Dabar jiems priklauso ir fizinė vyno parduotuvė, ir elektroninė, pora kviečia į degustacijas, edukacijas, rengia kursus, tačiau kai Dariušui parūpo vyno kultūra, apie savą verslą nebuvo nė minties.
„Šeimoje, aplinkoje nebuvo žmonių, kurie suprastų vyną, o mane sudomino vyno pasaulis ir pati mintis, kad vynas skirtas ne tam, kad apsvaigtum. Vynas – tai bendravimas, derinimas su maistu, skonių, istorijos ir geografijos pažinimas. Vyno kultūra atrodė visai kitoks pasaulis. Informacijos apie tai buvo mažai, o suprasti jį norėjosi“, – prisimena D.Miller.
„Kai buvome dar studentais, mano pirmoji dovana būsimam vyrui buvo knyga apie vyną, kurios jis pats paprašė. Ji tapo mūsų ateities vizualizacija“, – papildo Irina.
Perskaitęs jos dovanotą knygą Dariušas suprato, kad vynas – tai ne tik etiketės ar gamintojai, bet ištisas mokslas, į kurį galima gilintis. „Viskas prasidėjo nuo vienos knygos. Dabar mūsų namuose – dešimtys knygų apie vyną“, – šypsosi pašnekovas.
Neilgai trukus prasidėjo rimtesnė kelionė į vyno pasaulį – kai tik kur keliauja, pora aplanko vietines vynines. Net ir per pirmąją savo kelionę, medaus mėnesio metu, pabuvojo keliose. Dabar nei vienos kelionės neįsivaizduoja be susitikimų su vyndariais. „Po daugelio metų kelionė į šiaurinę Afriką turėjo tapti pirmąja be vyninių lankymų, tačiau ir ten radome vynuogynų bei aplankėme kelias vynines“, – juokauja Irina.
„Tačiau iki verslo dar buvo likę daugiau nei dešimtmetis. Viską darėme tik dėl savęs – mums tai buvo įdomu. Skaitėme apie vyną ir treniravome įgūdžius atpažinti kvapus. Iki šiol biure turime 54 skirtingų kvapų kolekciją, kurios pagalba mokėmės dviese. Ją prieš daugiau nei dešimtmetį atsivežėme iš Prancūzijos,“ – pasakoja D.Miller.
Lūžis įvyko tuomet, kai Dariušas įstojo mokytis į „Master of Wine Institute“. Šios studijos ir kvalifikacija laikomos sudėtingiausiomis vyno pasaulyje. Šį titulą nuo jo atsiradimo 1953 m. iki šiol yra gavę tik 517 asmenų. „Tai buvo kertinis momentas, kai reikėjo apsispręsti: jei jau čia mokaisi, vadinasi, turi eiti iki galo“, – sako pašnekovas.
Baigiantis karantinui jiedu su Irina atidarė elektroninę vyno parduotuvę, kurioje pardavinėjo importuotus vynus. Taip pat juos tiekė restoranams.
„Viskas susiję: kiekvienos kelionės metu lankydavomės įvairiose vyninėse, parodose, todėl tam tikrą supratimą apie vyno pasaulį ir rinką turėjome. Matėme, kad yra daug komercinio, vienodo vyno, bet mažai tokio, kuris turėtų sielą. O mes jau pažinojome būtent tokius vynus darančius žmones, todėl ir pradėjome importuoti jų vynus“, – kalba Irina.
O tada atėjo metas fizinei parduotuvei: vynas pasakoja istoriją, atskleidžia kilmę, žmogų, kuris jį sukūrė, todėl prireikė vietos, kur žmonės galėtų apie tai sužinoti, paragauti, pabendrauti.
Visai šaliai – vos keli buteliai vyno
Ar gebėtumėte išsirinkti vyną iš 500 rūšių? Tiek jų yra pašnekovų parduotuvėje. Praėjusiais metais „The Hedonist“ dalyvavo „Baltic Wine and Drink Award“ konkurse, kuriame vertinamas Baltijos šalių restoranų ir vyno parduotuvių vyno asortimentas. Iš čia parsivežė aukščiausią, 3 žvaigždučių įvertinimą.
