Būtent Kinija 2024 m. nupirko beveik pusę visos Rusijos eksportuotos naftos, dažnai apeidama jau galiojančius Vašingtono ribojimus. Vien sankcijos mažai ką pakeis, jei jos neskatins Pekino reikšmingai mažinti šių pirkimų.

Vis dėlto Jungtinės Valstijos turi svertų pakeisti Pekino skaičiavimus. Jei JAV pareigūnai pagrasintų didžiausiems rusiškos naftos pirkėjams ir juos aptarnaujantiems bankams atjungimu nuo JAV finansų sistemos, Pekinas galėtų spręsti, kad nuolaidos nevertos tokios kainos, ir sumažintų importą, priversdamas Maskvą rimčiau derėtis dėl karo užbaigimo.

Deja, kol kas mažai ženklų, kad Vašingtonas ryžtųsi tokiems veiksmams. Tiek D. Trumpo administracija, tiek prieš ją dirbusi Joe Bideno administracija spaudimą Pekinui dėl rusiškos naftos nuolat nustūmė į šalį, pirmenybę teikdamos kitoms temoms, pavyzdžiui, kinų retųjų žemių mineralų tiekimui.

Šiuo metu D. Trumpas stengiasi išsaugoti prekybos paliaubas su Pekinu, kurias griežtesnis sankcijų vykdymas galėtų sugriauti.

Vis dėlto D. Trumpas turėtų išbandyti Kinijos ribas, teigia Kolumbijos universiteto tyrėja E. Downs.

Priežastis paprasta – jei Vašingtonas nesustabdys iš Kinijos į Rusiją tekančių energetikos pajamų, JAV pasiryžimas laikytis sankcijų ir kitų ribojančių priemonių bus kvestionuojamas, o tai parodys Baltųjų rūmų silpnumą.

Kinijos korta

Kad sankcijos Rusijai būtų veiksmingos, JAV būtina, jog prisidėtų Kinija. Tačiau gauti Pekino pagalbą sudėtinga, nes Rusija tiekia beveik kas penktą Kinijos importuojamą naftos barelį, įskaitant daugumą naftotiekiais atkeliaujančių kiekių, ir yra svarbiausia tiekėja.

Kinijos užsienio reikalų ministras Wangas Yis vasarį Miuncheno saugumo konferencijoje pabrėžė, kokią reikšmę jo šaliai turi Rusija.

Paklaustas, ar Kinija mažintų rusiškos energijos importą, kad spaustų Maskvą baigti karą Ukrainoje, W. Yis retoriškai klausė: „Jei Kinija neįsiveš naftos ir dujų iš Rusijos, kaip ji galėtų patenkinti daugiau nei 1,4 mlrd. žmonių poreikius?“

Kinijos naftos pirkėjai visai neniekina JAV sankcijų, nes nenori rizikuoti prieiga prie JAV finansų sistemos, todėl po naujausio ribojimų raundo jie pristabdė sandorius, vertina rizikas ir laukia Pekino nurodymų ar Rusijos prekybos tinklų pertvarkymo.

Be to, daugelis nedidelių privačių perdirbimo gamyklų, vadinamųjų „arbatinukų“, jau išnaudojo 2025 m. žaliavinės naftos importo kvotas, tad, prekybos analitikų bendrovės „Kpler“ skaičiavimu, šį mėnesį Kinijos rusiškos naftos importas galėtų smukti iki 800 tūkst. barelių per parą, tai yra apie 40 proc. nuo per pirmuosius dešimt metų mėnesių fiksuoto 2 mln. barelių paros vidurkio.

Vis dėlto ankstesnė patirtis rodo, kad bent dalis pirkėjų, ypač „arbatinukų“ perdirbimo gamyklos, greičiausiai grįš prie rusiškos naftos, nes dirba su menka marža ir priklauso nuo sankcionuotų, su nuolaida parduodamų krovinių.

Tą patį daro ir didesnės įmonės: pasaulinio masto kompleksas „Yulong Petrochemical“ didina pirkimus, kaip ir  „PetroChina“ valdoma „Liaoyang Petrochemical“, nors ir įtraukta į ES sankcijų sąrašą, tikėtina, ir toliau pirks rusišką naftą vamzdynais, kuriuos užsienio vyriausybėms daug sunkiau stebėti nei tanklaivių judėjimą.

D. Trumpo baimės

Vis dėlto Vašingtonas turi savų priežasčių vengti bausti šias įmones: Joe Bideno laikais JAV pareigūnai baiminosi, kad griežtesnis spaudimas rusiškos (ir Irano) naftos eksportui pakels kainas, o dabar D. Trumpas sveria, ar verta rizikuoti retųjų žemių tiekimu, platesnėmis prekybos paliaubomis ir planuojamu vizitu Pekine vien tam, kad būtų suduotas stipresnis smūgis Rusijos naftos eksportui į Kiniją.

Respublikonas mieliau puoselėja „fantastiškus santykius“ su Kinijos prezidentu Xi Jinpingu, nei griežtai riboja Maskvos pajamas.

Šią nuosaikią liniją atspindi praktika: JAV iki šiol nenubaudė nė vieno kinų subjekto už suskystintų gamtinių dujų importą iš sankcionuoto projekto „Arctic LNG 2“, o D. Trumpas net pripažino rimčiau neaptaręs Kinijos rusiškos naftos importo su X. Jinpingu per jų susitikimą Pietų Korėjoje spalio 30 d., nors savaitę anksčiau viešai žadėjo tai padaryti.

Nors JAV ir nuspręstų rimtai smaugti rusiškos naftos tiekimą į Kiniją, Vašingtonui būtų sunku susekti visus dalyvius, nes sankcionuotų energijos išteklių prekiautojai per ilgus metus ištobulino vengimo schemas.

Pavyzdžiui, Iranas, daugiau nei dešimtmetį gyvenantis po JAV naftos sankcijomis, siunčia žaliavinę naftą į Kiniją pasitelkdamas „šešėlinį“ laivyną ir perkrovimus jūroje prie Malaizijos bei kitų šalių krantų.

Aiški strategija

Pekinas tikriausiai apskaičiavo, kad taip sumažina Kinijos subjektų, kuriems gresia JAV bausmės, skaičių, ir viliasi, jog Vašingtonas nedrįs smogti didelėms valstybinėms bendrovėms, o „The Wall Street Journal“ nustatė, kad Kinija vis dažniau naudoja mainų principu paremtas schemas, keičiant naftą į statybų kontraktus ir taip sumažinant finansinių srautų pėdsaką.

Persekioti kiekvieną atskirą JAV sankcijas pažeidžiantį veikėją būtų nepaprastai sunku ir imlu laikui, bet JAV galėtų užkirsti kelią tokiai apėjimo praktikai, jei pavyzdžiui pamokomu būdu nubaustų kelias stambias įmones ir bankus.

Kinijoje yra posakis „nužudyk vištą, kad išgąsdintum beždžionę“, reiškiantis, jog nubaudus vieną pažeidėją kitiems dingsta noras kartoti jo elgesį, tačiau kol kas Vašingtonas vietoj „vištų“ gaudo tik „uodus“ – „arbatinukų“ gamyklas ar pavienius laivus ir jų savininkus, o norint sukurti realią rizikos nuojautą reikėtų pirmiausia nukreipti sankcijas į Kinijos finansų institucijas, kurios, net ir netiesiogiai, dirba su „Rosneft“ ir „Lukoil“, rašo E. Downs.