Projektavo tiltus
Odeta gimė Pasvalyje. Ketverius metus gyveno Daujėnuose, kur pradėjo lankyti mokyklą. Mirus seneliui, šeima persikėlė į jo namus Joniškėlyje. Ten mokėsi iki aštuntos klasės, toliau – Pasvalio Petro Vileišio gimnazijoje.
Studijas pasirinko Kauno technologijos universitete (KTU), kur įgijo mados inžinerijos specialybę.
„Nuo mažens mėgau rankdarbius. Patiko dekupažas, karoliukų vėrimas, mezgimas. Kai mokiausi dešimtoje klasėje, teta per televiziją pamatė reportažą apie KTU mados inžinerijos studijų programą ir papasakojo apie ją man. Nuvykau į karjeros dienas, susidomėjau ir po dvejų metų apsisprendžiau rinktis šią specialybę“, – prisimena Odeta.
Kraštietė su šypsena kalba apie studijų pradžią:
„Pirmuosius dvejus metus niekas nekalbėjo nei apie madą, nei apie drabužius. Projektavome tiltus, mokėmės elektronikos, programavimo – viską, kas susiję su bendraisiais inžineriniais dalykais. Buvo nusivylusių, bet man patinka skaičiai, technologijos, todėl likau ir nesigailiu“, – sako.
Kuo sudėtingiau, tuo įdomiau
Trečiame kurse pagaliau prasidėjo tikrosios mados studijos.
„Nagrinėjome visus drabužių gamybos etapus – nuo projektavimo, konstravimo, siuvimo iki paleidimo į gamybą. Kad geriau suprasčiau visą procesą, po pirmo kurso, lygiagrečiai universiteto studijoms, pradėjau mokytis siuvimo amato profesinėje mokykloje. Kaip viską spėjau? Nebuvo sunku – iki 17 valandos lankiau paskaitas universitete, o nuo 17 iki 20 valandos – siuvimo pamokas. Siūti iki tam tikro lygio nėra sudėtinga, tačiau, pavyzdžiui, švarkai ar kelnės – tai jau sudėtingos konstrukcijos, kurioms reikia ir žinių, ir patirties. Bet kuo sunkiau, tuo man įdomiau. Pirmasis sudėtingesnis siuvinys buvo marškiniai, kuriuos pasiuvau profesinėje mokykloje – jie man iki šiol labai patinka. Beje, „Stasys Museum“ vykusiame mados festivalyje taip pat pristačiau kolekciją „Šimtmečio baltiniai“, – savo kūrybinio kelio pradžią prisimena Odeta.
Kauno technologijos universitetas daugelį metų organizuoja „Dizaino dienas“ – savotišką jaunųjų kūrėjų trampliną į mados pasaulį. Būtent šiame renginyje 2019 metais pirmą kartą debiutavo ir Odeta.
„Kolekcijos kūrimas užtruko tris mėnesius. Daug laiko prireikė ieškant idėjos, renkantis medžiagas. O drabužius siuvau ten pat – bendrabutyje“, – šypsosi dizainerė.
Du darbai ir magistro studijos
Kūryba, įkvėpimas ir realybė ne visuomet eina tais pačiais keliais. Baigusi universitetą, Odeta sulaukė netikėto pasiūlymo – dirbti Panevėžyje vienoje didelėje baldų gamybos įmonėje.
„Dirbau gamybos koordinatore – rengiau brėžinius, prižiūrėjau automatines sukirpimo mašinas ir kuruodavau gamybos planus. Atrodė, kad toks pasiūlymas ką tik studijas baigusiam žmogui – beveik neįmanomas. Bet man pasisekė. Dirbdama greitai perpratau gamybos procesus, o vėliau nusprendžiau išsiaiškinti ir tai, kaip veikia įmonės valdymas, todėl KTU Panevėžio filiale pradėjau studijuoti vadybos magistrantūroje“, – pasakoja Odeta.
Kraštietė prisipažįsta, kad techninis darbas ją buvo atitolinęs nuo kūrybos, kurios visuomet labai ilgėjosi. Siuvant baldų užvalkalus tekdavo atlikti tik vieną proceso dalį, o galutinio rezultato taip ir nepamatydavo. Būtent to jausmo – pamatyti savo darbo vaisių – jai labiausiai trūko. Todėl Odeta papildomai įsidarbino drabužių konstruktore vienoje nedidelėje siuvimo įmonėje.
Drabužių konstruktorius – tai specialistas, kuriantis tikslius drabužio brėžinius ir lekalus, pagal kuriuos ir siuvamas drabužis. Anksčiau viskas buvo daroma rankomis, o šiandien šį darbą atlieka specialios kompiuterinės programos, kurias valdo tokie profesionalai kaip Odeta. Jie ne tik dirba su programomis, bet ir pasirūpina, kad drabužis būtų gražus, patogus, taisyklingai priglustų prie kūno bei atitiktų visus dydžių standartus.
„Nors užsakovai dažnai ribodavo mano fantaziją, pati galimybė kurti drabužius ir matyti, kaip jie atrodo jau pasiūti, teikė didžiulį džiaugsmą“, – prisipažįsta moteris.
Kėlimasis pusę penkių ryto, darbo pamaina baldų gamykloje nuo šeštos iki penkioliktos valandos, po to – dar trys valandos siuvimo įmonėje, o likęs laikas skirtas magistro studijoms. Tokia buvo įprasta Odetos diena – ilga, varginanti, bet kupina noro viską suspėti. Kaip pati sako – šis laikotarpis suteikė daug patirties: išmokė planuoti laiką, dirbti tiksliai ir įvertinti kiekvieną galimybę daryti tai, kas iš tiesų patinka.