„Tai parodo, kad einame teisingu keliu, – sako Dariušas. – Galėtume turėti ir 800 skirtingų etikečių, tačiau patys save stabdome, kad pajėgtume daryti griežtą atranką, išsirinkti perliukus ir išlaikyti geriausią kainos ir kokybės santykį.“
O Irina priduria, kad Senajame pasaulyje jie aplankę beveik visus vyndarius, kurių produkciją siūlo įsigyti.
Veikiausiai nustebsite sužinoję, kad kai kurių vynų itin sunku gauti – vyndariai tam tikrai šaliai jų gali skirti vos kelis butelius. Kaip aiškino Dariušas, nedidelės, žinomos, gerą reputaciją turinčios vyninės pagamina ženkliai mažiau vyno, nei yra norinčiųjų jį įsigyti. Vyndarys galėtų viską parduoti vienai šaliai, tačiau tam, kad vyno mėgėjai visame pasaulyje galėtų paragauti jo kūrinių, sukurta alokacijos sistema.
Ji garantuoja, kad vyndarys viso pagaminto vyno neparduos, tarkime, Kinijai ar JAV, o paskirstys tolygiai visiems savo partneriams. Be to, dažniausiai tokio vyno buteliai būna sunumeruoti, kad gamintojas žinotų, kur jie nukeliauja. Todėl jų negalima reeksportuoti.
„Ekstremaliausias atvejis, kokį esame turėję, buvo trys buteliai, skirti visai Lietuvai. Bet tai buvo labai brangus vynas iš Burgundijos regiono, Prancūzijoje, – pasakoja D.Miller.
Arba, pavyzdžiui, ką tik pradėjome atstovauti vyninei iš Šiaurės Italijos, Trentino-Alto Adidžės regiono. Su jais pirmą kartą susisiekėme dar 2021 metais, bet bendradarbiavimą pradėjome tik dabar. Jų vynus buvome ragavę parodose, restoranuose užsienyje, žinojome jų filosofiją – tiesiog reikėjo laiko, kol tapome jiems įdomūs kaip rinka.“
„Arba kita istorija – turime gana reto šampano. Vyndarys per karantiną nusprendė, kad jo mums neparduos, kol asmeniškai nesusipažins. Tad, vos sulaukus kelionių ribojimų atšaukimo, teko pas jį keliauti, susipažinti“, – šypsodamasi papildo I.Miller.
Traukos centras vyno mylėtojams
Rugsėjį naujuose vyno namuose „The Hedonist“ trečiąjį gimtadienį atšventę pašnekovai čia laukia ir tų, kuriems rūpi pasigilinti ir geriau pažinti šį gėrimą – Irina ir Dariušas rengia degustacijas, edukacijas, kursus, susitikimus su vyndariais. Tai, anot Irinos, sukuria traukos centrą vyno mylėtojams.
Degustacijos čia – laisvo formato: sugalvoja temą, pavyzdžiui, „Šampanai prieš Didžiosios Britanijos putojančius vynus“, o susidomėjusius pakviečia lyginti penkis vienos šalies vynus su penkiais kitos šalies vynais. Parduotuvėje ekspertai pasakoja apie vynus, vyndarius, regioną.
Arba lygina dešimt „Chardonnay“ vynų – visi iš tos pačios vynuogių veislės, bet iš skirtingų regionų. Būna, kad į tokią degustaciją ateina žmogus tikindamas, kad nemėgsta „Chardonnay“, o po degustacijos supranta, kad jam nepatiko ne pati vynuogė, o konkretus stilius – iš kitos šalies ar regiono „Chardonnay“ netgi labai patinka!
Pageidaujantiems labiau pasigilinti, Irina ir Dariušas rengia rimtesnes degustacijas su prezentacijomis ir vyndarių pasakojimais.
„Norim, kad žmogus, rinkdamasis vyną, kažką žinotų. Kai tau papasakoja apie vyną – jau gerai. Bet kai tu pats gali papasakoti kitiems, kai supranti, ką geri, tai – jau kitas žaidimas. Ir tokių žmonių mes turime vis daugiau“, – paaiškina D.Miller.
Beje, jų parduotuvėje kai kurių vynų siūlo pirma paragauti, o tik tada nuspręsti – pirkti ar ne: tam etiketėse nurodytos ne tik butelio, bet ir degustacinių porcijų kainos.
„Kai sukūrėme šią parduotuvę ir įgyvendinome degustacijų idėją, supratome, kad tokios galimybės Lietuvoje beveik niekur nėra. Tai buvo viena iš mūsų naujovių. Mums buvo labai svarbu, kad tokia galimybė egzistuotų: kad žmogus, kuriam įdomu, galėtų paragauti kelis vynus, palyginti, suprasti skirtumus“, – pasakoja I.Miller.
Kiek kainuoja geras vynas?
D.Miller sako – Lietuvoje gero vyno tikrai yra. Bet kiekvienas prekybos kanalas turi savo auditoriją ir tikslus, todėl prekybos tinkluose nerasite tokio vyno, kokį siūlo specializuotos parduotuvės.
Tad kiek kainuoja geras vynas? Anot pašnekovo, jis pradėtų dairytis vyno nuo 15 eurų.
„Vynui 10 eurų – nedidelė kaina. Reikia suprasti kainos struktūrą: ją sudaro pridėtinės vertės mokestis, dar beveik 2 eurus – akcizas. Tad iš tų 10 eurų atmetus mokesčius, logistikos kaštus, butelį, kamštį ir visa kita, lieka labai nedidelė savikaina.
O kai vyno kaina lentynoje pakyla, tarkime, 5 eurais, pati vyno savikaina padidėja keliskart, nes tuos 5 eurus primokate ne už akcizą, o už patį vyną. Sąlyginai skaičiuojant, jeigu 10 eurų kainuojančio vyno savikaina – vos du eurai, tai 15 eurų kainuojančio – jau 4–6 eurai“, – aiškina pašnekovas ir priduria, kad jų pačių du vynai, kainuojantys po 15 eurų, du kartus iš eilės pakliuvo į geriausių Lietuvos vynų 25-uką.
Tačiau šiam kainos segmentui skausmingas didėjantis akcizas: dar prieš penkerius metus tas pats vynas kainavo 10–12 eurų, o dabar 15 eurų.
Brangesniems vynams akcizas mažiau svarbus – jei vynas kainuoja 30 eurų ar daugiau, kelių eurų skirtumas pirkėjui nėra taip juntamas.
„Vis dėlto mūsų klientai už kokybę pasiryžę mokėti daugiau – lietuviai turi gerą skonį, vis labiau domisi vynu, ateina pasiruošę – kai kurie net su sąrašu, kokio vyno ieško. Be to, mes ir nesiekiame konkuruoti pačios žemiausios kainos kategorijoje“, – kalba Irina.
O Dariušas paaiškina: jų tikslas – ne patys brangiausi vynai, tačiau ta kategorija, kur jau galima kalbėti apie „terroir“. Šiam prancūziškam terminui lietuviško atitikmens nėra. Jis reiškia visumą veiksnių, kurie daro įtaką vynui: klimatas, dirvožemis, vietovės topografija, aukštis, į kurią pusę orientuotas šlaitas, kur auga vynuogės, net ir tai, ar šalia veši miškas. Visa tai lemia, kad vynai iš skirtingų vynuogynų gali būti visiškai kitokie, nors juos skiria vos 100 metrų.
Vilniuje plėstis neplanuojame: norime čia sukurti kiek įmanoma tobulesnę vietą, aplink kurią buriasi bendruomenė. Toks traukos taškas gali būti tik vienas.“ – teigia I.Miller.