Romualdas Zemeckis. Asmeninio archyvo nuotrauka
Pastaraisiais metais Lietuvoje įsivyrauja keistas reiškinys: žmonės, deklaruojantys rūpestį ir meilę Lietuvai, vis dažniau ją skaldo. Organizacijos, politiniai judėjimai ir įvairių atspalvių „patriotai“, viešai kalbantys apie tautos išlikimą, valstybės apsaugą, moralinių vertybių ir kultūros gynybą, savo veiksmais neretai pasiekia priešingą rezultatą – visuomenė tampa labiau įaudrinta, pavargusi, nusivylusi ir praradusi bendrą kryptį.
Viešajame diskurse mirga žodžiai „kova“, „grėsmė“, „priešai“, „išdavikai“, „agentai“, „vagys“. Retai – „bendrystė“, „švelnumas“, „atsakomybė“. O juk būtent pastarieji kuria valstybę. Tačiau šiandienos Lietuvoje politikai, komentatoriai ir net kai kurie visuomeniniai judėjimai atrado paprastą receptą, kaip pritraukti dėmesį: kelk įtampą, formuok priešus, kurk įvaizdį, kad tik tu gini Lietuvą, o visi kiti – priešai, bailiai arba naivuoliai. Ir visuomenė pavargsta. Prasideda tylus traukimasis, nepasitikėjimas, moralinis nuovargis. Ir tai daug pavojingiau už bet kokią išorinę grėsmę.
Kai patriotizmas tampa prekės ženklu
Patriotizmas Lietuvoje vis dažniau tampa ne įsipareigojimu, o preke. Jis parduodamas kaip emocinis produktas, dažnai supakuotas į baimės, pykčio ar istorinių traumų retoriką. Tai, kas turėtų jungti, tampa įrankiu skaldyti.
Šiandien matome, kad įvairūs judėjimai ir politinės jėgos šaukiasi kovos už tautos moralę, tradicijas, modernumą ar valstybingumą, bet jų retorika dažnai primena įniršį, o ne meilę. Kovojama tarpusavyje, kovojama su „nepatriotiškai mąstančiais“, kovojama su kitų pažiūrų žmonėmis, bet retai kovojama su realiomis problemomis: socialine nelygybe, regionų nykimu, didžiule valstybės skola, ekonomine, energetine ar karine priklausomybe, prastėjančiais keliais ar dirvožemio kokybe, blogėjančia švietimo kokybe, gyventojų sveikata ar sveikatos sistemos trūkinėjimu.
Patriotizmas be atsakomybės tampa šūkiu, o ne veiksmu. Tai primena Šventojo Rašto mintį: „Jei kas sako: „Aš myliu“, bet savo broliui neparodo meilės darbais – tas meluoja“ (1 Jn 3, 18). Meilė Lietuvai nėra deklaracija. Ji yra kasdienė sunki pareiga.
Susipriešinimas kaip politinė technologija
Šiandienos pasaulyje veikia paprasta taisyklė: kuo labiau visuomenė susipriešinusi, tuo lengviau ją valdyti. Tuo lengviau mobilizuoti savo rinkėją – ne dėl to, kad jis tiki idėja, bet dėl to, kad bijo kito.
Šis mechanizmas seniai aprašytas politinėje filosofijoje – valdžia, kuri siekia tvirtai laikytis, turi stengtis, kad visuomenė būtų priklausoma nuo emocijų, o ne nuo proto. Reikia nuolatinės įtampos, nuolatinio pavojaus jausmo, nuolatinio įsitikinimo, kad tik mūsų stovykla turi tiesą. Taip dirbtinai sukuriami frontai: miesto prieš kaimą, vyresnių prieš jaunesnius, pasaulietiškų prieš religingus, saugančių tradicinę šeimą prieš pritariančius vienalytėms santuokoms, tikrų patriotų prieš vidutinius ar per švelnius. Tačiau šie frontai nėra realūs. Jie sukurti, kad kažkas iš jų galėtų politinę energiją paversti valdžia. Ir tai pavojinga. Nes šalis, kuri kovoja viduje, praranda gebėjimą ginti save išorėje.
Niccolò Machiavelli teigė: „Valdovas, kuris nesugeba kurti realios naudos, stengiasi kurti dirbtinius priešus, kad išlaikytų valdžią.“ Šiandien ši tiesa skamba aktualiai – daug kas, siekdamas politinės galios, kuria priešus, o ne sprendžia problemas.
