15min skaitytojams pristatydama save, R.Bieliauskaitė sakė, kad pagal išsilavinimą ji yra smuikininkė, kuri „nuėjo“ į renginių organizavimą. Be to, ji dar vadovauja orkestrui ir yra atsakinga už tarptautinį kamerinį muzikos festivalį, kurį jau organizavo 14-ąjį kartą.
„Penkias dienas gyvename Kaune, o kitas dvi – Vinkšnupiuose. Šalimais yra likusi senelių sodyba. Joje per kovidą įsteigėme ūkį, tad esu dar ir jaunoji ūkininkė. ES paremtame ūkyje auginame japoniškus šitakių grybus ir įvairiausias uogas“, – apie savo kasdienybę atviravo veikli moteris.
Nors darbų ir įvairiausių reikalų pašnekovės gyvenime gausu, panašu, kad vienas svarbiausių jos tikslų – atgaivinti kadaise totoriams priklausiusį ir išskirtine architektūra garsėjantį Vinkšnupių dvarą. Apie visa tai – 15min interviu.
Ritos Bieliauskaitės asmeninio archyvo nuotr. / Vinkšnupių dvaro sodyboje svečiavosi totoriai (Vilkaviškio r.)
Čia lankydavosi vaikystėje
Vinkšnupiai R.Bieliauskaitei turi ypatingą reikšmę. Kaip ji pasakojo, būtent iš čia kilo jos proseneliai.
„Jie nebuvo dvarininkai, bet prie šio kaimo gyvenę laisvieji ūkininkai. Taigi mano močiutė, kurią neseniai palaidojome, buvo tikra vinkšnupietė. Kartu su ja vaikščiodavome į netoliese esančią bažnytėlę, močiutė ten ištekėjo. Ji gyveno gretimame kaime, nes Vinkšnupius subombardavo per Antrąjį pasaulinį karą, – tragišką kaimo istoriją prisiminė pašnekovė.
Savivaldybė jį aukcione pardavinėjo gal 10 metų.
– Tai įvyko per mūsų sodybą, nes joje buvo vokiečių paliktas sugedęs tankas. Skrisdami lėktuvais rusai pamanė, kad ten yra vokiečių, ir subombardavo, taip užsidegė visas kaimas. Beveik visas kaimas sudegė. Vienas namas po kito, todėl to istorinio kaimo nėra išlikę. Dvaras buvo šalia kaimo.“
Ritos Bieliauskaitės asmeninio archyvo nuotr. / Rita Bieliauskaitė prie išsaugoto Vinkšnupių dvaro pianino, kuris eksponuojamas Paežerių dvaro muziejuje
Taigi, anot moters, Vinkšnupiai visą gyvenimą buvo jos akiratyje. Visgi, anot jos, šalia subombarduoto kaimo buvusio dvaro šiais laikais niekam nereikėjo – savivaldybė jį aukcione pardavinėjo gal 10 metų.
„Mes pasitarėme su bendraminčiais – sakome, jeigu jau visai niekam nereikia, tai pabandykime Vinkšnupių dvarą nupirkti mes – viešoji įstaiga „Klasikos projektai“. Turime platų spektrą išsilavinimų, patirčių ir minčių, ką ten galima daryti. Pabandykime. 2023 metais aukcione buvome vieninteliai pirkėjai“, – Vinkšnupių dvaro įsigijimo istorija dalijosi R.Bieliauskaitė.
Ritos Bieliauskaitės asmeninio archyvo nuotr. / Viešosios įstaigos „Klasikos projektai“ komanda bando atgaivinti Vinkšnupių dvarą
Pašnekovės pasakojimu, dvaro įsigijimas buvo labai sudėtingas procesas.
„Pas notarą važiavau 5 kartus. Mes iš savivaldybės pirkome tik dvaro rūmų pastatą. Paskui iš Turto banko pirkome žemę po dvaru, paskui iš vietinių, kurie po nepriklausomybės atgavimo buvo įsigiję svirną, pirkome tik svirno pastatą, tada dar kartą iš Turto banko pirkome žemę po svirnu. Tik taip surinkome tą 1 hektarą ir 2 pastatus, – apie ilgą dvaro sodybos pirkimo procesą kalbėjo pašnekovė.
Dvaro įsigijimas buvo labai sudėtingas procesas.
