Mongolija yra viena gamtiškai įdomiausių pasaulio vietų. Čia labai tuščia, tam tikrose vietose atrodo, kad esi vienintelis pasaulio gyventojas. Tai yra ypatingas jausmas – mažai kur mūsų planetoje tą galima patirti. Dėl to čia atvykę beveik visi žmonės iš karto iš oro uosto važiuoja tolyn nuo sostinės.
Mūsų pirmos dienos tikslas yra susipažinti su Terelj nacionaliniu parku. Tai yra pats populiariausias nacionalinis parkas Mongolijoje – visų pirma, todėl, nes yra visai netoli Ulan Batoro. Daug kas sako, kad tai yra visos Mongolijos miniatiūra – šiame parke telpa maždaug po dalelę visko, kas yra šalyje: kalnai, uolos, stepės, pievos, upės. Tikrai labai graži gamta.
Be to, čia yra išskirtinių objektų. Vienas jų – Čingischano paminklas. Ši statula pastatyta minint 800-ąsias Mongolijos imperijos įkūrimo metines 2008-aisiais. Vos buvo pastatyta, iš karto pelnė du Gineso rekordus. Visų pirma, tai buvo didžiausia pasaulyje jojančio žirgo statula, o antra – didžiausia pasaulyje statula su tokiais batais. Kiek žinau, dabar šiuos rekordus jau kažkas yra pagerinęs, bet tuo metu tai buvo visiškas pasaulio stebuklas. Iki šiol žmonės iš viso pasaulio važiuoja čia, kad pamatytų statulą gyvai, o į ją galima ir pakilti.
40 m aukščio statula prilyginama maždaug 13 aukštų namui. Statula yra blizgi – tai nerūdijantis plienas. Labai svarbus faktas – jei norite efekto, jog statula blizgėtų, čia reikia atvykti anksti ryte, kai saulė šviečia tiesiai į ją.
Esame statulos viduje – pirmas aukštas yra muziejus, jame daug pramogų turistams. Pati populiariausia – apsirengti tradicine mongolų apranga ir pasidaryti fotosesiją. Čia taip pat galima gauti laikiną tatuiruotę, nusipirkti aksesuarų.
Nežinau, ar ši statula iš karto buvo pritaikyta turistams, nes praėjimas čia padarytas itin klaustrofobiškai siauras. Prasilenkti su kitais žmonėmis labai sudėtinga.
Pagaliau pakilau į viršų – dabar esu žirgo gerklėje, nes prieš save matau jo galvą. Iš kitos pusės matosi ponas Čingischanas. Vau, koks vaizdas. Šiaip, jei turite aukščio baimę, nėra jauku čia stovėti. Mes tiesiog kabame ore – po mumis nieko nėra. Kai pasižiūri aplink, net silpna pasidaro.
Baisiausia, kad čia niekas neprižiūri žmonių kiekio – niekas neskaičiuoja, visi eina ir eina. Bandau pasigrožėti. Matosi nacionalinis parkas ir Mongolijos grožis.
Mongolija nėra turistinė šalis, todėl dauguma žmonių čia atvyksta grupelėmis. Labai rekomenduoju čia užkilus palaukti, kol minios prasiskirstys, – iki kitos grupės žmonių būna visiška laisvė.