Unsplash.com nuotrauka
Socialinė, moralinė ir ekologinė skola
Šiandien Lietuva gyvena skolon ne tik finansine prasme. Taip, biudžeto deficitas ir auganti skola yra faktai, kurių nebepaslepia joks optimistiškas pranešimas. Bet didžiausia mūsų skola yra realybei.
Tai apima ne tik žmonių tarpusavio santykius, bet ir aplinką, kurioje gyvename. Regionų nykimas, kaimų apleidimas, dirvožemio degradacija, vandens tarša – visa tai tikrosios valstybės skolos dalis. Šventasis Pranciškus Asyžietis primena: „Mes neturime pasaulio paveldėti iš savo tėvų, mes jį skolinamės iš savo vaikų.“ Deja, ši pamoka dažnai pamirštama. Štai Václavas Havelas teigė: „Tik atsakomybė už kitą gali suteikti prasmę mūsų veiksmams.“ Lietuva gyvybinga tiek, kiek jos žmonės geba prisiimti atsakomybę vieni už kitus ir už aplinką, kurioje gyvena. Aldo Leopoldas rašė: „Etiška žmogaus moralė turėtų apimti visą bendriją – žmones, gyvūnus, augalus ir dirvą.“
Ekologinė atsakomybė yra neatsiejama nuo tikro patriotizmo. Tikriausiai ne mažiau svarbi už socialinę, kultūrinę ar ekonominę atsakomybę. Kaip rašė Thomas Jeffersonas, „žemė yra ne tik nuosavybė, bet ir pareiga“. Šiandienos Lietuvos politikai ir visuomenės lyderiai turi suvokti, kad tikrą valstybės stiprybę lemia ne triukšmingi šūkiai, o gebėjimas saugoti gamtą, skatinti tvarų žemės ūkį, rūpintis vandens, oro ir dirvožemio kokybe.
Visuomenės nuovargis ir vidinė emigracija
Tai, kas vyksta Lietuvoje, jautriausi žmonės pastebi pirmieji: visuomenė pavargo. Pavargo nuo politikos, triukšmo, informacinio chaoso, nuolatinių abejonių ir kaltinimų. Pavargo nuo jausmo, kad viskas aplink tęsiasi be jų – be jų balso, be jų valios, be jų prasmės.
Abi kryptys – tiek apatija, tiek agresyvus nusivylimas – silpnina bendruomenę. Šventajame Rašte aiškiai perspėjama: „Karalystė, pasidalijusi savyje, negali išsilaikyti“ (Mt 12, 25). Ir šiandienos Lietuva, deja, vis labiau rizikuoja tokia tapti – ne išorės, o vidaus pažeidžiama. Radikalumas suteikia iliuziją, kad bent kažkas valdoma, kad bent kažkur yra jėga. Tačiau tokia energija valstybę ardo, o ne kuria.
Simbolinės kovos ir tikros problemos
Kol viešajame diskurse liepsnoja kultūriniai karai, valstybė tyliai praranda gyvybinius organus. Kol rėkiame apie tai, kas tikras lietuvis, Lietuva praranda tikrus žmones: jaunus, kūrybingus, dirbančius, ieškančius galimybių kitur, o juos pakeičia atvykėliai iš kitų šalių.
Kol politikai lenktyniauja dėl apsimestinės tvirtybės, šešėliuotame fone mažėja gimstamumas, uždaromos regionų mokyklos, tuštėja seniūnijos, plinta narkotikų vartojimas, žemes superka užsieniečiai, ūkininkai praranda dirvožemį, o bendruomenės – ateities jausmą. Kol ginčijamės dėl simbolių, pamirštame kūną, aplinką ir bendrą atsakomybę. Charles’is de Montesquieu sakė: „Valstybės stiprybė priklauso nuo jos gebėjimo rūpintis tikrais reikalais, o ne tik vardais ar simboliais.“
Ar ši įtampa sukuriama sąmoningai?
Lietuvoje matome reiškinį, tačiau jis nėra toks paprastas, kaip atrodo. Kai kurios organizacijos, judėjimai ar politinės iniciatyvos nuoširdžiai tiki savo misija – gina Lietuvą, jos moralę, tradicijas, šeimą, kalbą, kultūrą, nepriklausomybę, laisves, žmonių sveikatą ar gamtą. Dalis žmonių ateina su gera valia.
