai kam dabar jau tampa nedrąsu dar sykį pasiteirauti bendradarbio, kaip jam sekasi ar kaip jis praleido laisvadienius, o juk paprastas pasišnekučiavimnas gurkšnojant arbatą gali tapti naujos draugystės pradžia.
Šiuolaikinis žmogus aršiai saugo savo pasaulėlį ir bijo į jį įsileisti „neteisingą” žmogų. Juk niekas nenori nusivilti. Daug lengviau reaguoti į istorijas ir siuntinėti vieni kitiems jaustukus.
O juk slepiantis nuo tikrojo pasaulio galima praleisti ką nors gerokai vertingesnio negu vaizdo įrašai, kuriuos naudotojai siuntinėja vieni kitiems. Šiuolaikinis socialinių tinklų naudotojas gali turėti šimtą ar net tūkstantį interneto draugų, bet tyrimai rodo, kad daugybė žmonių jaučiasi vieniši.
Kas slypi už kosminės vienatvės
Rinkotyros specialistai seniai ir įdėmiai stebi žmogų, kad dar daugiau uždirbtų iš jo silpnybių. Didžiajam verslui yra naudinga, kad individas būtų vienišas. Toks žmogus nuolatos trokš patenkinti savo egoistinius poreikius, o tai yra labai naudinga vartotojiškai kultūrai.
Iš vienišumo neblogai uždirbama ir net kuriami milijoniniai verslai: viena vertus, socialiniai tinklai rodo, kaip šauniai galima gyventi vienam ir visko turėti, tenkinant vien asmeninius poreikius, kita vertus, auga poreikis tarnybų, kurios žmonėms padeda užmegzti kontaktus.
Taip daugėja pažinčių programėlių, atsiranda uždari klubai pagal interesus. Daugelis sėkmės lydimų žmonių vienatvę renkasi sąmoningai.
Bet noras bendrauti niekur nedingsta, jie neretai stoja į klubus, už kurių narystę reikia mokėti. Tokių klubų tikslas yra paprastas – kompensuoti verslo lyderių vienatvę ir suteikti jiems galimybę realiai žmogiškai pabendrauti.
Pamirštos tikrosios vertybės
Tikrajame pasaulyje žmogus tampa vienišas dėl tų pačių socialinių tinklų. Jie perteikia idealų paveikslą ir individas atsiduria nerealių lūkesčių spąstuose. Ant žmogaus kiaurą parą ritasi gražių vaizdų lavina ir jis nuolatos trokšta to, ką mato ekrane.
Nuolatinis savęs lyginimas su kitais žmogui visada yra nenaudingas, nes išmaniajame viskas, kaip ir reklamos filmuke, yra ryškiau ir patraukliau, o tikrovė atrodo blanki ir neįdomi.
Norai, kuriuos iš visų jėgų stengiasi patenkinti šiuolaikinis žmogus, iš tikrųjų yra visai ne jo norai, o dirbtinai primesti visuomenės ir kultūrinės aplinkos. O vaikydamasis jų žmogus pamiršta savo tikruosius troškimus.
Dar viena problema – noras viską supaprastinti. Žmogus yra tingus ir nori , kad gyventi būtų paprasčiau, lengviau, o naujovių ir pažangos epochoje tai įgauna visai netikėtas ir dažnai hiperbolizuotas formas.
Galima apskritai nieko neveikti, užtenka turėti telefoną: maistą jums atveš į namus, drabužių taip pat, o buvusį širdies draugą galima pakeisti kitu pasinaudojus programėle.
Viskas prieinama ir viskas paprasta, ir tai atima gyvenimo skonį, individą paverčia vienišu. Žmogus netenka tikrų prisirišimų ir pergyvenimų.
Bet reikėtų susimąstyti, ar paveikslėlis telefone yra tikroviškas, ar tikrai tai, ką siūlo tikslinė reklama, yra būtina.
Gal vietoj nesibaigiančio vaizdų slinkimo ekrane stebėjimo ir trumpučių vaizdo įrašų žiūrėjimo vertėtų padėti telefoną į šoną ir išeiti pasivaikščioti, o užuot susirašinėjus su bendramoksliu geriau jį pakviesti išgerti kavos?
Juk virtualusis pasaulis gali būti tik iliuzija, o pernelyg į jį panirus, kyla klausimas: o kas tu būtum be savo telefono?