Valstybės garantijos suteikia saugumo
Ieškantiems investuotojų gali kilti klausimas, kodėl verslui gali būti naudingiau remtis valstybės garantijomis. EIB grupės biuro Lietuvoje vadovė Virginija Gecaitė sako, kad finansinės garantijos leidžia sumažinti riziką finansų įstaigoms perkeliant ją laiduotojui, atlaisvinti savo kapitalą ir panaudoti jį tolesniam skolinimui. Dėl to verslams atsiveria geresnės galimybės gauti finansavimą, dažnai – ir palankesnėmis sąlygomis. Finansavimo prieinamumas mažoms ir vidutinėms įmonėms (MVĮ) Lietuvoje vis dar yra ribotas, o garantijos – puiki priemonė spręsti šią problemą.
Jos manymu, valstybinės finansinės garantijos yra vienas veiksmingiausių būdų pritraukti kapitalą į tas sritis, kurias finansų rinkos natūraliai vertina kaip rizikingesnes: „Jos leidžia dalį rizikos perkelti garantijų teikėjui, todėl finansų įstaigos gali drąsiau skolinti projektams ar įmonėms, kurios priešingu atveju galėtų nesulaukti reikalingo finansavimo. Tai ypač svarbu inovacijoms, ankstyvos stadijos technologiniams sprendimams, žaliajai transformacijai ar investicijoms į žmogiškąjį kapitalą. Garantijos veikia kaip katalizatorius, didinantis finansų sektoriaus apetitą rizikai ir pritraukiantis kapitalą į didesnę pridėtinę vertę kuriančias sritis.“
Pasak „Co Invest Capital“ fondo vadovės Viktorijos Trimbel, valstybės finansinės garantijos dabartiniame kontekste tampa esminiu instrumentu, kuris leidžia mažinti kapitalo kainą ir skatinti investicijas į rizikingesnius sektorius. Tokie mechanizmai suteikia verslui didesnį užtikrintumą, ypač kai finansų rinkose vyrauja neapibrėžtumas ar aukštos palūkanos.
Lietuvos verslui valstybės garantijos yra svarbios, nes suteikia galimybę pritraukti daugiau privataus kapitalo ir užtikrina tęstinumą net sudėtingomis aplinkybėmis. Tai ypač aktualu mažoms ir vidutinėms įmonėms, kurios be papildomo užtikrinimo dažnai neturi galimybės pritraukti išorinio finansavimo.
ILTE Tarptautinių reikalų ir partnerysčių departamento vadovė Inga Beiliūnienė papildė, kad valstybinės garantijos suteikia įmonėms lengvesnę prieigą prie joms reikalingo finansavimo, ypač, kai trūksta užstato ar kredito istorijos. Tai leidžia verslams ar žemės ūkio atstovams pradėti ar plėsti veiklą, imtis inovacijų, investuoti į aukštos pridėtinės vertės ar tvarius projektus. Garantijų produktai yra įprasti daugelyje šalių.
„Valstybė, prisiimdama dalį galimų nuostolių, „atidaro duris“ įstaigoms finansuoti projektus, kurie be garantijų būtų laikomi pernelyg rizikingi. Taip atsiranda daugiau galimybių finansuoti inovacijas, aukštųjų technologijų vystymą, eksportą, žaliojo kurso, pavyzdžiui, energetikos srityje, projektus. Programos ir finansiniai produktai, kuriuose yra užtikrintos valstybės lėšos, dažnai pritraukia kelis kartus didesnį privatų kapitalą“, – sakė ji.
Valstybė siunčia žinutę užsienio investuotojams
Kitas svarbus valstybinių garantijų suteikimo aspektas – užsienio partneriams ir galimiems investuotojams perduodama žinutė. Dalis verslų baiminasi investuoti Lietuvoje dėl labai akivaizdžių priežasčių – karo grėsmės, nors ekonominė situacija tam ir palanki. V. Gecaitė teigia, kad ilgalaikė ir nuosekli garantijų sistema siunčia labai aiškią žinutę užsienio investuotojams: Lietuva yra brandi, stabili ir augimui palanki rinka, kurioje viešasis sektorius geba veiksmingai bendradarbiauti su tarptautinėmis finansinėmis institucijomis. Tai rodo, kad valstybė aktyviai mažina rizikas, stiprina finansavimo prieinamumą ir investuoja į ateities ekonomikos kryptis – inovacijas, skaitmeninimą, žaliąją transformaciją bei žmogiškąjį kapitalą.
