Savo mintimis apie moters netobulumus I. Voveris pasidalijo socialiniuose tinkluose. Įrašu pasidalijo ir su „Delfi“.

„Kiekviena iš mūsų turi savo istoriją, parašytą ant kūno.

Raukšlės, celiulitas, randai, strijos, pakeitusi krūtinė, pasikeitęs pilvas po vaikų… Tai nėra trūkumai. Tai – gyvenimo pėdsakai. Tai įrodymai, kad mylėjome, gimdėme, klydome, augome, verkėme ir vėl stojome ant kojų.

Ilgą laiką pati slėpiau savo kūno pokyčius. Bandžiau būti „tobula“, nes taip reikalavo pasaulis, ekranai, žurnalai. Bet vieną dieną supratau – tobula yra ne oda be celiulito, o moteris, kuri geba priimti save visokią: pavargusią, pasikeitusią, jautrią, bet tikrą.

Kūnas nėra mūsų priešas. Jis yra mūsų namai. Ir mes nusipelnome juos mylėti – ne tada, kai taps „idealesni“, o jau dabar. Su strijomis, su minkštumu, su visom linijom, kurios mums primena: aš gyvenu, aš keičiuosi, aš esu moteris.

Priėmimas prasideda nuo paprasto sakinio: „Aš leidžiu sau būti tokia, kokia esu“. O kai priimame save, atsiranda vietos ramybei, lengvumui ir naujai, tikrai moteriškai meilei sau“, – rašė I. Voveris.

Šis įrašas akimirksniu sulaukė ir komentatorių žinučių:

  • „Stipru! Ne kiekviena išdrįstumėm rodyti tikrąją realybę. Pagarba“;

  • „Ir tai vertingiausia galimybė matyti save senstant, tikrą grožį, tikrą vaizdą, nes žmonės dažniausiai bijo raukšlių ir nori vaizdo kaip iš žurnalo viršelio“;

  • „Tikrai taip“.