Ankstesnį pasakojimą iš Pietų Sudano galite skaityti čia.
Purvas, pelkės ir keliai be pabaigos
Pietų Sudane keliai – tarsi išbandymas kiekvienam keliautojui. Už miestų ribų jie beveik visiškai neasfaltuoti, o lietinguoju sezonu virsta į purvynus, kuriuose net sunkvežimiai stringa iki ratų. Čia kelias gali tiesiog dingti po vandeniu išplautas liūties ar upės. Dėl to kelionė vyksta kolona – kelios transporto priemonės kartu, kad ištrauktų viena kitą, kai neišvengiamai įklimpstame.
Kol murgdausi iki kelių purve, trumpai papasakosiu apie šią šalį. Pietų Sudanas – jauniausia pasaulio valstybė, nepriklausomybę paskelbusi tik 2011 metais. Tai šalis su daugiau nei 60 etninių grupių ir apie 80 kalbų, iš kurių nei vienos, žinoma, nemoku. Čia vis dar vyrauja karštas bei drėgnas klimatas, o maliarija yra pagrindinė mirties priežastis.
Be to, čia yra viena didžiausių pasaulio pelkių – Sudd. Tai biologinės įvairovės oazė, kur upės ir pelkės susilieja į vieną gyvą ekosistemą. Joje užklimpti nenorėčiau nė už ką.
Trumpai tariant – nesusikalbėsi, aplink ginkluoti vyrai, purvas iki kelių ir maliariniai uodai. Sveiki atvykę į Pietų Sudaną.
Larim gentis
Po daugybės kilometrų prasto kelio pasiekiu Larim gentį, gyvenančią Boya kalnuose. Jie augina sorgą, kukurūzus ir pupeles, bet svarbiausia jų veikla – gyvulių auginimas bei medžioklė.
Larim žmonės labai religingi – tiki aukščiausia būtybe, kuri valdo gyvenimą, orą ir net jų karvių sveikatą. Jie bendrauja su mirusiųjų dvasiomis per aukas bei ritualus tikėdami, kad protėviai vis dar gyvena šalia.
Gentis kalba Murle kalba ir garsėja kaip puikūs architektai – jų kaimai tvarkingi, o namai atrodo tarsi meno kūriniai. Šiaudiniai stogai, žemi įėjimai, aplink storos erškėčių tvoros nuo laukinių gyvūnų ir priešų – ypač kaimyninės Toposa genties.
Atsikėlęs anksti ryte, išsitraukiu droną. Vos tik jis pakyla, kaimo žmonės ir vaikai išsigąsta, bėga slėptis. Čia, kur vyksta kariniai konfliktai, dronai yra uždrausti, bet man pavyko jį atsivežti.
Jie žiūri su baime, bet ir smalsumu – tarsi tai būtų magiškas paukštis iš dangaus. Netrukus baimė virsta juoku, o vaikai pradeda šokinėti bei mojuoti į kamerą.
Kūno menas ir tradicijos
Larim moterys garsėja savo įspūdingu kūno randavimu. Randų raštai vaizduoja karves, laukinius gyvūnus, geometrinius simbolius – tikrą meno kalbą ant odos. Tai grožio ir moteriškumo ženklas, o ne dievų aukojimas, kaip kitose gentyse. Randai čia tokie sudėtingi, kad laikomi vienais iš įspūdingiausių Afrikoje.
Jaunos merginos, pasiruošusios tekėti, puošiasi grandinėlėmis, jungiančiomis auskarus su nosies papuošalu. Tai tarsi tylus pranešimas vyrams: „Aš pasirengusi vedyboms.“
Kūno randavimas – skausmingas procesas. Pjūviai daromi aštriais peiliukais, į žaizdas įtrinamas pelenų ar net mėšlo mišinys. Skamba pavojingai, bet būtent taip randai įgauna reljefinę formą ir neinfekuojasi.
Skausmo ištvėrimas laikomas drąsos išbandymu. Tik per jį mergaitės tampa moterimis.
Lytiniai tabu ir gyvenimo taisyklės
Larim visuomenė turi aiškias moralines ribas. Neištikimybė čia – ne moralinis klausimas, o nusikaltimas, už kurį gali būti konfiskuoti gyvuliai ar net išvaryta moteris. Lytiniai santykiai tarp giminaičių – griežtai draudžiami.
Kai kurie ritualai reikalauja net seksualinio susilaikymo, kad būtų išlaikyta dvasinė švara.
Gyvulių karai
Gyvuliai čia – daugiau nei turtas. Jie – socialinio statuso matas, valiuta ir garbės simbolis. Jauni vyrai dažnai vagia gyvulius iš kitų genčių, kad įrodytų savo drąsą. Jei vagystė pavyksta, vyras tampa herojumi. Jeigu ne, dažnai miršta. Tokios vagystės dažnai virsta kruvinais susirėmimais tarp genčių.
Šiuolaikiniai ginklai – AK-47 – čia taip pat dažni, kaip ietys ar lankai.
Iniciacijos ritualai
Mergaitės inicijuojamos apie 14 metų. Tą dieną atliekamas scarifikacijos ritualas – randų darymas. Jis pažymi perėjimą iš vaikystės į moterystę. Randai turi geometrines formas, kiekviena jų pasakoja istoriją – apie drąsą, grožį ir genties tapatybę.
Išvykdamas iš Larim kaimo, dar kartą žvilgteliu į moteris, kurių kūnai atrodo tarsi gyvos skulptūros. Pagalvoju, kiek skausmo jos ištveria, kad taptų „gražios“ pagal savo pasaulio taisykles. Pas mus tokio amžiaus mergaitės dar juokiasi su draugėmis, o čia jau ruošiasi santuokai ir motinystei.
Šios tradicijos atrodo tarsi iš kitos planetos, tačiau vis dėlto jos žavi, nes parodo, kaip skirtingai žmonės supranta gyvenimą, grožį ir prasmę. Pietų Sudane gali pajusti, kaip atrodo kelionė laiku atgal – į vietą, kur dar gyvas akmens amžius. Galbūt todėl čia taip įdomu, nes čia viskas tikra.
Gentys pasaulyje nyksta. Jei Pietų Sudanas kada nors išbris iš skurdo, jos neišvengiamai pasikeis. Dėl to, jei norite tai pamatyti savo akimis, keliaukite dabar.