– Pačius dvaro rūmus pardavinėjo kaip 9 butus, nes juose buvo socialiniai būstai. Ten dar 2013 metais gyveno žmonės. Tuos 9 butus – kaip ne dvarą, o daugiabutį – ir įsigijome. Ne aš asmeniškai, o per viešąją įstaigą. Šio dvaro savininkas ir yra viešoji įstaiga „Klasikos projektai“.
Paskui įsteigėme dvaro paramos fondą – tam, kad žmonės galėtų prisidėti prie jo atgaivinimo, kad ir po 5 eurus. Kartais ir daugiau perveda. Finansiškai tai nėra daug, bet labai motyvuoja. Šiame fonde surinkome apie 3000 eurų, tai iš tos surinktos sumos samdėme ir bokštelį, du kartus tvarkėme stogą.“
Pasak R.Bieliauskaitės kaip tik šią dieną dėl valstybės saugomo objekto statuso suteikimo ji bendravo su Kultūros ministerijos atstovu. Anot jos, toks statusas labai reikalingas norint dalyvauti projektuose.
„Ministerija man tai žada. Sakė, kad buvo kažkokios žemės problemos registre, kad reikia perdaryti. Taigi šiandien man dar kartą pažadėjo, kad bus atnaujintas teritorijos ribų plano dokumentas. Tai turėtų būti paskutinis dokumentas, kuris mus nuves į statusą, kurio labai laukiame“, – dalijosi pašnekovė.
Ritos Bieliauskaitės asmeninio archyvo nuotr. / Vinkšnupių dvaro sodyba (Vilkaviškio r.)
Iniciatyvios ir paveldo išsaugojimui neabejingos moters pasakojimu, ji kartu su bendraminčiais iš savų asmeninių lėšų atliko istorinius tyrimus. Pavyko atrasti daug įdomios informacijos. Bene įdomiausias Vinkšnupių dvaro istorijos faktas – šią sodybą net 200 metų valdė totoriai.
„Tai paskutinis išlikęs toks dvaras, kurį valdė totoriai, gynę mūsų sieną nuo visokiausių atėjūnų. Mes bendraujame ir su totorių bendruomenėmis, jie buvo atvažiavę. Greta dvaro yra ir senosios totorių kapinės, jos tikrai gražiai tvarkomos, – apie Vinkšnupių dvaro praeitį kalbėjo R.Bieliauskaitė.
Šią sodybą net 200 metų valdė totoriai.
– Aplink yra daug lankomų objektų, dėl to mes pasiryžome jį įsigyti – gal prie paties dvaro žmonės ir nevažiuos iš Kauno, bet netoli yra J. Basanavičiaus gimtinė-muziejus, įspūdingas piliakalnis, Bartninkai su B’ART festivaliu bažnyčios griuvėsiuose ir mes šalia. Visas komplektas. Lankytinų vietų čia yra dar daug.“
Nors dvaro atgimimas reikalauja daug laiko ir pastangų, pašnekovė labai džiaugiasi kiekvienu įgyvendintu sumanymu.
„Norėtųsi, kad tai nebūtų tiesiog viešbutis“
R.Bieliauskaitės pasakojimu, atkuriant dvarus, kai kurie iš pažiūros silpnybėmis atrodantys dalykai iš tiesų gali būti stiprybės.
„Atrodo, kad kaip ir silpnybė, kad Vinkšnupių dvaras yra atokiai, aplinkui miškai ir pan., bet tai gali būti ir stiprybė. Mes jo atkūrimą įsivaizduojame per aktyvų poilsį, per sportą, per orientacines varžybas, aplink – valstybiniai miškai, kur labai pasistengus galima įrengti vienokius ar kitokius užimtumus vaikams ir suaugusiems, – kalbėjo pašnekovė.
Ritos Bieliauskaitės asmeninio archyvo nuotr. / Vinkšnupių dvaro sodyba (Vilkaviškio r.)
– Įsivaizduojame lėtesnį turizmą – vaikų, suaugusiųjų saviugdos stovyklas ar kt. Tai galėtų būti ta vieta, kur mes priimtume žmones, nes tikrai yra galimybės įrengti daug vietų nakvynei. Yra visa infrastruktūra, yra svirnas, kuris gal tiktų edukacijoms. Norėtųsi, kad tai nebūtų tiesiog viešbutis ir restoranas – vien dėl to žmonės nevažiuos. Vinkšnupių dvarą mes įsivaizduojame labai aktyvų, ypač vasaros sezono metu.“
Dvaro sodyboje buvo 13 pastatų, 3 tvenkiniai, didžiulis sodas.
