Tai – vienas iš didžiausių pavojų, kurio Vakarai ir Europa šiuo metu neįvertina. Kinija vis dar dažnai reprezentuojama tik kaip ekonominių ryšių siekianti galybė, o prekybiniai santykiai oficialioje retorikoje traktuojami ne kaip geopolitinės įtakos svertai, bet kaip neutralūs ekonominiai procesai.
Kita vertus, ši diktatoriška sąjunga gali pakibti ant plauko jau netrukus – žurnalistas-tyrėjas Christo Grozevas pareiškė, jau matęs neva amerikiečių Ukrainai parengtą taikos planą. Jo teigimu, tai rusų kūrinys: iš jo juodraščio esą dingo punktas, kuriame JAV siūlomas savotiškas dūris į nugarą Kinijai, sudarant aljansą su Rusija. Toks susitarimas galėtų iš esmės pakeisti JAV ir Rusijos santykius, tačiau apie jį sužinojus Kinijos vadovui, pagalba rusams gali pakibti ant plauko.
Lietuvos istorijos instituto kvietimu į Vilnių atvykęs Amerikos universiteto Vašingtone docentas Josephas Torigianas specialiai 15min įvertino, kiek tvirta ši diktatoriška sąjunga.
Pirmąją interviu dalį skaitykite ČIA: Pavojingiausia sąjunga XXI amžiuje: istorikas atsakė, ką iš tiesų rezga Kinija ir Rusija
Patricija Adamovič / BNS/Joseph Torigian
– Kaip vertinate Kinijos įtaką Baltijos šalims, jos minkštąją galią? Ar ji pakankamai paveiki, kad jau reikėtų skelbti pavojų?
– Manau, kad Lietuva yra viena iš pirmaujančių valstybių Europoje, kai kalbama apie Kinijos supratimą ir Kinijos vaidmens Europos Sąjungoje vertinimą. Taip sakau todėl, kad kurį laiką egzistavo vadinamasis „16+1“ formatas, kurį turbūt esate girdėję. Vėliau, kai prisijungė Graikija, jis tapo „17+1“. Tai buvo Kinijos būdas formuoti santykius su Vidurio ir Rytų Europos šalimis.
Lietuva daug anksčiau nei kitos šalys priėjo išvados, kad ekonomiškai šis formatas neveikia. O 2021 m. Lietuva leido čia įsteigti Taivano atstovybę, naudojant „Taivano“, o ne „Taipėjaus“ pavadinimą. Po to Kinija ėmėsi ekonominio spaudimo: kiek pamenu, buvo išsiųsti Lietuvos diplomatai.
Lietuva šią situaciją panaudojo kaip galimybę kreiptis į ES ir atkreipti dėmesį į Kinijos taikomą ekonominę prievartą. Tai iš tiesų paskatino platesnes diskusijas ES viduje apie tai, kaip apsaugoti valstybes nares nuo tokių veiksmų.
Lietuva turi daug ko išmokyti kitas valstybes apie tai, kaip vertinti šį iššūkį.
Vėlesniais metais matėme ir kitų pavyzdžių — pavyzdžiui, Kinijos ambasadorius Prancūzijoje pareiškė, kad buvusios Sovietų Sąjungos respublikos „neturėjo teisinio pagrindo savarankiškam valstybingumui“. Tai buvo gana agresyvi diplomatijos forma, nukreipta ir prieš Lietuvą.
Tačiau JAV įsitraukė ir padėjo Lietuvai diversifikuoti savo ekonominius ryšius, ypač Azijos regione, kad Kinijos spaudimas padarytų kuo mažiau žalos. Todėl manau, kad Lietuva turi daug ko išmokyti kitas valstybes apie tai, kaip vertinti šį iššūkį.
Galiausiai dar vienas svarbus aspektas: lietuviai tikriausiai natūraliai jaučia tam tikrą solidarumą su taivaniečiais ir geriau supranta situaciją Taivane bei Kinijos politinę prigimtį, nes patys turi komunistinio režimo ir sovietinės okupacijos patirtį. Ši istorija iš dalies paaiškina ir tai, kodėl Lietuvoje susiformavo tokios aiškios ir nuoseklios pozicijos šiais klausimais.
Taivanas / / AP
– Koks yra šiandieninis Taivano vaidmuo? Geopolitiniame kontekste atrodo, kad jis tampa vis svarbesnis.
– Taivanas visada yra politinėje darbotvarkėje. Jis turi savotišką „gravitacinę trauką“ bet kurių valstybių santykiuose su Kinijos Liaudies Respublika. Tačiau tai, kokią reikšmę jis įgyja, priklauso nuo konkrečios valstybės ir konkretaus konteksto.
Jungtinėse Valstijose daugiausia svarstoma apie du dalykus: viena vertus, siekiama, kad Kinija vieną dieną nenuspręstų, jog gali lengvai laimėti karą dėl Taivano. Kita vertus, JAV taip pat nenori išprovokuoti Kinijos pradėti karo, jei to dar būtų galima išvengti. Nuo pat santykių su Pekinu pradžios Vašingtonas nuolat mėgina išlaikyti šią pusiausvyrą.
Šiuo metu Taivane yra prezidentas, kuris siekia stiprinti ryšius su išoriniu pasauliu ir didinti Taivano gebėjimą atsilaikyti prieš Kiniją. Pekinas tai interpretuoja kaip bandymą keisti status quo ir kaltina Taivaną destabilizacija. Tai – svarbus įtampos šaltinis.
Kinija mokosi iš Rusijos patirties: kaip vykdomi šiuolaikiniai kariniai veiksmai, kokią riziką jie kelia, ir ko galima tikėtis iš Vakarų.
Todėl Jungtinių Valstijų reakcija į šią situaciją ir toliau bus vienas iš esminių geopolitinių veiksnių, kurį verta stebėti.
– Tačiau atrodo, kad nepriklausomai nuo to, kuo baigsis karas tarp Rusijos ir Ukrainos, tikėtina, kad pagrindine šio konflikto laimėtoja taps Kinija. Šiuo metu ji išnaudoja Rusijos tarptautinę izoliaciją, įgydama galimybę diktuoti Maskvai mažiau palankias sąlygas. Be to, Kinija turi galimybę iš arti stebėti šiuolaikinių kovos veiksmų dinamiką, technologijų panaudojimą ir karo eigą. Tai leidžia Pekinui įvertinti galimus karo scenarijus ir modelius, taip pat analizuoti, kokių pasekmių galėtų sulaukti pati Kinija, jei imtųsi agresyvesnių veiksmų, pavyzdžiui, karinę intervenciją prieš Taivaną. Ką apie tai manote?
– Tai labai sudėtingas klausimas. Manau, kad tiek karo eiga, tiek galimi jo baigties scenarijai turi kompleksinių pasekmių Kinijai, o skirtingi Kinijos analitikai šiuos procesus vertina nevienodai. Nemanyčiau, kad Kinijai bet kuris šio karo rezultatas būtų aiškiai traktuotinas kaip laimėjimas ar pralaimėjimas.
Jūs teigėte, kad Kinijai būtų naudinga susilpnėjusi Rusija. Mano vertinimu, daugelis Kinijos analitikų taip nemano. Jiems svarbu, kad Rusija išliktų reikšminga galia, nes abi šalys, jų požiūriu, dalijasi panašia strategine pasaulėžiūra.
Taip pat akivaizdu, kad Kinija mokosi iš Rusijos patirties: kaip vykdomi šiuolaikiniai kariniai veiksmai, kokią riziką jie kelia, ir ko galima tikėtis iš Vakarų – kokiu lygiu jie koordinuos veiksmus, kokių ekonominių ar karinių atsakų gali imtis. Tokios įžvalgos Kinijai yra vertingos, nors nebūtinai suteikia optimistinių išvadų.
Xi Jinpingas ir Vladimiras Putinas / Vladimir Smirnov / ZUMAPRESS.com
Galiausiai, Kinijos vertinimus lems tai, kaip atrodys karo pabaiga. Galutinis rezultatas reikšmingai formuos ir Kinijos strateginius skaičiavimus šiuo klausimu.
– Ar galima teigti, kad Xi Jinpingas pasitiki Vladimiru Putinu? Vargu, ar jis yra tas asmuo, kuriuo būtų protinga pasitikėti.
– Veikiau nederėtų kelti dichotominio klausimo – „pasitiki ar nepasitiki“. Abu lyderiai palaiko jiems strategiškai svarbų asmeninį ryšį, kurio atviras sužlugdymas nebūtų naudingas nė vienam. Jie aiškiai suvokia istorinį kontekstą: Rusijos ir Kinijos vadovų tarpusavio santykių pobūdis neretai lemia platesnę dvišalių ryšių trajektoriją.
Istoriniai precedentai tai patvirtina. Nikitą Chruščiovą Mao Dzedongas laikė nepagarbos vertu veikėju, o Dengas Siaopingas Gorbačiovą vertino kaip menkai suvokiantį geopolitinę realybę. Todėl faktas, kad Xi ir Putinas šiuo metu bent jau išlaiko stabilų, funkcinį darbo santykį, yra reikšmingas savaime – nė vienas jų tokio ryšio lengvai neatsisakytų.
Vis dėlto teigti, kad tarp jų egzistuoja tvirtas tarpusavio pasitikėjimas, būtų pernelyg drąsu.
– Jūsų manymu, Vladimiras Putinas ir Xi Jinpingas mokosi iš praeities?
– Savo straipsnyje „Xi Jinpingo Rusijos pamokos“, publikuotame žurnale „Foreign Affairs“, aptariau, kaip Xi šeimos istorija tapo savotišku Kinijos ir Sovietų Sąjungos santykių mikrokosmosu antroje XX a. pusėje.
Xi Jinpingas siekia būtent to išvengti – bendradarbiauti pragmatiškai, bet išlaikyti strateginę distanciją, kuri apsaugo nuo senų klaidų pasikartojimo.
Kaip rašau Xi Jinpingo tėvo, Xi Zhongxuno, biografijoje, 1953 m. jis ėjo propagandos ministro pareigas. Tuo metu viešajame diskurse dominavo šūkis: „Šiandieninė Sovietų Sąjunga – tai rytojaus Kinija“.
Xi Zhongxunas taip pat buvo atsakingas už dešimtis tūkstančių sovietų ekspertų, atvykusių į Kiniją padėti atkurti šalį po karo nualinimo.
Vis dėlto santykiai su Maskva nebuvo be įtampos. 1959 m. Xi Zhongxunas lankėsi Maskvoje, tačiau jo vizitą aptemdė pirmasis istorijoje mirtinas susidūrimas tarp Kinijos ir Indijos karių pasienyje.
Būtent tą dieną sovietai paskelbė pareiškimą, kuriame demonstravo neutralumą tarp abiejų konfliktuojančių šalių – nepaisant to, kad Maskvą ir Pekiną tuomet formaliai siejo karinė sąjunga. Xi Zhongxunas, suvokęs tokios pozicijos politines pasekmes, nutraukė vizitą ir skubiai grįžo į Pekiną. 1962 m. jis net buvo apkaltintas dirbęs Sovietų Sąjungai.
Ši istorija atskleidžia, kad artimi tarpvalstybiniai ryšiai gali būti kartu ir naudingi, ir rizikingi. Per didelis glaudumas sukuria priklausomybes, kurios galiausiai tampa sunkiai kontroliuojamos.
Todėl Xi Jinpingas, regis, siekia suformuoti tvirtą, tačiau atsargiai subalansuotą partnerystę su Rusija – tokią, kuri būtų atspari išorinėms turbulencijoms, bet neperaugtų į pernelyg glaudžią sąjungą. Jis mato pavojų kartoti 1950-ųjų modelį, kai abi pusės iš esmės tikėjosi viena dėl kitos aukoti savo nacionalinius interesus. Kaip žinome, tokie lūkesčiai neišsipildė ir vėliau tapo pagrindu abipusiam nusivylimui bei priešiškumui.
