Kalbėdamas apie savo asmeninį gyvenimą, žinomas vyras kukliai prisipažįsta, kad mėgęs „laisvo agento gyvenimą“ ir kurti šeimos neskubėjęs. Bet ir katinui, kuris vaikščiojo vienas, atėjo ta akimirka, kai žaibas trenkė į galvą. Jis sutiko fantastišką moterį, su kuria susilaukė trijų vaikų. Gerų žodžių jis negaili ir savo dabartinei žmonai Editai Mildažytei. Jis atvirauja: „Man ir vėl pasisekė. Supratau, kokia stipri ir išskirtinė yra Edita.“
Kodėl Saulius nebūtų drįsęs susipažinti su Edita anksčiau? Kaip atsidūrė komunistų partijoje? Ir kokius kankinimus matė sovietinėje armijoje? Skaitykite šiame „Delf“ ciklo „Savaitgalis su žvaigžde“ interviu.
Sovietmečiu po menotyros studijų Vilniuje jūs dirbote auksuotoju restauratoriumi. Kaip juo tapote? Ar nesinorėjo truputėlį to aukso nugvelbus pasigražinti ir savo lubas namuose?
Turėjau draugų, kurie jau dirbo tuometiniame Paminklų restauravimo treste. Jie pasiūlė nuvykus į įmonės biurą pasiteirauti dėl darbo. Taip ir padariau. Kadangi menotyrininko vietos negavau, tapau auksuotojų brigados nariu. O šnekant apie auksą, norėjosi jo sutaupyti, o ne pavogti. Sovietų sistemos pabaigoje visi kažką taupydavo. Lakštinį auksą tuo metu privačiai pirkdavome ir Kaliningrade, buvusiame Karaliaučiuje, juvelyrikos parduotuvėse. Įdomu kad, pavyzdžiui, dvasininkai, kunigai turėjo išsaugoję aukso lakštelių bloknotėlių netgi nuo Rusijos imperijos laikų.
Kaip praktiškai atrodė auksavimo darbas?
Mikroninio storio aukso lakštelius, kuriuos iš voverės uodegėlės pagaminta vėduoklėle pakėlus prieš langą, galėjai matyti dienos šviesą, dėdavai ant paruošto paviršiaus ir prišlifuodavai. Auksuotojo darbas buvo reikalaujantis didelio kruopštumo, įdomus ir leidžiantis nemažai uždirbti. Ilgainiui tapau įmonės menotyrininku. Turėdavau surinkti medžiagą apie norimus restauruoti objektus ir paruošti darbo užduotis, prižiūrėti darbų procesą. Važinėjau po Lietuvą, Latviją, Sankt Peterburgą.
Kiek uždirbdavote per mėnesį?
Mano pirma alga su „privačiu uždarbiu“, gautu po oficialaus darbo valandų, buvo apie 300 rublių! Tai buvo tikrai daug. Mano mamos – pedagogės alga, pavyzdžiui, buvo apie 160. Tėvus nustebinau ir parodžiau, kad darbininkiška profesija suteikia netgi skalsesnės duonos, nei inteligento.
Jūs neslepiate, kad priklausėte sovietų sąjungos komunistų partijai. Kokia yra istorija, kad atsidūrėte sovietinėje armijoje?
Buvau ir vadinamu spaliuku, ir pionieriumi, ir komsomolcu, nes man patiko aktyvi veikla, mėgau organizuoti, reguliuoti. Namuose gyvenau vieną gyvenimą, o už jų sienos – kitą. Tokia šizofrenija… Kai pradėjau studijas dailės institute, man pasiūlė tapti komuniūga. Žinoma, aš tariausi su įvairiais žmonėmis, „stoti“ ar „nestoti į…“. Ne kartą girdėjau ir tokią mintį – išsprūsti iš „meškos glėbio“, ko gero, nebepavyks, tai gal yra prasmė būti toje sistemoje ir bandyti reguliuoti to š… srautus būnant viduje. Greičiausiai tai buvo žiauri iliuzija, o gal ir ne… Buvau fakulteto komsomolo sekretoriumi, bet netrukus atsirado įtampų. Penktame kurse nutiko taip, kad man pasiūlė arba savo noru tapti sovietų armijos kareiviu, arba pasigydyti psichiatrinėje. Taip „savanoriu“ patekau į sovietinės armijos priešlėktuvinės gynybos dalinius prie Leningrado, dabartinio Sankt Peterburgo. Tai buvo 1984 metų ruduo.
Ką tokio padarėte?
Mano pažįstami dalyvavo „Katalikų kronikos“ platinimo ir kitose veiklose. KGB turėjo medžiagą apie juos, žinojo, ką jie galvoja, kur lankosi ir panašiai, bet nieko solidaus negalėjo padaryti. Aš gi leidau sau įdėti į komsomolo komitete buvusį dauginimo aparatą kai ką, nežinodamas, kad jie visi registruoti. Tai buvo pretekstas, kad man tektų iškeliauti toli…
Ar jūs patyrėte sovietinėje armijoje tą vadinamą dedovščiną – nestatutinius santykius, kareivių žeminimą?
Ne, to nepatyriau, bet viską mačiau iš arti. Buvau laimės kūdikis dėl trijų priežasčių. Pirma, turėjau raudoną komunisto bilietą. Antra, amžiumi buvau vyresnis nei kai kurie jauni karininkai – eidavau į susirinkimus su karininkais, dalyvaudavau jų pasitarimuose. Trečiasis faktorius, manau, buvo tas, kad tarnavau priešlėktuvinės gynybos dalinyje, kuriame, eksperimento tvarka, buvo surinkti vieno šaukimo kareiviai. Vadinasi, kartu pradėjom tarnybą ir kartu pabaigėm. Bet, žinoma, esu matęs mušimų, muštynių ir kitų negražių dalykų. Pavyzdžiui, tokį kankinimo būdą vadintą „Leningrado tiltai“ – naktį ilgiau ištarnavę kareiviai kankindavo „žąsis“ – ką tik rekrūtuotus kareivėlius. Tas „žąsis“ grasinimais priversdavo kabėti įsikibus rankomis ir kojomis tarp dviejų dviaukščių lovų. Taip gali kabėti įsitempęs gal penkias, gal dešimt minučių, bet pabandyk taip pakabėti ilgiau… Baisu… Ir dar eina koks nupiepėlis ir dar daužo per nugarą… Buvo teigiama – pusmetis kančios, o po to galėsi kankinti kitus… Visa tai palaiko baimė – toks klaikus, nunutraukiamas ratas. Manęs vengė, manė, kad kaip komuniūga, galiu turėti teisę pranešti karininkams apie tuos kankinimus ir kitas nesąmones. Tai mane irgi saugojo.
Buvote galerijos „Langas“, muzikos klubo bendrasavininku. Vykdavo daug parodų, koncertų, atvykdavo daug žymių asmenybių. Ar prisimenate kokį įdomesnį atvejį?
Pamenu, pavyzdžiui, reikšmingos parodos atidarymą 1992 metų liepą, kuris vyko „Arkos“ galerijoje, ne „Lange“. Jo metu, kaip visada buvo sakomos ilgos oficialios kalbos, o Danijos buvusi karalienė Margareta II tiesiog pasakė trumpai: „Oficiali dalis baigta. Pradėkime bendrauti.“ Ir… užsirūkė. Tai visiems padarė milžinišką įspūdį. Ji buvo be galo betarpiška, sava. Na, o dalis lietuvių, kurie dalyvavo renginyje, žinoma, ir apkalbėjo ją: „kokia aukšta“, „kokia iškirptė“, „kokia šlakuota oda“, „o dantys gelsvi“… Pamatyti pirmąją išsilaisvinusioje Lietuvoje monarchę iš arti buvo kažkas ypatingo. Tik emocijos buvo skirtingos…
Esate vienas iš Užupio respublikos kūrėjų. Ta vieta per tiek metų labai pasikeitė: susitvarkė, atsirado daug naujos architektūros, naujų veidų. Manote Užupis išlaikė savo dvasią?
Manau, kad išliko legenda. Dar liko kažkokių objektų, ženklų. Bet Užupį visi įsivaizduoja savaip, kaip ir Šventą raštą interpretuoja… Taip, pasikeitė ir gamtinis, ir urbanistinis peizažas. Ar dvasia išliko? Kai kurių galvose – taip, kai kurių – ne…
Ar dar patekote į tą kategoriją žmonių, kurie butą sovietmečiu gavo pagal paskyrimą?
Turėjau galimybę gauti butą Žvėryne su vaizdu į upę, bet atsisakiau – buvau jaunas, nesiruošiau kurti šeimos. Man patiko būti „laisvuoju agentu“. Tarsi visos draugės tavo… Iš tikrųjų, manau, buvau kuklus jaunuolis (juokiasi). Tuo metu man atrodė, kad nereikia apsikrauti santykiais, vaikais… Esi vienas, nueini į valgyklą, negalvoji apie jokią buitį. Žinokite, niekada neliūdėjau, kad atsisakiau to buto. Artėjo Sąjūdis, vyko fantastinis virsmas, mintys ir veiklos buvo visai kitur. O gyventi visada turėjau kur (šypsosi).
Kaip toks laisvas katinas, kaip jūs, nusprendėte visgi sukurti šeimą?
Nelabai jau toks laisvas buvau (šypsosi). Turbūt nėra nė vieno žmogaus gyvenime, kuriam nesuvirpėtų širdis tam tikram gyvenimo etape. Ta moteris buvo išskirtinė, fantastiška ir kitokia. Man tapo aišku, kad reikia ne stebėti procesą, o jame dalyvauti.
Santuokoje gimė trys vaikai. Koks buvote tėvas jiems?
Taip, gimė fantastiški vaikai. Tėvas buvau nekoks, tą sužinojau ir iš jų. Visada turėjau per daug veiklų. Tada man atrodė, kad esu pakankamai geras tėtis, rodantis dėmesį, nuolatos bendraujantis, bet realiai, pasirodo, gal buvo kitaip. Man patiko gyventi įdomiai. O mano šeimai nebuvo taip įdomu, kaip man. Dabar mano vaikai – mano draugai, žinau, jie neturi man ypatingų priekaištų. Prieš daug metų, kai ėmė rastis įtampos buvusioje šeimoje, mūsų paaugusi dukra pasakė: „Tėti, jei jūs dabar išsiskirsite su mama, tai mano klasėje bus tik viena draugė, kurios tėvai bus dar neišsiskyrę.“ Žinoma, gaila, kad išsiskyrėme, bet įvyko, kaip įvyko…
O meilė jaunystėje ir jau brandžiame amžiuje skiriasi?
Jaunystėje yra daugiau nevaržomų emocijų, prigimties gaivalo. Su laiku prioritetai kinta. Anksčiau, klaiku ir prisiminti, galėdavai net pasakyti (ne į akis, žinoma): „O Dieve, kokia negraži“ arba „ji gi su ūsiukais“. O kai tu vyresnis, tada pastebi, matai, suvoki visai kitus dalykus: koks įdomus sugebėjimas tyrinėti pasaulį, kokia nuostabi minčių dėstymo logika, kokios švytinčios akys… Tikiuosi, taip nutinka daugeliui su gyvenimo patirtimi.
Kaip susipažinote su esama žmona Edita Mildažyte?