Suvedė pažinčių programėlė
Panevėžyje Odeta sutiko Rimantą. Pora vienas kitą pažinojo dar iš mokyklos laikų – abu mokėsi tame pačiame matematikos sraute ir Pasvalio Petro Vileišio gimnaziją baigė tais pačiais metais, tačiau tuomet rimčiau nebendravo.
„Mus iš naujo suvedė pažinčių programėlė, kuri parodė, kad vienas nuo kito esame nutolę vos per kilometrą“, – kvatojasi pašnekovė.
Jauna moteris prisipažįsta, kad būsimas vyras ją sužavėjo savo savarankiškumu ir ryžtu. Rimantas tuo metu buvo profesionalus karys, be to, studijavo psichologiją Klaipėdoje – tai Odetai paliko didelį įspūdį.
Pora susituokė prieš dvejus metus ir augina beveik dvejų metų sūnelį Gustą. Dabar Rimantas dirba psichologu Velžio gimnazijoje ir tęsia magistro studijas Kaune.
Viena minutė nuo namų iki darbo
Po sūnaus gimimo Odeta metus nedirbo. Gavusi pasiūlymą grįžti į baldų gamybos įmonę, kurioje anksčiau dirbo, ji sutiko, tačiau netrukus suprato, kad tai – ne jos kelias, ir nusprendė imtis nuosavo verslo.
„Kūrybinė studija buvo sena mano svajonė. Nebuvo jokio lūžio taško, kuris būtų nulėmęs sprendimą viską mesti ir pradėti savo veiklą. Tiesiog viskas susidėliojo savaime. Nusipirkome namą, kuriame buvo didelis kambarys – idealiai tinkamas kūrybinei dirbtuvei įsirengti.
Tuo pat metu Užimtumo tarnyba pasiūlė galimybę gauti paramą darbo vietos kūrimui. Parengiau projektą, laimėjau finansavimą ir įsigijau visą reikalingą įrangą drabužiams konstruoti bei siūti.
Svajonė buvo sena, o galimybės ją įgyvendinti atsirado pačios. Nebuvo nei atidarymo šventės, nei šampano su balionais – tiesiog viename namo kambaryje įsirengiau savo darbo vietą. Kelionė nuo namų iki darbo man trunka vos minutę“, – šypsosi Odeta.
Nori daugiau erdvės kūrybai
Tokių specialistų Lietuvoje nėra daug, todėl, kaip sako pašnekovė, užsakymų jai netrūksta. Puikiai išmanydama visas drabužių gamybos subtilybes, Odeta dirba tik su verslo klientais – kuria drabužių modelius, konstrukcijas ir lekalus įvairiems prekės ženklams.
„Klientas man atsiunčia idėją ar nuotrauką, o aš pagal ją parengiu brėžinius ir lekalus siuvėjoms, kad drabužis būtų tinkamas masinei gamybai. Jei reikia, pasiuvu ir drabužio pavyzdį. Vieno gaminio parengimas iki profesionalaus rezultato užtrunka nuo dviejų dienų iki dviejų savaičių“, – aiškina Odeta.
Darbas leidžia oriai pragyventi, tačiau kūrybos jame, pasak jos, nedaug.
„Kai dirbi pagal užsakymus, tave įspraudžia į rėmus. O aš noriu kurti spalvingus, linksmus, elegantiškus drabužius, kurie leistų man išreikšti save“, – sako ji ir priduria, kad dabar vis daugiau laiko stengiasi skirti ne komerciniams užsakymams, o kūrybai.
Būti savimi
Rudenį Odeta sukūrė kolekciją „Šimtmečio baltiniai“, kuri buvo atrinkta į pirmą kartą Panevėžyje vykusį tvarios mados festivalį „Revive“. Galimybė po beveik šešerių metų pertraukos vėl pasinerti į kūrybą moteriai tapo tikra palaima.
„Siela dainavo dirbant. Beveik visa kolekcija pasiūta iš lino. Audinys buvo iš „antrų rankų“. Vienus gabalus pirkau, kitus gavau dovanų, o dar dalį surinkau iš likučių įmonėse, kuriose anksčiau dirbau. Tai ir yra šimtmečio tvarumo simbolis – kai drabužiai, kaip ir audiniai, perduodami iš rankų į rankas, iš vienos kartos kitai. Visą kolekciją kūriau vedama vidinio pajautimo, kad kiekvienas drabužis turėtų savo sielą“, – pasakoja Odeta.
Šiuo metu ji ruošiasi pristatyti naują projektą, kuriame žmonės galės įsigyti jos kurtų drabužių brėžinius ir pasisiūti juos patys.
„Esu drabužių konstruktorė, todėl viską darau nuo pradžios iki galo. Norėčiau, kad žmonės galėtų atsispausdinti mano parengtą brėžinį ir pasisiūti drabužį patys. Lietuvoje tokių šaltinių trūksta, todėl noriu dalintis savo kūryba“, – sako ji.
Projektas beveik paruoštas startui – prie jo Odeta dirbo dvejus metus.
Nors mados pasaulyje konkurencija didelė, kūrėja sako jos nejaučianti.
„Man patinka išlikti savimi ir kurti tai, kas man artima. Mažuose miesteliuose žmonės kūrybingi, palaikantys, dalijasi patirtimi – tokioje aplinkoje gera gyventi ir kurti. Žinau, kad yra terpė, kurioje lipama per kitų galvas, bet aš nuo to sąmoningai atsitraukiu. Nenoriu su tuo turėti nieko bendra“ – tikina Odeta.