– Pradėkime nuo to, kaip gimė idėja pradėti gyvūnų maisto verslą?
– Įmonė buvo įkurta 1991 m. Ji buvo registruota mano žmonos Janitos, kuri buvo pirmoji jos steigėja. Ši įmonė buvo pirmajame 100-uke įsteigtų individualių įmonių. Turiu tokį posakį: „padariau“ nuo „galėjau padaryti“ skiriasi dešimt tūkstančių kartų“. Žmonės, kurie ima ir daro, jie daugiausia ir nuveikia.
Pati pradžia – tokia kaip ir sėkmės istorija: jauna mergaitė turėjo šuniuką, su juo siejo labai artimas ryšys. Šuo buvo jos geriausias draugas, atrama ir paslapčių nešiotojas.
Kadangi tai buvo parodinis pudelis, su dokumentais, šuniuką reikėjo tinkamai prižiūrėti. Tada kirpimas kainavo kaip savaitės suaugusio žmogaus atlyginimas. Pavertę pagal šių dienų atlyginimus suprastume, kokia tai buvo didžiulė suma. Tada ji nusipirko pirmąsias žirkles ir pati pradėjo kirpti šunį.
Užsiimant su šuniu labai aišku tampa, ko jam reikia, kad jis būtų geros būklės: gerų pašarų, gražesnio pavadėlio, antkaklio. Pradėjo ieškoti, kur jų gauti, ir, kai atsirado galimybė įsteigti įmonę ir tuo užsiimti oficialiai, ji taip ir padarė.
Įmonė buvo distributorius žinomų prekių ženklų, kurie mus mokė apie maisto svarbą, kokią įtaką tai daro augintinio gyvenimui. Mes jau turėjome praėję bazines pamokas ir tada, kai Lietuvoje ėmė vystytis prekybos centrai, mūsų pačių 2004 m. pastatyta gamykla buvo postūmis, kad reikėjo rinkai bazinių, gerų, paprastų, kokybiškų produktų. Mes pirkdavome supakuotą pašarą iš Prancūzijos ir čia jį perpakuodavome. Tai buvo pirmas mūsų etapas.
Kai tiekėjai nustojo tai daryti, nes jiems reikėjo daugiau gamyklos našumų super premium pašarui, kurį mes irgi pardavinėjame, priėmėme sprendimą statyti gamyklą.
– Prieš 30 metų gyvūnų prekių rinka atrodė visai kitaip nei šiandien. Kaip tada atrodė sektorius, kokia buvo paklausa, pasiūla? Ar nebuvo sunku toje rinkoje būti? Nes, pripažinkime, daugelis šunų anuomet buvo prie lenciūgo, liaudiškai tariant.
– Ar sudėtinga? Taip ir ne. Kai yra mažiau konkurencijos, daugiau klientų ateina pas tave. Tais laikais prioritetai buvo: dubenėlis, antkaklis, pavadis arba, kaip sakote, lenciūgas.
Kadangi Janitos fokusas buvo į parodinius šunis, reikėjo ir pašaro, priemonių šuniui maudyti, šukuoti ir kirpti. Tai buvo 6–7 prekių grupės, kurios sudarydavo visą asortimentą zooprekių parduotuvės.
Kaip ir iš kur tas prekes reikėjo gauti? Sienos į Rytus buvo jau uždarytos, o į Vakarus – dar neatidarytos. Reikėjo labai daug sumanumo ir išradingumo, kaip tas prekes sugebėti parsivežti iš Lenkijos, Rusijos gerų gamintojų. Nes patys geriausi antkakliai ir pavadžiai buvo gaminami rusų iš tikros, geros odos. Taigi reikėjo daug verslumo ir sumanumo, nes paprastų, lengvų kelių nebuvo. Reikėjo važiuoti ieškoti tiekėjų, kirsti sieną, tai irgi buvo nepaprastas dalykas.
– Sociologiniai tyrimai leidžia daryti išvadą, kad šiandien žmonės neskuba susilaukti vaikų, o tą tuštumą kompensuoja naminiu gyvūnėliu. Tokios tendencijos pastebimos jau kelerius metus. Jūsų verslas yra tiesiogiai susijęs su šiomis tendencijomis. Ar jūs tai pastebite? Ir ar pastebite, kad žmonės gyvūnams skiria didelę biudžeto dalį, o kai kuriais atvejais – net didesnę nei vaikams?
– Taip, tai labai pastebime, ir tai nėra tik mūsų, Lietuvos, klausimas, bet ir kitų pasaulio šalių. Tai ypač matoma Rytų Azijos šalyse. Korėjoje žmonės renkasi augintinį, tai yra jų sprendimas atidėti šeimos pradžią – susilaukti vaikų – iki trisdešimt kelerių metų, nes jie nori užsitikrinti sau buitį, pakeliauti po pasaulį, pagyventi sau, padaryti karjerą ir tada pradėti kurti šeimą.