Buvome pažįstami nuo paauglystės. Vėliau buvo bendras viešasis informacijos, draugų laukas, vienas kitą tik žinojome iš matymo. Be to, buvo ir panašių veiklos sričių, ta pati geografinė vieta – Vilnius, Lietuva. Mes su Edita pajuokaujame, kad jei būtume susitikę praeity, nemanau, kad jai būčiau padaręs įspūdį, o aš nebūčiau drįsęs jai rodyti bent menkiausią dėmesį. Ji man buvo per ryški, per išskirtinė, per pavojinga (šypsosi). Man būtų buvę daug problemų su ja…
Kas gi nutiko, kad nusprendėte padaryti tuos lemiamus žingsnius ir ji tapo jūsų žmona?
Kai kuriais klausimais nebesame žiauriai kritiški. Be to, išmokome kalbėtis ir nebūtinai žodžiais. Esu tikras laimės kūdikis, man ir vėl LABAI pasisekė.
Ar tas jausmas natūraliai jums peraugo iš draugystės į meilę? Ar visgi kažkoks buvo blyksnis, kai vieną dieną pamatėte ją kitoje šviesoje ir trenkė žaibas?
Turbūt abu atvejai. Man paliko didžiulį įspūdį, kaip ji mylėjo ir myli a.a. savo Gintą. Pagalvoju sau, kad ir aš galiu būti taip mylimas… Va, šnekamės ir dabar žiūriu į Ginto Vyšniausko nuotrauką namuose.
Ar nejaučiate nematomos konkurencijos? Gi yra toks pasakymas: kad blogiausia konkurencija yra su išėjusiu Anapilin žmogumi.
Oi, ne. Konkurencija yra tada, kai nori būti savininku ir turėti tik sau savo mylimą žmogų, branda leidžia suvokti, kad tu nieko negali turėti. Norėti – gal ir gali, bet turėti – ne.
Ir gyvenate su Edita po vienu stogu, ir dirbate kartu. Ar vyksta aršios diskusijos kuriant laidas?
Daugelis dalykų mums su Edita yra skirtingi – patirtis, praeitis, žinios, žinojimai, todėl natūralu, kad dėl to neretai vyksta emocionalūs debatai, kurie iš šono gali atrodyti įtempti. Bet mes abu žinome, kad toks yra procesas. Iš tiesų, esame dideli draugai su žmona, o tai ir yra svarbiausia.
Ar išmokote nusileisti?
Man atrodo, kad mokytis nelabai reikėjo, bet gal klystu. Nėra ko slėpti, esu egocentriškas.
Kaip susitvarkėte su skandalu, kuomet Edita buvo sulaikyta išgėrusi prie vairo?
Visi darom klaidų. Kitąsyk labai didelių.. Ačiū Dievui, į kai kurias klaidas sureaguojame kaip į YPATINGĄ ĮSPĖJIMĄ… Jei Edita nebūtų pirmo ryškumo žvaigždė, niekada nebūtų susilaukusi tokio padidinto visuomenės ir žiniasklaidos dėmesio. Supratau, kokia išskirtinė, stipri yra Edita. Tai tvirtos valios moteris, kuri geba ir atsiprašyti, ir nekartoti klaidų. Ir, jei padarei didžiulę klaidą, tai privalai bet kokia kaina ją išpirkti. Mano manymu, Edita tą ir padarė.
Jūs turėjote du infarktus. Kaip pasikeitė gyvenimas po jų?
Buvo laikai, kai specialistai ir nespecialistai sakydavo: trečias – paskutinis. Bet dabar ir specialistai sako, kad taip nebebūna, medicininė pagalba dar tobulesnė. Neberūkau, nebevartoju „šio bei to“, bandau (juokiasi) daugiau judėti. Bet – mano puikioji žmona yra maisto gaminimo meistrė, todėl labai sunku atsispirti jos patiekalams. Edita mane išlepino: ji labai dėmesinga, jos dėka daugiau pasitikrinu sveikatą. Jaučiuosi tarsi turėdamas net ir personalinę gydytoją (šypsosi).
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį. Daugiau informacijos Taisyklėse ir info@delfi.lt 