„Užsienio investuotojams tai yra svarbus signalas, kad Lietuvos verslo aplinka remiasi ne tik rinkos dinamika, bet ir patikima finansine infrastruktūra, kuri gali amortizuoti šoką net ir sudėtingais ekonominiais laikotarpiais. Tai stiprina šalies patrauklumą, mažina įėjimo barjerus ir suteikia investuotojams daugiau pasitikėjimo planuojant ilgalaikes investicijas Lietuvoje“, – kalbėjo EIB atstovė.
„Co Invest Capital“ fondo vadovė pasidalino patirtimi iš fondo. Pasak jos, pastaraisiais metais geopolitinė situacija daro apčiuopiamą poveikį verslo finansavimo aplinkai. Rizikos kapitalo ir kiti investuotojai vis dažniau vertina ne tik tradicinius finansinius rodiklius, bet ir platesnius geopolitinius, tiekimo grandinių bei energetinio saugumo veiksnius. Šie aspektai tiesiogiai lemia rizikos vertinimą, investicijų struktūrą ir kapitalo kainą. Iš kitos pusės, tokių stambių investicijų, kaip „Rheinmetall“ atėjimas, nuosekli valstybės politika, stiprinant šalies investicinį patrauklumą, konkurencingumą ir atsparumą, sukuria prielaidas vertinti ir riziką mažinančius veiksmus.
„Fonde pastebėjome, kad geopolitika keičia finansavimo sprendimus trimis kryptimis: didėja poreikis rizikos pasidalijimui ir mūsų fondo ko-investicijoms, išauga valstybės vaidmuo kaip rinkos stabilizatoriaus bei daugiau dėmesio skiriama strateginėms industrijoms“, – sakė V. Trimbel.
Tokia praktika siunčia teigiamą žinutę užsienio investuotojams, kad Lietuva ne tik supranta rizikas, bet ir aktyviai kuria patikimą, prognozuojamą investicinę aplinką. Valstybinės garantijos rodo, jog šalis yra pasirengusi dalintis rizika, todėl tampa patrauklesnė instituciniams investuotojams, kurie vertina aiškius ir stabilius partnerystės mechanizmus.
Galiausiai, valstybinės garantijos ir bendrainvestavimo modeliai padeda pritraukti kapitalą į rizikingas, bet strategiškai svarbias sritis. Kai valstybė dalijasi rizika su privačiais investuotojais, atsiveria galimybės finansuoti inovatyvius sprendimus, kurie kitaip liktų neįgyvendinti. Tai ne tik stiprina vietos verslo ekosistemą, bet ir ilgainiui didina visos ekonomikos atsparumą.
ILTE atstovė įsitikinusi, jog garantijų sistemos rodo, kad šalis turi stabilią, prognozuojamą ir investuotojams palankią politiką. Tai rodo, kad valstybė yra pasirengusi dalintis rizika ir kurti patikimą ekonominę aplinką, kas didina investuotojų pasitikėjimą, jie noriau svarsto kurti verslą, investuoti šalyje.
Rizikinga abiem pusėms
Visos investicijos turi ne tik privalumų, bet ir rizikų. Valstybinės garantijos kelia riziką kiekvieno mokesčių mokėtojo piniginei. Taip pat riziką prisiima ir kita pusė. V, Gecaitė aiškina, kad kaip ir bet kuris finansinis instrumentas, garantijos turi rizikų tiek garantijų teikėjui, tiek finansų tarpininkams: „Visų pirma, kai dalis rizikos perkeliama garantijos teikėjui, jis prisiima galimą nuostolių naštą tuo atveju, jei paskolos gavėjai neįvykdo įsipareigojimų. Finansų tarpininkams taip pat išlieka reikšminga atsakomybė. Garantija paprastai padengia tik dalį rizikos, todėl bankai turi išlaikyti atsakingo skolinimo standartus. Abiems pusėms svarbu stebėti makroekonominę aplinką. Ekonomikos sulėtėjimas ar išoriniai šokai gali padidinti nemokumo riziką, todėl garantijų schemos turi būti pakankamai lankščios ir gerai diversifikuotos.“
I. Beiliūnienė pridūrė, jog jeigu netikėtai daug verslų neįvykdytų finansinių įsipareigojimų, už kuriuos suteiktos garantijos, tokias garantijas reikėtų mokėti iš valstybės biudžeto lėšų, nes nepakaktų joms sukauptų atidėjimų. Toks variantas, nors ir galimas, tačiau jo atsitikimo tikimybė yra itin maža.
Verslui galimos rizikos kyla tokiu atveju, kai yra per didelis įsiskolinimas, keičiasi, griežtėja projekto priežiūros reikalavimai, kai kuriais atvejais tam tikri sektoriai gali tapti priklausomi nuo valstybės paramos.