Anot R.Bieliauskaitės, Vinkšnupių dvaro sodyboje kitados buvo trys didžiuliai tvenkiniai, tad viešoji įstaiga svajoja įsigyti dvarui priklausiusias žemes ir atkurti dalį istorinių tvenkinių. Pasak moters, kadaise šiuos tvenkinius užvertė ūkininkai: „Tačiau tai, kas užversta, gali būti atversta.“
Ritos Bieliauskaitės asmeninio archyvo nuotr. / Vinkšnupių dvaro sodyba (Vilkaviškio r.)
„Mano vaikystėje to jau nebuvo, bet kai darėme gyventojų susitikimą, buvo suvažiavę labai daug žmonių, kurie ten gimė, augo, gyveno. Tai rodė tas vietas. Turime istorinių tyrimų dokumentus, kur buvo tie tvenkiniai, yra žemėlapis. Iš viso dvaro sodyboje buvo 13 pastatų, 3 tvenkiniai, didžiulis sodas. Dabar liko du pastatai“, – dalijosi pašnekovė.
Pasiteiravus apie tai, ar bendradarbiauja su kitų dvarų savininkais, R.Bieliauskaitė atsakė, kad tikrai taip.
„Niekas nesugalvos prikelti dvaro, jei jam tie dvarai nepatiks. Mano kelionės vasaromis visada būna į pilis ir dvarus. Gal labiau užsienyje. Esu aplankiusi tikrai labai daug pilių visoje Europoje. Ir dvarų. Mačiau, ką ir kaip daro jų savininkai. Aišku, įprastai ten būna muziejus. O mūsų mintis yra, kad Vinkšnupių dvaro rūmai nebūtų muziejus, kad jie būtų gyvenami, – ateities svajones atskleidė moteris.
Mano kelionės vasaromis visada būna į pilis ir dvarus.
– Būna, kad parodo dvarą, jo vidų ir sako eiti miegoti į kokį paremontuotą, šiuolaikiškai įrengtą tvartą. O kad pačiuose dvaro rūmuose galėtum apsigyventi ir kad juose kas nors vyktų – tai yra išskirtinumas. Yra keletas tokių privačių dvarų, pvz., Daukšiagirės, kur galima nakvoti pačiuose rūmuose, bet tokių nedaug. Puikiai tvarkosi Žemosios Panemunės dvaro savininkai. Jie buvo pas mus atvykę ir mes pas juos buvome nuvažiavę.“
Visgi, anot R.Bieliauskaitės, Žemosios Panemunės dvaro savininkai sodybos atkūrimo darbus pradėjo dar anksčiau, lyginant su jais, tačiau ten situacija taip pat sudėtinga dėl kitų priežasčių – pas juos išlikę puikūs sodai, bet dvaro rūmų būklė dar prastesnė.
Susiduria su gausybe iššūkių
Dvaro sodybos įsigijimas ir jos prikėlimas naujam gyvenimui – didžiulis iššūkis. Pasak pašnekovės, bene sudėtingiausia suprasti įvairius reikalavimus, dokumentus.
Ritos Bieliauskaitės asmeninio archyvo nuotr. / Vinkšnupių dvaro sodyba (Vilkaviškio r.)
„Komandoje mes turime teisininką-buhalterį, turime IT specialistę, kuri mums neatlygintinai sukūrė ir interneto puslapį Dvarofondas.lt, turime ir vadybininką. Visgi per pirmuosius metus po dvaro įsigijimo mes visiškai nesupratome kai kurių dalykų. O, atrodo, išsilavinę žmonės, su magistrais ir t. t. Aš pati daug dirbusi su projektais, nes reikia pritraukti lėšų ir minėtam festivaliui. Bet dvaro atveju tai yra tikrai labai sudėtinga, – įžvalgomis dalijosi R.Bieliauskaitė.
– Kai jau geriau pasigilini, štai vėl valdžia ką nors pakeičia, perdaro. O ir architektai, paveldo žmonės, su kuriais mes pradžioje kalbėjomės, vienas vienaip pasakoja, kitas – kitaip. Neradome to žmogaus, kuris imtų ir pasakytų, kaip iš tikrųjų yra.“
Mes visiškai nesupratome kai kurių dalykų.
