Per išskirtinį interviu portalui „Delfi“ D. Niebelis pasidalijo, kas dabar vyksta gynybos pramonėje, kas laukia artimiausiu metu ir kaip, jo galva, reikia vertinti dabartinę geopolitinę padėtį pasaulyje.
– Kadangi kalbamės Vilniuje, paprašysiu pirmiausia įvertinti apskritai Baltijos šalių vaidmenį NATO gynybos sistemoje.
– Baltijos šalys NATO tampa vis svarbesnės. Jos ilgus metus turi nedraugiškus kaimynus ir turi supratimą, kas nutiktų, jei tie kaimynai pultų. Dėl to Baltijos šalys labai aiškiai kalba apie savo politiką ir pasiryžimą ginti save ir kitas NATO partneres.
Suprantama, kad būtent Baltijos šalys gali tapti pirmuoju regionu, kuriame Rusija bandytų testuoti NATO arba 5 NATO straipsnio veiksmingumą. Taigi, Baltijos šalys, kaip NATO sąjungininkės, atlieka labai didelį vaidmenį.
– Kiek užsienio investuotojams svarbu, kas vyksta Lietuvos vidaus politikoje?
– Investuotojams svarbus stabilumo klausimas. Mums reikalingi stabilūs partneriai su aiškia teisine baze, kuri leistų planuoti ateitį.
Šalyje vykstantys politiniai pasikeitimai – mums ne problema. Mes taip pat gyvename demokratijoje. Kartais ir mes galime turėti kitokią nuomonę nei tuometinė valdžia. Pačiam yra tekę būti politikoje – tiek pozicijoje, tiek opozicijoje, todėl politiniai procesai man yra įprastas dalykas.
– Kokie dar kriterijai svarbūs investuotojui, priimančiam sprendimą, kur statyti gamyklas?
– Gynybos pramonėje svarbiausia – turėti užsakymų. Jei neturi užsakymų, nėra prasmės investuoti į gamyklas.
Dar, kaip minėjau, svarbus politinis stabilumas. Reikalingas ir ekonominis planas, tinkamas investicijoms.
Kai visos šios sąlygos išpildomos, jau galima pradėti diskutuoti su valdžia, nes būtent ji yra mūsų pirkėja.
– Europa dažnai kritikuojama dėl parengties gintis, dėl fragmentuoto pirkimų proceso. Kiekviena šalis turi atskirą pirkimų sistemą, todėl procesai užtrunka, o gynybos pramonei darosi sudėtinga greitai juos valdyti. Ar „Rheinmetall“ už tai, kad Europoje vykdomi pirkimai gynybos srityje būtų standartizuoti?
– Bendrieji pirkimai tikrai gali būti prasmingi, bet ne kiekvienu atveju. Europa neturi bendros kariuomenės, neturi ir vieno aiškaus gynybos plano. Todėl kiekviena šalis turi savo specifiką. Kaip tik dėl to, kad kiekviena šalis nori turėti savo sprendimą, pirkimų gynybai procesai skiriasi.
Vis dėlto nauja Europos Sąjungos programa SAFE (Europos saugumo veiksmai; angl. Security Action for Europe) numato galimybę skelbti bendrus konkursus, jei šalims reikalingas toks pats pirkinys. Tai visiškai logiška, nes leidžia užsitikrinti geresnę kainą, o įmonėms – pigiau gaminti, kadangi užsakymas didesnis.
– O kaip yra su pirkimo procesais Vokietijoje? Berlynas taip pat gausiai kritikuojamas dėl lėtai vykstančių pirkimų. Kas, jūsų nuomone, tuos procesus pagreitintų?
– Dabar situacija geresnė, nei buvo prieš karą Ukrainoje. Kadangi patys dirbame prie ginklų, kurie naudojami kare, mums taikomi specifiniai reikalavimai.
Kai pas mus atkeliauja klientas, norintis įsigyti tam tikrą gaminį, mes klausiame valdžios, ar tuo atveju, jei sudarytume su juo sutartį, galėtume eksportuoti užsakytą karinę įrangą. Gavę atsakymą, kad greičiausiai galėtume, pradedame derybas su klientu.
Sudarę sutartį su klientu, turime pirkti produkcijai reikalingų medžiagų. Kai įsigyjame reikalingų medžiagų, turime vėl klausti valdžios, ar galime gaminti. Jei gauname atsakymą, kad taip, tada pradedame gamybą.
Kai produkcija pagaminta, vėl klausiame valdžios, ar galime eksportuoti konkrečią karinę įrangą. Tik gavę valdžios leidimą, galime pristatyti gaminius klientui.
Leidimo eksportuoti reikia ir tada, kai produkcija pristatoma kitoms NATO šalims, pavyzdžiui, Lietuvai, Latvijai ar Estijai.
Taip pat, kad galėtume statyti gamyklą Lietuvoje ir perkelti į ją turimas technologines žinias, reikia gauti Vokietijos valdžios leidimą. Tai užtrunka.
– Ar nemanote, kad tvarka turėtų būti liberalizuojama?
– Suprantu, kad kai kalbama apie ginklus, kurie gali būti naudojami per karą, valdžia nori žinoti, kas su jais vyksta. Vis dėlto gal ir būtų galima optimizuoti procesus, kad, pavyzdžiui, gavus leidimą gaminti, nebereikėtų kreiptis dėl dar vienos licencijos, suteikiančios leidimą pristatyti įrangą klientui.
Procesas tokiu atveju bent žingsniu sutrumpėtų, taigi, pavyktų sutaupyti laiko.
– NATO šalys sutarė didinti išlaidas gynybai, todėl pinigų rinkoje gerokai padaugės, o kartu paspartės gynybos sektoriaus augimas. Kaip „Rheinmetall“ žada suvaldyti augimo procesą – juk šiuo metu statoma ne viena nauja gamykla? Kol kas neatrodo, kad paklausa greitu metu nukris, bet ar nėra rizikos, kad vėliau, paklausai sumažėjus, gali laukti didelis finansinis minusas tiek investavus?
– Jeigu pažvelgtume į „Rheinmetall“ ataskaitas, suprastume, kad įsipareigojimų yra už maždaug 52 mlrd. eurų. Šią savaitę Vokietijoje svarstomas naujas biudžetas, kurį patvirtinus lauks dar daugiau užsakymų iš Vokietijos. Be to, jau laukia užsakymai iš kitų šalių.
Net jei rytoj būtų sustabdytas karas Ukrainoje, NATO turėtų užsipildyti ištuštėjusius sandėlius. Tai, ką gaminame dabar, bus skirta klientų atsargoms, kurios išseko, nes ginklus teko siųsti Ukrainai. Be to, Ukrainai ir toliau reikės ginklų, kad pasiruoštų tam, kas gali įvykti ateity.
– Bet čia kalbame apie trumpąjį laikotarpį. O kaip su ilguoju, tarkim, kelių dešimčių metų? Juk paskutinis ginklavimosi etapas pasibaigė, kai baigėsi Šaltasis karas. O juk gamyklos liks.
– Deja, esu beveik tikras, kad laukia naujas Šaltasis karas, kuris kiek skirsis nuo to, kuris jau buvo. Žinau tai, nes esu buvęs karys. Taigi, naujas Šaltasis karas bus. Ir jis bus daug sudėtingesnis negu praeitas.
Per praeitą Šaltąjį karą buvo nusistovėjusi baimės pusiausvyra, kadangi Europoje buvo daug ginklų ir karių. Dabar turime vėl parodyti Rusijai, kad jai per daug kainuotų mus užpulti.
Būtent dėl to turime plėsti karinės įrangos atsargas, auginti kariuomenes, stengtis kuo geriau pasiruošti ir subrandinti norą apsiginti.
– Vadinasi, šiandien esame nepasiruošę?
– Ne. Šiandien nesame pasiruošę. Kaip įmonė, bandome padaryti viską, kad situacija pagerėtų, bet galiausiai viskas vis vien priklauso nuo politikų ir nuo valdžios, kurios poreikius bandysime patenkinti.
– O kaip dėl žaliavų, kurių reikės produkcijos gamybai, kai užsakymų smarkiai padaugės? Ar „Rheinmetall“ nesusidurs su žaliavų trūkumu?
– Gamybai reikia labai daug medžiagų, tad turime didžiulį jų tiekėjų tinklą. Galime pasidžiaugti, kad mūsų generalinis direktorius dar po 2014 metais įvykusios Krymo okupacijos pradėjo kaupti atsargas. Prieš karo Ukrainoje pradžią tokia praktika tikrai nebuvo būdinga mūsų sektoriui. Pradėjome kaupti metalo, amunicijos atsargas. Šiuo metu turimų atsargų turėtų užtekti bent penkeriems metams. Atsargos ir toliau kaupiamos. Žinoma, tai nelabai patinka žaliavų rinkai, bet mums tai leidžia garantuoti, kad įvykdysime pagal sutartis prisiimtus įsipareigojimus.
– Visa Europa siekia sustiprinti gynybos pramonę. Ar nenutiks taip, kad tam tikros produkcijos gaminti nebegalėsime, nes reikalingos medžiagos bus tiktai Kinijoje?
– Taip gali nutikti, jei netapsime visiškai nepriklausomi nuo Kinijos produktų. Turime dirbti ir glaudžiau bendradarbiauti, pavyzdžiui, su Australija. Turime atkreipti dėmesį ir į kaimyninį žemyną Afriką.
Kai dar buvau Vokietijos ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros ministras, teko bendrauti su Afrikos šalių valdžios atstovais. Tada kalbėjome, kad reikia sukurti tiekimo grandinę, per kurią iš jų pirktume pirminę žaliavą, o jie galėtų uždirbti ne tik ją padruodami, bet ir iš apdirbimo, paruošimo proceso. Taip Afrikos valstybės ne tik taptų mažiau priklausomos nuo Kinijos, bet ir galėtų pačios daugiau sukurti ir uždirbti, nei vien pardavinėdamos pirminę žaliavą. Deja, didžioji dalis nesuprato, apie ką kalbama. Daugelis šalių tiesiog bando kuo greičiau ir kuo lengviau gauti pinigų.
Tiekimo grandinių kūrimas užtrunka – tam reikia laiko. O Kinija ir Rusija suprato, kaip išnaudoti Afrikos žaliavas. Todėl mes, Europos Sąjunga, turime pasistengti, kad tos šalys suvoktų esant kur kas daugiau naudos joms suteikiantį kelią, nei tiktai kasti ir parduoti.
– Gynybos pramonės sektorius specifinis ir todėl, kad jame nepajudinamai įsitvirtinusios bendrovės milžinės. Mažiems ir naujiems žaidėjams ganėtinai sunku įeiti į rinką. Ką pasakytumėte tiems, kurie įsitikinę, kad rinka monopolizuota?
– Taip tikrai nėra. Prie mūsų pasirašomų sutarčių įgyvendinimo prisideda daugybė tiekėjų, kurie dažnai yra mažos arba vidutinės įmonės.
„Rheinmetall“ turi programą, pagal kurią darbuotojams, turintiems labai gerų idėjų, leidžiama kurti savo produktą, į kurį investuoja „Rheinmetall“. Kai produktas ištobulinamas, darbuotojai gali atsiriboti ir dirbti atskiroje kompanioje, grįžti į „Rheimetall“ arba gali būti steigiamas jungtinis verslas.
Taigi, mes prisidedame prie naujų kompanijų gimimo, jei mūsų darbuotojai pasiūlo gerų idėjų. Mes taip pat stebime tūkstančius kitų šiame sektoriuje veikiančių kompanijų. Per metus kelias iš jų nuperkame, su kitomis kuriame jungtinius projektus, į dar kitas kartais investuojame.
– Kaip sprendžiama pristatymų vėlavimo problema? Kas daroma, kad užsakymai nevėluotų?
– Taip, kartais taip nutinka. Ir priežastys būna skirtingos. Kartais galvojame, jog pavyks spėti laiku, bet susiduriame su neplanuotais iššūkiais. Kartais priežastimi tampa tiekimo grandinės sutrikimai.
Gali būti ir taip, kad užsakymas jau paruoštas, bet, pavyzdžiui, trūksta labai mažos detalės, ir kol jos nesulaukiame, negalime klientui pristatyti užsakymo. Taip atsitinka ir tai būdinga visoms gynybos pramonės įmonėms.
Optimizuojame procesus, kad visi užsakymai būtų pristatyti laiku.
Kartais taip nutinka ir dėl kliento norų, pavyzdžiui, jei reikia kokio labai specializuoto sprendimo.
– Ir paskutinis klausimas labiau kaip buvusiam politikui, o ne „Rheinmetall“ atstovui. Kaip suprasti dabar pasaulyje vykstančius geopolitinius procesus? Kaip suprasti, kokios pozicijos laikosi JAV, turint omenyje JAV administracijos pasiūlytą taikos planą Ukrainai, kuris daugelį ir vėl suglumino?
– Kaip buvęs ministras ir politikas pasakysiu, kad nesuprantu, kas dabar vyksta. Mano mąstymas yra labai transatlantinis, bet pasiūlytas planas privertė mane pasimesti. Mano nuomone, tai ne taikos planas, o tiesiog dokumentas.
Nesuprantu, kaip galima derėtis dėl taikos plano nepaskelbus paliaubų. Kaip derėtis, kai toliau krenta bombos? Tai tikrai ne sprendimas.
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį. Daugiau informacijos Taisyklėse ir info@delfi.lt 