Tačiau gera valia be išminties gali būti pavojinga. Štai šv. Paulius sako: „Gera valia be pažinimo gali būti pražūtinga“ (Rom 10, 2). Net siekdami gėrio žmonės gali netyčia kurti susipriešinimą, nuoskaudas ir įtarumą. Dalis tų, kurie skelbia saugantys Lietuvą, nejučia kuria atmosferą, kurioje šaliai sunkiau kvėpuoti.
Įtampa kyla ir dėl visuomenės nuovargio, bet ją išnaudoja politinės jėgos, judėjimai, o kartais ir priešiškos šalys.
Yra ir sąmoningai įtampą kuriančių jėgų ne dėl misijos, o dėl įtakos, ne dėl tiesos, o dėl auditorijos. Aristotelis šią politikos logiką vadino stasis – dirbtinai kurstoma vidaus nesantaika. Hannah Arendt perspėja, kad propaganda siekia sukelti emocinę sumaištį ir taip valdyti žmones. Šventasis Raštas byloja: „Kur pavydas ir savanaudiškumas, ten ir netvarka bei įvairūs nedori darbai“ (Jok 3, 16).
Įtampa kyla ir dėl visuomenės nuovargio, bet ją išnaudoja politinės jėgos, judėjimai, o kartais ir priešiškos šalys. Šiuolaikinės informacinės operacijos veikia emocijomis, skaidydamos žmones į stovyklas be fizinių konfliktų – pakanka įterpti mintį: „Jūs visi vieni kitiems priešai.“
Todėl garsios „išgelbėjimo“ retorikos efektas priešingas: žmonės pavargsta, nyksta pasitikėjimas, gilėja nesusikalbėjimas. Kaip primena šv. Tomas Akvinietis, tikra politika – ne kova dėl valdžios, bet ars pacis, taikos menas, gebėjimas kurti sąlygas, kad žmonės galėtų gyventi darniai.
Pixabay.com nuotrauka
Išeitis: dialogas, atsakomybė ir ekologinė sąmonė
Tikras išsivadavimas iš nūdienos krizės prasideda, kai imame kalbėtis apie tai, kas mus jungia, o ne skiria. Emmanuelis Lévinas teigė: „Tik atsakomybė už kitą gali suteikti prasmę mūsų veiksmams.“ Lietuva gyvybinga tiek, kiek jos žmonės geba prisiimti atsakomybę ne tik vieni už kitus, bet ir už gamtą – už dirvožemį, vandenį, orą, miškus ir visą ekosistemą, kuri suteikia gyvenimo sąlygas. Atsakomybė už gamtą šiandien yra ne tik ekologinė, bet ir politinė bei socialinė – valstybės, bendruomenės ir kiekvieno žmogaus gerovės pamatas.
Pirmas žingsnis – pripažinti skirtumus kaip stiprybę. Skirtingos pažiūros, patirtys ir temperamentai – ne grėsmė, o galimybė kurti bendrą erdvę, kurioje išsilaisvina kūrybiškumas, dialogas ir atsakomybė. Šv. Augustinas sakė: Amor vincit omnia („Vien meilė įveikia visas nesantaikas“). Tai taikytina ir ekologijos klausimams: pripažindami, kad gamtos interesai yra kiekvieno žmogaus interesai, galime sukurti darnų, tvarų gyvenimo būdą. Filosofas Hansas Jonasas tvirtino: „Atsakomybė už ateitį yra moralinis imperatyvas.“ Vadinasi, kiekvienas mūsų veiksmas turi būti vertinamas ne tik pagal šiandienos naudą, bet ir pagal ilgalaikį poveikį gamtai ir visuomenei.