Dėl ko toks didelis skirtumas tarp to, ką aš prisimenu – tos posovietinės kartos, ir dabartinio jaunimo, yra paprastas socialinis ir ekonominis paaiškinimas, nes anksčiau, Tarybų Sąjungoje, buvo tokios sąlygos, kad vienas žmogus iš savo atlyginimo negalėdavo išlaikyti būsto. Buvo pinigų apribojimas, nes negalėjo būti privataus verslo.
Kai atsirado galimybė užsidirbti daugiau, šis veiksnys nebebuvo toks svarbus, vadinasi, nebebuvo būtina susibėgti į šeimą. Dar tarybiniais laikais viengungiai, jei gerai atsimenu, nuo 25 metų, mokėdavo 3 rublių ar kažkiek baudą, kurią atskaičiuodavo iš atlyginimo, kad neturi šeimos.
Tie žmonės, kurie taupo ir sau leidžia labai mažai, jie savo gyvūnui perka tuos pačius pašarus kaip tada, kai nebuvo krizės.
Dabar žmonės mokosi, keičia darbus į geresnius, jiems patiems atsiranda nemažai apribojimų, pradedant tuo, kad reikia greitai kraustytis į kitą miestą, ir baigiant tuo, kad laiko motinystės atostogoms ir vaiko auginimui jau nebelieka, nes tu kažką savo gyvenime praleisi.
Mūsų tautą visada giriu kaip labai modernią, darbščią, inovatyvią ir žmonės visą laiką nori padaryti dar ir dar geriau. O tam reikia laiko. Taigi mūsų demografinė situacija nėra gera, nes jaunimas pirmiausia nori daryti karjerą, užkariauti pasaulį, o vaikai bus po to.
Gyvūnas šioje situacijoje yra svarbus, nes užpildo mūsų mentalinę dalį tos besąlygiškos meilės, kur prieš nieką nereikia teisintis, jis visą laiką išklausys, visada yra priimantis ir t. t. Nes visur partnerystėje tai yra darbas, o su gyvūnu sekasi labai gerai. Tik lieka ta smulkioji dalis, kaip užtikrinti buitį, kad viskas būtų komfortiška, t. y., kad gyvūnas būtų sveikas, mažiau sirgtų, būtų mažiau rūpesčių. Gyvūnų vaidmuo žmonių gyvenime tikrai yra gerokai svarbesnis.
Ir, jeigu pasižiūrėtume tuos ekonominės krizės momentus, tie žmonės, kurie taupo ir sau leidžia labai mažai, jie savo gyvūnui perka tuos pačius pašarus kaip tada, kai nebuvo krizės. Tai labai jaučiasi, mes tai jaučiame Lietuvoje ir visame pasaulyje taip pat.
– Ar tiesa, kad norint turėti verslą, susijusį su gyvūnais, reikia daug gilintis ir mokytis apie gyvūnų psichologiją?
– Kai sakome, kad darome verslą, tai atrodo toks labai pragmatiškas dalykas. Reikia žinoti, ko nori pirkėjai, kur tuos daiktus nupirkti pigiausiai ir kaip rasti tokią vietą, kur klientui bus patogiausia juos nusipirkti ir išsinešti.
Bet iš tiesų mūsų šeimos gyvenimas yra netiesiogiai apie verslą. Tai yra mūsų gyvenimo dalis ir tai, kas esame mes. Stengiamės matyti visus procesus gyvūnų šeimininkų akimis, ir matome, arba, ko trūksta, arba, ką reikėtų gerinti.
Paprastas pavyzdys, kadangi namuose visada turime ir jaunų šunų, ir šuniukų, mums reikalingos tos daugkartinės palos. Mūsų pirmosios versijos, ant jos užlipus žmogui ar užbėgus šuniukui, slysdavo, o tai gali būti grėsmė paslysti, nukristi ir t. t. Kita palų versija išėjo su guminiais taškiukais, kad neslystų. Išsprendėme šį saugumo klausimą. Ir tai galime padaryti tik tada, jeigu patys tuo naudojamės.
Apibendrinant galima sakyti, kad kuriamės produktus sau, matome dalykus, kuriuos norėtume išspręsti, iš to atsiranda produktų linijos ir tada tie produktai lengvai priimami kitų žmonių, nes jie iš tikrųjų yra pagalbininkai ir padeda spręsti problemą.
Todėl mes ir sakome, kad tai yra mūsų gyvenimas. Mes tuos dalykus darome ne dėl to, kad uždirbtume pinigų, o dėl to, kad bendras žmogaus ir gyvūno gyvenimas būtų komfortiškesnis su lengvai prieinamomis priemonėmis.
– Norėčiau grįžti prie verslo aspekto. Pokalbio pradžioje kalbėjome, kad daugiau kaip prieš 30 metų, kai gimė ši verslo idėja, buvo sudėtinga rasti prekių, uždaros sienos, bet konkurencijos buvo daug mažiau. Dabar konkurencijos šiame sektoriuje yra tikrai daug. Ar jūs ją jaučiate ir ar tik Lietuvoje?
