Polinkį pirkti jaučia trečdalis žmonių
Psichologas aiškina, kad tikslių duomenų apie tai, kiek žmonių kankina kompulsyvus potraukis pirkti nėra, tačiau įvairios apklausos rodo, kad tai – ne toks jau retas reiškinys: „Daug tyrimų nėra šioje srityje yra įvairių apklausų, kad maždaug trečdalis žmonių susiduria su pastebėjimu, kad jie turi polinkį karts nuo karto nusipirkti tai, ko jiems nereikia.“
Specialistas pabrėžia, kad kompulsyvus potraukis pirkti yra priskiriamas impulsyviam elgesiui. O pastarąjį lemia daugybė išorinių ir vidinių veiksnių. Vienas tokių gali būti ir minėtas „Juodasis penktadienis“, kuris aktyviai skatina žmones elgtis impulsyviai ir įsigyti prekes ar paslaugas, kurių jiems nereikia arba kurių jie negali sau leisti.
„Galima sakyti, kad tai priskiriama prie impulsyvaus elgesio būdo, kuris aktyvuojasi dėl tam tikrų priežasčių. Jis gali būti veikiamas tiek išorinių priežasčių, pavyzdžiui, Juodojo penktadienio, ir taip pat tai aktyvuoja aibę jau asmeninių priežasčių“, – aiškina P. Rakštikas.
Pašnekovas atkreipia dėmesį, kad pats pirkimas nėra problema – bėda prasideda tuomet, kai apsipirkimas tampa priemone reguliuoti nemalonias emocijas: stresą, įtampą, nerimą ir kitas.
„Būdai, kaip mes su tuo tvarkomės, yra labai skirtingi – vieni mums tinka labiau, yra naudingi ilgalaikėje perspektyvoje, bet didelė dalis jų mums yra nenaudingi. Atlikus tam tikrą veiksmą, kuris momentiškai man sukuria priešingą, malonią emociją, aš tarsi kompensuoju nemalonią savo emociją. Jai atslūgus, vėl galiu pajusti nemalonią emociją, pavyzdžiui, kaltę, kad aš taip pasielgiau, nes suprantu, kad padariau kažkokią kvailystę, galbūt tai ko man nereikėjo, ir tuomet vėl tai kelia įtampą ir aš vėl ieškau būdo, kaip tą savo įtampą nuslopinti.
Ir čia gali būti visa aibė netinkamų mūsų elgesio būdų – slopinantys preparatai, alkoholis ar panašiai, lošimai, pirkimas. Taigi galima įvardinti, kad tai yra elgesio būdai, kurie iš esmės mums nėra naudingi, bet mes tai darome dėl to, kad kitaip nemokame“, – sako psichologas.
Kompulsyvaus pirkimo procese, aiškina psichologas, ypač svarbūs emociniai fone veikiantys jausmai. Pasak jo, emocijos žmogų padeda nukreipti poreikio linkme ir mobilizuoja veiksmus. Tačiau jeigu žmogui trūksta emocinio intelekto ir suvokimo apie jį valdančius jausmus, neretai priimami klaidingi sprendimai, kurie ne tik kad nepadeda patenkinti tikrųjų poreikių, bet veda visiškai priešinga linkme. Taigi žmonės neretai perka ne todėl, kad ko nors iš tiesų jiems reikia, o todėl, kad kompensuotų vidinius trūkumus: socialinių ryšių stoką, nepilnavertiškumą, nepasitikėjimą savimi.
„Mes dažnai naudojame formuluotę „aš noriu“. Bet iš kur tas noras ateina, kur jis veda, iš kur jis kilo, kas jį suformavo? Galima užduoti labai daug detalizuojančių klausimų ir dažnai būna, kad žmonės susivokia, kad jie naudoja visiškai ne tuos būdus, elgiasi ne taip, kaip reikėtų, nes tai veda visai kitais keliais negu jų tikrasis poreikis. Taip iškreipiame tiek savęs supratimą, tiek savo kasdienį veikimą“, – teigia specialistas.
Pavojingi signalai, kurių negalima ignoruoti
Siekiant išvengti neigiamų pasekmių ir kontroliuoti nevaldomą impulsą pirkti, psichologas pataria atkreipti dėmesį į tam tikrus požymius, rodančius, kad pirkimo įpročiai tampa destruktyvūs.
„Jeigu aš imuosi pirkti tai, ko negaliu pagal savo perkamąją galią, jeigu pradedu slėpti nuo artimųjų išlaidas, juntu dideles emocines pagirias, emocinį kaltės jausmą, galbūt gėdą, kitą nemalonų jausmą po apsipirkimo arba supratus vėliau, kad tai nenaudinga – tai yra aiškūs ženklai, kad aš kažkuriuo momentu prarandu savo sąmoningumą, panyru į tam tikrą automatinę būseną, į impulsyvumą veikti nebūtinai taip, kaip aš noriu. Tuomet tai tampa problema. Tai yra ženklas, kad reikia imtis priemonių“, – pastebi pašnekovas.
Artimieji, sako jis, taip pat gali pastebėti elgesio pokyčius. Jų nederėtų ignoruoti.
„Jeigu atsiranda daiktai, kurių žmogus nenaudoja, jeigu jie nuolat kaupiami, išlaidos keliauja ne taip, kaip yra planuota, arba tiesiog yra perkama ne pagal savo galimybes, jeigu tai yra slepiama, tai pradeda liesti žmogaus gyvenimo kokybę ir jeigu tai tampa šeimos kivirčų, problemų priežastimi, tai irgi yra ženklas, kad tai slysta iš žmogaus kontrolės ribų“, – atkreipia dėmesį P. Rakštikas.
Kaip sau padėti?
Paklaustas, kaip padėti sau ir artimiesiems pastebėjus šią problemą, pašnekovas akcentuoja du dalykus. Vienas jų – pastangos didinti sąmoningumą ir gebėjimą išbūti nemaloniose patirtyse.
„Galima stebėti savo nemalonias patirtis ir mokytis būdų, kaip išbūti su nemalonia patirtimi, nepereinant į tą nepageidaujamą elgesį, šiuo atveju – pirkimo. Tam yra įvairios savireguliacijos technikos, būdai, kaip aš galiu tiesiog pratinti save būti nemalonioje patirtyje, nemalonioje emocijoje.
Kai aš kalbuosi su žmonėmis, tai gali skambėti gana keistai, tarsi, kodėl man čia reikia būti nemalonioje patirtyje, nes aš noriu automatiškai keliauti į malonią patirtį. Tai čia dažnai ir yra raktas – kuo mes labiau mokomės išbūti nemalonią savo patirtį, tuo mes daugiau įgyjame galimybių patirti malonių patirčių. Toks tarsi oksimoronas“, – pastebi jis.
Praktiniai žingsniai – taip pat svarbūs: „Tai gali būti ir tokie labai paprasti savęs apribojimo būdai, kaip tiesiog atitolinimas pirkimo, neįsivedant savo kortelės duomenų į automatizuotas sistemas. Bet tuo pačiu jie paskęsta mūsų pačių išradingume save apgaudinėjant.“