Antras žingsnis – sustabdyti dirbtinį emocinį įkaitinimą. Politikai ir įvairūs judėjimai turėtų atsisakyti pykčio retorikos kaip mobilizavimo priemonės. Kai aistra tampa politika, racionalūs sprendimai praranda svorį, bendruomenė – atsparumą, o ekologinės iniciatyvos tampa pretekstu ideologiniams konfliktams. Šiuolaikiniai valstybės veikėjai turi suprasti, kad tik subalansuota viešoji diskusija, grįsta duomenimis ir argumentais, gali sukurti tvarias ekologines ir socialines strategijas. Kaip sakė Mahatma Gandhi: „Tiesa ir taika nėra du skirtingi dalykai – kiekvienas mūsų veiksmas turi būti atspindys jų abiejų.“
Trečias žingsnis – grįžti prie realių, o ne simbolinių problemų. Regionų tuštėjimas, švietimo krizė, žmonių sveikatos ir dirvožemio nykimas, gamtos išteklių eikvojimas, nekonkurencinga gamyba, valstybės skolos augimas ar silpna gynyba – tai tikros kovos, lemiančios valstybės ir visuomenės išlikimą. Tvarios ekologinės iniciatyvos, tokios kaip darnus žemės ūkis, vietinių kokybiško maisto tiekimo grandinių palaikymas ar miškų atkūrimas, yra tiek pat svarbios, kiek ir ekonominės ar socialinės reformos. Kaip sakė amerikiečių gamtosaugos pionierius Johnas Muiras: „Kiekvienas žmogus turi teisę į gamtos grožį, bet kartu ir pareigą ją saugoti.“
Unsplash.com nuotrauka
Ketvirtas žingsnis – ugdyti tiesos nebijančią lyderystę. Išmintingas vadovas turi veikti pagal būtinybę, bet ne pagal norą būti mėgstamas. Šv. Tomas Akvinietis sakė: „Gera valdžia – ta, kuri vadovauja tiesai, o ne populizmui.“ Tik tokia lyderystė gali sustiprinti pasitikėjimą ir sutelkti piliečius bendram tikslui. Lyderiai turi parodyti pavyzdį, kad atsakomybė už ekologiją, socialinę sanglaudą ir ekonominį stabilumą nėra atskiri tikslai – jie yra bendra visuma.
Politinis įsipareigojimas, grįstas ekologine sąmoningumo praktika, gali sustiprinti pasitikėjimą institucijomis ir skatinti piliečius imtis atsakingų kasdienių sprendimų: nuo atliekų tvarkymo iki energijos taupymo, nuo sveikos mitybos iki bendruomenės projektų kūrimo.
Tik prisiimdami atsakomybę vienas už kitą ir už gamtą galime auginti tikrą bendruomeninį atsparumą. Dialogas, pagarba skirtumams, racionali diskusija ir atsakomybė už ekologinę sistemą – tai kertiniai akmenys, kurie leis Lietuvai ne tik išlikti, bet ir klestėti. Kaip sakė šv. Pranciškus Asyžietis: „Dievas viską sukūrė gražiai, ir žmogus turi saugoti šią grožio dovaną.“ Lietuva gali tapti šalimi, kurioje žmonės gyvena darniai tarpusavyje ir su gamta, kurioje patriotizmas įprasminamas ne per šūkius, o per atsakingus veiksmus, kurioje meilė tėvynei ir aplinkai yra tas pats tikslas.
Lietuva gali būti gydoma
Lietuva nėra pasmerkta. Nesame per silpni, per daug susiskaldę ar per daug pavargę. Bet turime nustoti klausytis tų, kurie mus gąsdina, skaldo ar mumis bando manipuliuoti. Tikra valstybė – tai ne šūkiai ir ne mitingai ar piketai. Tai žmonės, kurie kasdien dirba, augina vaikus, tvarko savo ūkius, rūpinasi gamta, kuria verslą, gydo, moko, tyrinėja, meldžiasi, užjaučia ir padeda vieni kitiems. Tai žmonės, kurie geba žiūrėti vieni kitiems į akis ir matyti ne priešą, o brolį ar sesę.
Šventajame Rašte skelbiama: „Palaiminti taikdariai, nes jie bus vadinami Dievo vaikais“ (Mt 5, 9). Šiandien Lietuvai reikia būtent jų – taikdarių, statytojų, tų, kurie supranta, kad tikra kova už tėvynę prasideda ne nuo triukšmo gatvėje, o nuo širdies ramybės ir proto aiškumo.
Tokia Lietuva ne tik išliks. Ji taps valstybe, kurioje verta ir gera gyventi.
Projektą „Aktualijų kompasas: nuo kasdienių naujienų iki giluminių įžvalgų“ 2025 m. iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.
Atsidėkokite už mūsų dirbamą darbą Jums paremdami Bernardinai.lt!
Perskaitėte šį straipsnį iki pabaigos? Sveikiname! Nes galėjote pasimėgauti prabanga, kurios kiti šaltiniai internete Jums nenori suteikti ir reikalauja susimokėti perskaičius vos pirmąsias eilutes. Tačiau parengti ir publikuoti tai, ką perskaitėte, kainuoja. Todėl kviečiame Jus savanoriškai prisidėti prie mūsų darbo ir prie savo skaitymo malonumo. Skirkite kad ir nedidelę sumą šiam darbui tęsti paremdami. Iš anksto dėkojame!
Norite nepraleisti svarbiausių naujienų? Prenumeruokite naujienlaiškį:
Kiti šios Rubrikos straipsniai: