Trijų vaikų mama šiandien gyvena tarp dviejų pasaulių: su vyru ir vaikais – Australijoje, o mintimis, rūpesčiu ir atsakomybe – Lietuvoje, kur savo tėvams ji su broliu sukūrė namus, rašoma pranešime žiniasklaidai.
Išmoko daugybę pamokų
Roberta išdrįso atvirai pasidalinti tuo, kokia buvo jos vaikystė ir sako, kad kviečia šią istoriją išgirsti visus, kurie vis dar galvoja, kad senatvė, ligos ir nepriteklius niekada jų nepasieks.
„Būdama maža praėjau daugybę pamokų, bet esu dėkinga už tai, kokia stipri tapau ir kiek išmokau. Nuskambės skaudžiai, bet esu dėkinga tėvams, kad jie parodė man kaip gyventi aš tikrai niekada nenorėsiu“, – atvirai sako Roberta.
Ji augo kaime, kur buvo daug erdvės, sodas, kiemas. „Grįždama į vaikystę prisimenu save laimingą. Buvo ašarų, nepritekliaus, neturėjome maisto, į mokyklą ėjome apsirengdami ką rasdavome, tačiau aš jaučiausi laiminga.“
Dažnu atveju Robertos gyvenime laimė persipindavo su vienišumu ir liūdesiu, kai grįžusi namo ji rasdavo girtus arba miegančius tėvus. „Taip, mūsų šeimą lydėjo alkoholis. Grįžti iš mokyklos ir matai girtų tėvų veidus arba miegančius, nors praėjo tik pusė dienos. Norisi papasakoti, ką sužinojai, ko išmokai, bet neturi su kuo pasidalinti.“
Buvo dienų, kai tėvai gerdavo savaitėmis, bet po jų ateidavo ir prašviesėjimo laikotarpis, kai jie grįždavo į blaivią būtį: „Blaivus metas būdavo pats gražiausias.“
Meilė tėvams neišnyko net po skausmo
Nepaisant sudėtingo periodo, Roberta sako, kad su broliu šiuo metu daro viską dėl savo tėvų gerovės dabar, kai jie sulaukė garbaus amžiaus. „Mes su broliu labai mylėjome ir labai mylime savo tėvus.
Yra vaikų, kurie išsižada tėvų, nepadeda jiems – galima juos suprasti, juk skaudėjo. Vis tik aš laikausi nuomonės, kad jie yra tėvai ir mes turime jais rūpintis.“
Visą gyvenimą Roberta su broliu ir tėvais gyveno name, kuriame nebuvo čiaupo, vandens. Kai tėvai ėmė senti, Roberta negalėjo leisti tokio gyvenimo savo tėvams, todėl nusprendė, kad atėjo laikas jiems padėti.
„Su broliu priėmėme sprendimą – pradėjome finansiškai ruoštis ir sukūrėme tėvams naujus namus. Po truputį dėliojome savo finansus, tą sumą, kuri jau galėjo kažką lemti. Mums pasisekė nupirkti namuką netoli brolio namų, kad jis būtų šalia ir galėtų jiems padėti.
Esu dėkinga ir laiminga, kad brolis savo rankomis name įrengė grindis, langus, pravedė reikalingas komunikacijas, radiatorius, elektrą. Namas nėra didžiulis ar išpuoselėtas, tačiau šiltas ir jie turi vandenį.“
Tėčio sveikatos kova ir finansinė realybė
Roberta sako, kad nepriteklius ir vos 300 eurų siekiančios pensijos nėra vienintelis rūpestis. Jos tėtis serga cukriniu diabetu, jam reikalinga pusės veido transformacijos operacija: „Privačioje klinikoje tokia operacija kainuoja 10 tūkstančių eurų, bet mes negalime sau to leisti.
Laukiame nemokamos operacijos daugiau nei pusmetį. Žinome, kad jeigu operacija nebus atlikta, tėtis gali apakti ir su antra akimi.“
Didžiausia gyvenimo pamoka – finansinė atsakomybė
Roberta įvardija vieną frazę, kuri, kaip pati sako, turėtų tapti svarbiu pamatu kiekvienam iš mūsų: „Kažkada mamos paklausiau, kodėl ji nesirūpino santaupomis, negalvojo apie senatvę. Ji man atsakė galvojusi, jog niekada nepasens. Tokias frazes kartais girdžiu ir iš klientų – jie galvoja, kad nesulauks pensijos. Bet tada aš paklausiu, o ką darysi, jeigu sulauksi? Iš ko gyvensi tada?
Nejaugi tapsi našta savo vaikams? Ir ką darysi, jeigu vaikai patys neturės galimybės padėti ir finansiškai išlaikyti dar vieną šeimą?“, – svarsto Roberta.
Vis tik finansų konsultantė sako, kad vis daugiau žmonių šiais laikais pasirūpina savimi ir savo saugia finansine ateitimi, kreipiasi į specialistus norėdami gauti geriausius patarimus finansų klausimais.
„Konsultuodama klientus kiekvieną dieną matau, kad žmonės nori rūpintis savimi ir atsakingai žiūri į savo senatvę bei stabilumą. Man gera savo klientus vesti link finansinių tikslų, padėti jiems ir patarti taip, kad jie jaustųsi stabiliai.“
Ji atvirai dėsto – kad ir kiek turime įsipareigojimų, turime suprasti, kad ateis pensinis amžius ir mes negalime pasikliauti tik tuo, ką žada mokėti valstybė, nes dažnu atveju, kaip pati sako, tokių išmokų neužtenka net vaistams.
„Ar tikrai vaikai galės padėti? Reikia galvoti ne apie čia ir dabar, o apie ateitį, kai nebebūsite reikalingi darbo rinkoje, tačiau finansiškai stabilūs turėsite išlikti, nes reikės ir stogo virš galvos, ir maisto, ir vaistų.“