Xi Jinpingas siekia būtent to išvengti – bendradarbiauti pragmatiškai, bet išlaikyti strateginę distanciją, kuri apsaugo nuo senų klaidų pasikartojimo.
Xi Jinpingas / Shen Hong / ZUMAPRESS.com
– O kaip dėl istorinių paralelių su Šiaurės Korėja? Kaip ši valstybė elgėsi anksčiau ir kuo dabartinis jos kursas skiriasi nuo ankstesnių laikotarpių?
– Istoriškai Šiaurės Korėja nuolat balansavo tarp Kinijos ir Rusijos, sąmoningai išnaudodama jų tarpusavio konkurenciją. Pchenjanui būdingas nuoseklus siekis išlikti sunkiai prieinamu ir ne iki galo prognozuojamu partneriu, taip stiprinant savo derybinę poziciją.
Yra hipotezė, kad viena iš priežasčių, kodėl kinai pakvietė Kim Jong Uną į šias eitynes (paradą), buvo noras sutvirtinti santykius tuo metu, kai Kim Jong Unas taip stipriai artėja prie rusų.
(Rugsėjo pradžioje Pekine buvo surengtas milžiniškas karinis paradas, skirtas Japonijos kapituliacijos ir Antrojo pasaulinio karo pabaigos 80-osioms metinėms paminėti, – 15min).
– Galbūt galima sakyti, kad formuojama tam tikra sąjunga? Iš šalies tai kartais atrodo kaip savotiškas „diktatorių aljansas“.
– Na, Rusija ir Šiaurės Korėja formaliai turi tarpusavio sąjungą. Taip pat žinome, kad Pchenjanas palaiko glaudžius, nors ir sudėtingus, santykius su Pekinu. Tai kelia platesnį klausimą: jei kiltų konfliktas Taivano sąsiauryje, kokio vaidmens imtųsi Šiaurės Korėja ar Rusija? Tokie scenarijai neišvengiamai įtraukiami į strateginius Vašingtono planus.
Vis dėlto, mano vertinimu, situacija primintų dabartinį Rusijos karą prieš Ukrainą. Maskva neabejotinai simpatizuotų Kinijai ir siektų ją remti, tačiau tai nereiškia, kad ji ryžtųsi konfrontacijai su NATO ar kitiems drastiškiems veiksmams. Nėra formalios karinės struktūros, kuri įpareigotų juos įsitraukti giliau.
Vladimiras Putinas, Xi Jinpingas, KimJong Unas / / AP
Taigi, parama egzistuotų, tačiau, mano hipoteze, ji turėtų aiškią ribą – tokią, kuri nepažeistų jų pačių strateginių interesų.
– Kuri kryptis dabar yra svarbiausia augančiai Kinijos įtakai? Ar svarbiau kurti stiprią sąjungą su Rusija, ar stiprinti įtaką Europoje, ar Taivane? Kur yra pagrindinis fokusas?
– Manau, būtų sunku sudaryti tikslų prioritetų sąrašą, kas Kinijai svarbiausia. Jie labai domisi globaliais pietumis. Taip pat jiems labai svarbu rasti tam tikras atskiras Europos valstybes, su kuriomis būtų galima užmegzti glaudžius santykius ir kurios galėtų atstovauti Kinijos interesams Europos Sąjungoje.
Mes žinome, kad jie plečia ryšius Vakarų Balkanuose, o šios šalys galbūt netrukus prisijungs prie ES. Taip pat žinome, kad Kinija kuria glaudžius santykius Pietų Amerikoje, kas kelia klausimų JAV, svarstančioms savo kitą strateginį planą – ar jos daugiau dėmesio skirs pusrutulio problemoms, ir kokių kompromisų gali bandyti reikalauti iš Lotynų Amerikos valstybių.
Taigi, manau, sunku būtų pateikti konkretų prioritetų reitingą, bet galima pasakyti, kad Kinija turi globalių ambicijų.
Kinai yra šiek tiek kitokie, nes jie turi daug daugiau pinigų nei rusai ir turi daug daugiau ekonominių interesų. Jie stato infrastruktūrą, siunčia kinus dirbti ir statyti, o ne žudyti, kaip daro rusai.
Reuters/Scanpix/Kinijos kariai žygiuoja pro raketą, eksponuojamą prie Pekino karo istorijos muziejaus
Nemačiau daug gerų tyrimų, ar jie tarpusavyje koordinuoja veiksmus arba bendradarbiauja, bet jų metodai labai skiriasi – jie remiasi skirtingais įgūdžiais ir dažnai žiūri į skirtingus regionus.
– Kaip glaudžiai Kinijoje susiję verslas ir žvalgybos tarnybos? Pavyzdžiui, Lietuvoje turėjome daug diskusijų: ar turėtume pirkti ne visus įrenginius, bet tam tikrus komponentus, pavyzdžiui, dronų detales, pagamintas Kinijoje? Viena pusė sako, kad tai nėra problema — jei tai nėra paskutinės grandies technologija, tai tiesiog metalas, kuris negali šnipinėti, tad galėtume pirkti komponentus ir vis tiek gaminti savo įrenginius. Kita pusė sako, kad to daryti nereikėtų. Iš jūsų perspektyvos — kokie yra tie vidiniai ryšiai?
– Manau, kad čia reikia žiūrėti į konkrečias technologijas, kurias turime omenyje. Dažnai tokie sprendimai labai priklauso nuo konkretaus objekto, ir priimti sprendimus reikia turint daug specializuotų žinių.
Šiuo metu kiekviena pasaulio valstybė nerimauja dėl tiekimo grandinių, dėl galimų pažeidžiamumų. Tačiau jos taip pat supranta, kad Kinija ir toliau bus labai reikšminga ekonominė galia ateityje.
Taigi, subalansuoti šiuos du rūpesčius — saugumą ir ekonomikos augimą bei investicijas — yra sudėtingas klausimas, į kurį visi stengiasi rasti tinkamą atsakymą.
– Lietuva anksčiau kėlė diskusijas, kad tiekimo grandines būtų galima pertvarkyti — daugiau importuojant iš Taivano ir mažinant priklausomybę nuo Kinijos. Ar Kinija leistų Europai žengti tokiu keliu, tai yra iš esmės plėsti Taivano ekonominį vaidmenį?
– Manau, kad dabartinės Europos diskusijos dėl tiekimo grandinių saugumo, technologijų apsaugos ir atsparumo Kinijos pramoniniam pertekliniam pajėgumui tik iš dalies susijusios su Taivanu. Taivanas yra šių temų dalis, tačiau tikrai ne vienintelis veiksnys.
Europai gali kilti neigiamų pasekmių, jei Jungtinės Valstijos ir Kinija priimtų sprendimus, kurie neatsižvelgtų į Europos interesus.
Sprendimai, kurių ieško Europa, neišvengiamai bus platesni nei vien klausimas apie santykius su Taivanu. Tai apima visą strateginės priklausomybės mažinimo problematiką.
– Kokias didžiausias grėsmes Europai šiandien kelia Kinija?
– Sakyčiau, kad europiečiai šiuo metu mėgina suprasti, kaip vienu metu bendradarbiauti su Kinija ir konkuruoti su ja, ir kaip tai daryti veiksmingai.
Atrodo, kad Europai gali kilti neigiamų pasekmių, jei Jungtinės Valstijos ir Kinija priimtų sprendimus, kurie neatsižvelgtų į Europos interesus.
Europa ilgą laiką rėmėsi dviem ekonominiais ramsčiais: pigiais energijos ištekliais iš Rusijos ir didele eksporto rinka Kinijoje. Abu šie ramsčiai tapo nestabilūs – dėl karo ir dėl to, kad Kinija labai sparčiai pakilo vertės grandinėje, ypač automobilių sektoriuje, dabar agresyviai eksportuodama produkciją. Tai kelia rimtų ekonominių iššūkių.
Matėme, kaip Kinija naudojo retųjų žemių elementų eksporto kontrolę darydama spaudimą europiečiams.
Kitas pavyzdys – Nyderlandų ASML atvejis, (Nyderlandų kompiuterinių lustų gamintoja „ASML Holding“, – 15min) kai bandymai apsaugoti nacionalinę technologiją išprovokavo griežtą Pekino reakciją. Tai paveikė ne tik Nyderlandus, bet ir Vokietijos automobilių pramonę. Kadangi Vidurio ir Rytų Europos šalys yra glaudžiai integruotos į Vokietijos tiekimo grandines, pasekmės čia juntamos daug plačiau.
(JAV 2024 m. uždraudė Kinijos bendrovėms įsigyti pažangiausiai lustų gamybai skirtą įrangą, leistų gaminti lustus pagal pažangesnes nei 2014 m. technologijas, dėl augančios geopolitinės įtampos ir nacionalinio saugumo rizikų. Tai turėjo neigiamą poveikį Kinijos pažangių technologijų plėtrai. Vėliau šiems draudimams prisidėjo Japonija ir Nyderlandai, tarp jų ir ASML – viena pagrindinių puslaidininkių gamybos įrangos tiekėjų, kylant įtampai dėl technologijų perdavimo Kinijai kontrolės, – 15min)
Pekinas / Johannes Neudecker / dpa/picture-alliance
– Lietuva, Vokietija ir daugelis kitų šalių atvirai kalba, kad NATO ir Rusijos karas galėtų prasidėti per artimiausius trejus metus, maždaug 2029-aisiais. Yra nemaža tikimybė, kad Lietuva būtų vienas iš kitų taikinių Putino sąraše. Jei toks konfliktas iš tikrųjų kiltų, ar Kinija toliau remtų Rusiją?
– Manau, kad tokioje situacijoje Kinijai išlaikyti glaudžius ryšius su Rusija būtų dar brangiau. Bet kokie Pekino bandymai remti tokio masto agresiją smarkiai pablogintų jo santykius tiek su Europa, tiek su Jungtinėmis Valstijomis. Nematyčiau priežasčių manyti, kad Kinija turėtų interesą, jog Rusija pradėtų tokį karą.
– Tačiau Kinija galėtų mėginti „apsimesti“ neremianti Rusijos, kaip tai daroma dabar Ukrainos atveju – formaliai neparduodant karinės įrangos, bet leidžiant komponentams netiesiogiai patekti į Rusiją. Ar Kinija ruošiasi tokiam scenarijui?
– Kinija gali vertinti, kokių pažeidžiamumų jai atsirastų Rusijai įsiveržus į NATO šalį, tačiau platesniame strateginiame kontekste Pekinas daug labiau susitelkęs į savo pačios ekonominę priklausomybę nuo Vakarų ir galimą sankcijų poveikį.
Tai, regis, ir lemia Xi Jinpingo prioritetus: jis sistemingai stiprina tiekimo grandines, vidaus gamybos bazę ir kritinių technologijų kontrolę. Pekinas siekia sumažinti riziką, kad Kinijos ekonomika liktų pažeidžiama šalių, su kuriomis santykiai gali tapti itin konfrontaciniai.
– O gal per tą laiką įvyks priešingai – Vakarai taps pernelyg priklausomi nuo Kinijos?
– Manau, kad artimiausiais metais, ypač po nuslūgusios prekybos karo tarp Kinijos ir JAV įtampos, abi pusės daug labiau koncentruosis į tarpusavio pažeidžiamumo mažinimą.
Xi Jinpingas / CHINE NOUVELLE/SIPA / CHINE NOUVELLE/SIPA
Todėl vieni svarbiausių stebėsenos klausimų bus, kaip greitai JAV sugebės užsitikrinti alternatyvių retųjų iškasenų šaltinių, o Kinija – išplėtoti savo puslaidininkių gamybos pajėgumus.
Abi valstybės šiandien daug aiškiau supranta, kokią potencialią žalą gali viena kitai padaryti, todėl sieks, kad tokios priklausomybės ateityje neįsišaknytų. Kaip ir minėjote, artimiausi metai bus ypač įdomūs stebėti.