Šis filmas – tai knygos tęsinys, kuris yra gyvas, artimas ir dar giliau leidžiantis pažinti R. Čivilytės pasaulį.
Tai pasakojimas apie moterį, išmokusią neiškristi iš kaskart įsisiūbuojančių gyvenimo sūpuoklių. Kūrybai nepalankaus laikmečio ir žmonių tramdoma, dažnai – nepriimta, ji nenustojo dainuoti net tada, kai nutilti būtų buvę paprasčiau.
Premjeros svečiai – galerijoje:
Filme „Ją vadina DIVA“ Rositos Čivilytės kūrybinis kelias suskamba tarsi daugiasluoksnė partitūra, meistriškai sudėliota iš archyvinių kadrų, artimų žmonių prisiminimų, fragmentiškų jos pačios pasisakymų. Kiekvienas prisiminimas – tarsi kelionę žymintis ženklas, įvedantis į vis kitą jos gyvenimo tonaciją.
Jaukius impresionistinius potėpius filmui suteikia pačios Rositos skaitomi fragmentai iš Elvyros Kučinskaitės knygos „Rosita. Gyvenimas kaip staigi mirtis ir lėtas prisikėlimas“, ir jos „ramybės oazėje“ – Žibėčių kaimo sodyboje – surengtas kamerinis koncertas, kuriame Rosita dainuoja specialiai filmui sukurtas dainas. Šios jungtys tarsi pauzės, kviečiančios apmąstyti, kas jau pasakyta, emociškai stiprios akimirkos, kai Rosita atsiveria visa savo asmenybės jėga: skaidri, atvira, stipri ir pažeidžiama vienu metu.
Visi šie epizodai, sujungti į vientisą, šviesų filmo audinį, leidžia išgirsti, kaip skamba gyvenimas, kai jį gyvena žmogus, nebijantis tikrumo.