Iš pirmo žvilgsnio egzistuoja labai daug galimybių projektiniam finansavimui, tačiau, anot pašnekovės, įsigilinus į teisinę bazę, paaiškėja, kad viskas toli gražu ne taip paprasta.
„Aišku, bet koks finansavimas apima tik tam tikrą procentą. Tad pats didžiausias iššūkis – rasti tą likusių lėšų dalį jau gavus valstybės saugomo objekto statusą. Paveldo darbai yra žymiai brangesni, nei būtų įprastai – juk darbus turi atlikti atestuoti specialistai, – pasakojo R.Bieliauskaitė.
Ritos Bieliauskaitės asmeninio archyvo nuotr. / Vinkšnupių dvaro sodyba (Vilkaviškio r.)
– Pernai mes atlikome būtinuosius tyrimus, juos finansavo Kultūros infrastruktūros centras. Šie tyrimai kainavo 53 tūkst. eurų. Tiesa, prie tyrimų taip pat prisidėjo ir Vilkaviškio savivaldybė. Ten irgi yra viskas finansuojama procentais. Tau niekas nieko nefinansuoja 100 proc.“
Šie tyrimai kainavo 53 tūkst. eurų.
Taigi, net ir gavus projektinį finansavimą, dar reikia surasti labai dideles pinigų sumas.
Dvaro istoriją tyrinėja ir per atostogas
R.Bieliauskaitės pasiteiravus, ar Vinkšnupių dvarą įsigijo dėl vaikystės sentimentų, ar dėl to, kad šis dvaras gan išskirtinis, ji atsakė, kad toks sprendimas buvo padarytas dėl abiejų priežasčių.
„Vienareikšmiškai – dėl sentimentų tai vietovei. Ir močiutės giminės, ir senelis ten netoli. O ir pats rūmų pastatas yra labai įdomus, tai nėra standartinis dvaras. Lietuvoje neradau tokio raudonų plytų portiko analogų. Visur įprastai dvarų rūmai atrodo gan panašiai. Šis, aišku, yra mažiukas, bet jis kažkada labai klestėjo, nes būtent senais laikais pro Vinkšnupių dvarą ėjo kelias Kalvarija–Vilkaviškis. Tad tai buvo pakelės pravažiuojama vieta“, – apie dvaro praeitį pasakojo pašnekovė.
Anot jos, šiais laikais į tokią vietą privilioti žmones irgi galima. Jau organizuota nemažai renginių, į juos, pasak moters, susirenkama net labai gausiai.
„Mes labai draugaujame su Benjaminu Mašalaičiu, parėmėme ir jo knygą, kurioje buvo aprašyta ir mūsų dvaro istorija. Mes dvaro istoriją patikslinome ir papildėme istoriniais faktais. Su tuo archyvuose daug dirbo istorikė R.Rickevičienė, o aš medžiagą rinkau iš kaimo žmonių kaime, radau nuotraukų. Radome tokių dalykų, kurie tarsi buvo pasmerkti. Galbūt apie juos niekas niekada ir nebūtų sužinojęs, – kalbėjo R.Bieliauskaitė.
Ritos Bieliauskaitės asmeninio archyvo nuotr. / Benjaminas Mašalaitis ir Rita Bieliauskaitė Vinkšnupių dvaro sodyboje (Vilkaviškio r.)
– Dvaro istorijos tyrimai dar nėra baigti. Radome dar vieną dvaro savininkų giminės liniją, iškilo klausimų – o kas čia vyko po 1863–1864 m. sukilimo, iš kur atsirado tas Tomas Volskis. Mes kaip ir radome tos giminės paskutinius savininkus, jie buvo ištremti į Sibirą. Bet yra vaikaitis, kuris ir turėtų būti to dvaro savininkas. Jis grįžo į Lenkiją, į Liubliną. Į Lietuvą jis niekada negrįžo, jis ten – Lenkijoje – palaidotas.
Mes šią vasarą buvome nuvažiavę iki Liublino, susiradome jo kapą. Palikome žinutę giminaičiams, bet kol kas su mumis nesusisiekė. Tai dar to tiesioginio ryšio neturime, nors žinome, kad yra palikuonių, kurie galbūt galėtų daugiau papasakoti.