– Be abejo, tai labai jaučiasi. Kiekvienos krizės laikotarpiu visų žvilgsniai nukrypsta ten, kur yra stabiliau arba stabiliausia ir yra nuolatinis augimas. Tai yra vaikiškos prekės ir prekės gyvūnams. Taigi ta konkurencija yra visada.
Pirmiausia tai labiausiai pajutome, kai prisijungėme prie Europos Sąjungos ir nebeliko sienų. Anksčiau turėdami tam tikrų produktų distribuciją turėdavome savo labai aiškius geografinius apribojimus, kurie buvo užbrėžti su mūsų sienomis. Atėjus į ES sakė, viskas, negali būti jokių uždarymų, yra laisva rinka ir kas ką nori, tas tą gali daryti.
Dėl to pradžioje buvo didžiulė banga internetinių parduotuvių, kur ir vokiečiai, ir lenkai pardavinėjo, paskui klausimai – legalu ar nelegalu, bet tai yra atvira rinka ir taip išeina.
– Truputį pertrauksiu, bet ir dabar yra „Temu“, „AliExpress“, juk žmonės ir ten turbūt ieško pigesnių gyvūnų aksesuarų ir pan.?
– Taip. Bet tikriausiai per „TikTok’ą“ matėte, kokių situacijų nutinka: žmogus nusipirko keptuvių komplektą, o kai jį gavo, pasirodė, kad keptuvės visiškai mažytės.
Tai, kad mes kuriame produktus sau, stengiamės padaryti juos kokybiškus, išskirtinius, ir dalijamės jais su kitais klientais, ir yra mūsų verslo sėkmė.
Visada bus prekių, kurios bus parduodamos tik internetu, o tai reiškia, kad tai yra tos, kurios siūlomos pačia žemiausia kaina. To mes neišvengsime. Bet yra kiti dalykai, produktai, kuriuos mes patys gaminame, arba su mūsų prekių ženklais kuriuos pardavinėjame. Mūsų pirkėjai pasitiki jų kokybe dėl to, kad ateina į parduotuvę, pačiupinėja, pauosto ir supranta tą daiktą. O tie, kurie ieškos žemesnės kainos, visada ras už žemesnę kainą.
Bet klausimas, kas yra tavo pirkėjas. Jeigu reikia žemiausios kainos, toks pirkėjas visada susiras pašarus prekybos centrų optimaliausios kainos lentynose ir jam į zooparduotuvę niekada nereikės eiti, nes jis nemato problemų savo gyvūne, kurių jis turi arba gali turėti, kitas variantas – jis mato, bet sako, kad nieko nesiruošia keisti.
Mūsų klientai tiek Lietuvoje, tiek pasaulyje yra besirūpinantys arba beieškantys geresnės sveikatos. Apibendrinant, tai yra gyvūnų gerovės ieškotojai. Tad, jeigu mes renkamės iš daiktų, kurių vienas kainuoja truputį pigiau, kitas – truputį brangiau, tarkime, kalbant apie guolį, tai tas, kuris kainuoja brangiau, turi priežastį, kodėl jo kaina yra didesnė. Pavyzdžiui, kitokios medžiagos, jis minkštesnis, geriau skalbiasi, prie jo nelimpa purvas. Ir, jeigu žmogus sau perkasi gerus daiktus ir tokį pat gerą nori nupirkti ir savo augintiniui, mes šioje vietoje esame geri pagalbininkai.
Jeigu dar kartą sugrįžtant prie konkurencijos klausimo, ji yra ir ji yra labai didelė, nes ji yra nebe fizinių parduotuvių prasme, o viso pasaulio. Ir tai, kad mes kuriame produktus sau, pagal savo supratimą, stengiamės padaryti juos gerus, kokybiškus, išskirtinius, kad tai žmones džiugintų, ir dalijamės jais su kitais klientais, ir yra mūsų verslo sėkmė.
– Kitaip tariant, konkuruojate ne kiekybe, o kokybe.
– Tai kaip išlaikyti aukštą kokybę už patrauklią kainą?
– Čia yra keli veiksniai. Jeigu mes norime atsirinkti ir turėti gerą prekę už optimalią kainą, vadinasi, turime turėti masto ekonomiką. Tai reiškia, kad susirandame gerą gamintoją, tarkime, Azijos šalyse, ir jis sako: aš galiu pagaminti jums produktą tokios spalvos, kaip jūs norite, už optimalią kainą, bet kiekis turi būti ne mažiau negu tiek ir tiek. Jeigu turi keturias parduotuves, tau tada tikrai problema, nes turėsi prekių 15-ai metų, bet, jeigu turi 140 parduotuvių, tai gali išsibalansuoti.
Turbūt mūsų sėkmės garanto yra, kad turime pakankamai platų tinklą ir pakankamai didelį klientų ratą, kurie mumis pasitiki, ir mes galime tuos produktus gamintis pas gerus gamintojus ir turėti optimalią kainą.
Visą pokalbį su T. Plunge galite peržiūrėti straipsnio viršuje esančiame laidos „Valanda su vadovu“ vaizdo įraše.