Ritos Bieliauskaitės asmeninio archyvo nuotr. / Vinkšnupių dvaro sodybos svirnas (Vilkaviškio r.)
Su Jaruzelskio (jis vėliau tapo Lenkijos prezidentu) giminėmis irgi susisiekėme. Jis metus gyveno Vinkšnupių dvare. Mes galvojame, kad tarp jo ir dvaro savininkų buvo kažkokių sąsajų, nes visi kilę iš Liublino. Tai ta istorija mus ir vedė į Liubliną, tačiau po šios trumpos vasaros kelionės nieko naujo ar apčiuopiamo nesužinojome.“
R.Bieliauskaitės pasakojimu, atostogas galima prisitaikyti keliaujant po svarbias vietas, susijusias su dvaro praeitimi. Būtent taip ji atliko žvalgybinę kelionę į Liubliną.
„Aš Turkijoje atsiilsėjusi, „viskas įskaičiuota“ manęs jau nebedomina. O dabar buvo tokios trumpos atostogos ir tokia kaip mini ekspedicija. Man, pavyzdžiui, tai įdomu. Planavau – jei būti ne smuikininke, tai – istorike. Istorike netapau, bet štai tyrinėju, ieškau“, – sakė moteris.
Ritos Bieliauskaitės asmeninio archyvo nuotr. / Rita Bieliauskaitė
Pokalbiui einant į pabaigą R.Bieliauskaitė pasidalijo ir dar viena įdomia Vinkšnupių dvaro istorijos dalimi.
„Buvo laikotarpis, kai šį dvarą valdė vien moterys. 1920 m. mirė dvaro savininkas Volskis. Jis paliko dvarą savo dukrai ir žmonai. Dukra su mama ten tvarkėsi keletą dešimtmečių. Įdomus niuansas, kad tarpukariu čia šeimininkavo dvi moterys. Viena buvo generolo Skomskio sesuo, tai tas generolas ten atvykdavo, seseriai padėdavo, patardavo. Bet vis tiek valdė moterys, tai man yra įdomus faktas. Atrodo, kad istorijoje moterys tik vaikus gimdė ir nieko daugiau nedarė, o va čia istorija sako kitaip.
Įdomus niuansas, kad tarpukariu čia šeimininkavo dvi moterys.
Tiesa, Volskienė – generolo sesuo – ir su valstybe bylinėjosi dėl žemės atėmimo, juk vyko parceliacija. Ji atsiteisė tą žemę, laimėjo teismus, net iškeldino naujakurius, kurie ten buvo įsikūrę. Štai kokie Vinkšnupių dvaro moterų portretai“, – dalijosi R.Bieliauskaitė.
Regėjęs išskirtines istorines asmenybes ir atlaikęs karus bei kitas negandas, ilgą laiką buvęs niekam nereikalingas, Vinkšnupių dvaras šiandien, R.Bieliauskaitės ir jos bendraminčių dėka, atrodo tikrai turintis viltį.
Ritos Bieliauskaitės asmeninio archyvo nuotr. / Vinkšnupių dvaro sodyba (Vilkaviškio r.)
Trumpai apie buvusius Vinkšnupių dvaro savininkus:
1661 m. Vinšnupiai už karinius nuopelnus buvo padovanoti totoriui Dovydui Baranovskiui (vėliau pavardė kito į Baranauską). Jo giminė dvarą valdė lygiai 200 metų.
1863 m. sukilimo dalyviu tapo Samuelis Baranauskas. Numalšinus sukilimą, Baranauskai neteko valdžios ir dvaro. Po suirutės dvaras nežinomu būdu atiteko Tomui Volskiui, kuris vedė Juliją Rekosz – garsiojo turtuolio fabrikanto Mikolajaus Rekoszo dukrą. Deja, ji mirė labai jauna ir yra palaidota po Alksninės bažnyčia esančioje kriptoje.
T.Volskis vedė antrą kartą – generolo B.Skomskio seserį iš Klampučių dvaro – Stanislavą Skomskytę-Volską. Su ja susilaukė dviejų dukrų. Vyresniajai kaip kraitį atskyrė Vinkšnupių palivarką, vadintą Margų dvaru, jaunesniajai paliko Vinkšnupių dvarą.
Deja, likimas buvo žiaurus ir abi seserys kartu su dvare prisiglaudusiais Jaruzelskiais buvo ištremtos į Sibirą. Iš tenai jos negrįžo.