Galima įtarti ir tai, kad jiems rūpi ne gyventojų saugumas, o noras paremti prekybininkus paskatinant generatorių pardavimus. Idėja gera, išpildymas – keliantis siaubą. Taip trumpai galima apibūdinti projektą, kurio vertinimo balų lentelėje elektros generatorių įsigijimas vertinamas kone devynis kartus labiau nei pirmosios pagalbos vaistinėlė ar gesintuvas. Avariniai išėjimai, ryšio priemonės, sanitarinės sąlygos ar net ženklinimas, pasirodo, yra antraeiliai dalykai.
Svarbiausia – turėti burzgiantį prietaisą, kuris iš tiesų mažame rūsyje gali tapti ne išsigelbėjimu, o mirtinais spąstais. O ką jau kalbėti apie tai, kaip bus sprendžiama, kas vertas išsigelbėjimo, o kas ne… Jei vieno namo gyventojai geba rašyti projektus ir dar turi pinigų generatoriams įsigyti ir rūsiams įsirengti, valdžios supratimu, verti ir priedangų, ir saugumo, ir valdiškų pinigų, o jei ne…
Avariniai išėjimai, vaistinėlės, gesintuvai – viskas nublanksta prieš poną generatorių
Šis skubotas ir akivaizdžiai neapgalvotas projektas atrodo lyg desperatiškas valdžios bandymas reaguoti į neseniai žiniasklaidoje nuskambėjusią kritiką, kad dauguma šalies savivaldybių, įskaitant Kėdainių, neturi pakankamai elektros generatorių, galinčių užtikrinti gyvybiškai svarbių objektų veiklą krizės atveju.
Užuot sprendę šią problemą sistemiškai, Kėdainių valdantieji, regis, nusprendė atsakomybę permesti ant pačių gyventojų pečių, supakuodami tai į absurdišką „konkurso“ formatą.
Pagal siūlomą tvarką daugiabučių namų bendrijos, kurios savo lėšomis įsirengs priedangas, galės teikti paraiškas kompensacijai gauti.
Maksimali suma, kurią konkurso būdu bus galima gauti iš savivaldybės – iki 5 tūkst. eurų, o bendras šių metų pilotinio projekto biudžetas – vos 20 tūkst. eurų.
Kad daugiabutis namas gautų paramą, jis turės ne tik įsirengti priedangą, bet ir surinkti kuo daugiau vertinimo balų. Ir čia prasideda įdomūs dalykai.
Štai kaip atrodo saugumo prioritetai pagal Kėdainių valdžios siūlomą tvarką:
– Rezervinis elektros šaltinis (generatorius) – 45 balai (iš 100 galimų balų).
– Įėjimo pritaikymas riboto judumo asmenims – 15 balų.
– Patalpose įrengta elektros instaliacija – 15 balų.
– Pirmosios medicininės pagalbos vaistinėlė – 5 balai.
– Pirminės gaisro gesinimo priemonės (gesintuvas) – 5 balai.
– Langų apsauga skydais nuo stiklo šukių – 5 balai.
– Patalpose įrengti suolai – 5 balai.
– Patalpų švara – 5 balai.
Akivaizdu, kad beveik pusė visų galimų balų skiriama už generatoriaus įsigijimą. Tai reiškia, kad namas, įsirengęs avarinį išėjimą, pasirūpinęs ryšio priemonėmis, ventiliacija, sanitarinėmis sąlygomis ir pirmąja pagalba, bet neturintis generatoriaus, greičiausiai pralaimės konkursą kaimynams, kurie nusipirks pigiausią generatorių, pastatys jį kampe, bet nepasirūpins niekuo kitu.
Šis akcentas verčia klausti: kodėl? Kodėl vienas prietaisas yra iškeliamas aukščiau visko? Ar tai reiškia, kad be elektros priedangoje išgyventi neįmanoma, net jei virš galvos byra lubos, o išeiti nėra pro kur?
O galbūt kažkas tiesiog labai suinteresuotas, kad Kėdainių gyventojai masiškai pultų pirkti generatorius?
Opozicijos atstovai neslėpė pasipiktinimo dėl tokių kriterijų.
Demokratų sąjungos „Vardan Lietuvos“ Kėdainių skyriaus pirmininkas Paulius Aukštikalnis projektą pavadino absurdu ir tiesiai šviesiai rėžė, kad tokia tvarka labiau primena ne civilinės saugos planą, o generatorių realizavimo schemą.
„Tokio absurdo nesu matęs. Įsivaizduokit, rusai užpuola Lietuvą, o mes darom konkursą – kas gražesnę paraišką pateiks, tas ir išgyvens. Taip nedaroma! – emocijų neslėpė P. Aukštikalnis. – Savivaldybės funkcija yra gyventojus apsaugoti, net ir tuos, kurie nemoka paraiškų rašyti. O čia skelbiamas konkursas: kas pateiks paraiškas, tas bus apsaugotas, o kas nepateiks – ne. Visiškai nežiūrima į rimtus kriterijus. Jeigu jums reikėjo generatorius supirkti, tai jūs ir pirkit tuos generatorius!“
Už borto liks, jei nemokės supildyti paraiškos
Kita didžiulė projekto problema – biurokratinė našta ir atskirtis. Norint gauti paramą, reikia ne tik turėti veikiančią bendriją, bet ir gebėti parengti paraišką, surinkti visus reikiamus dokumentus, įrodymus. Visi puikiai žinome, kad toli gražu ne visi daugiabučiai gali pasigirti vieningumu, aktyviais pirmininkais ar tiesiog gyventojais, gebančiais įveikti biurokratines džiungles.
Ką daryti tiems namams, kuriuose gyvena daugiausia senjorai? Ką daryti tiems, kurių bendrijos pirmininkas nemoka kokybiškai naudotis kompiuteriu, nes tokių atvejų iš tiesų yra? Pagal šią tvarką, jie tiesiog lieka už borto. Jų saugumas priklauso ne nuo realios grėsmės ar poreikio, o nuo gebėjimo parašyti „gražų“ projektą.
„Pirmiausia, manau, reikia įvertinti kitaip saugumą: kur daugiausia gyventojų, kur tankis didžiausias. Tuos namus reikėtų prioritetine tvarka tvarkyti“, – logišką alternatyvą siūlė P. Aukštikalnis.
Be to, projektas diskriminuoja ir dalį daugiabučių pagal techninius parametrus. Pavyzdžiui, nurodoma, kad priedangai pritaikoma patalpa negali būti mažesnė nei 30 kv. m. O ką daryti tiems namams, kurie tiesiog neturi tokio dydžio bendrų patalpų? Ar jų gyventojai yra antrarūšiai ir nenusipelnė apsaugos?
Dar vienas aspektas, keliantis nerimą – kompensacinis mechanizmas. Gyventojai pirmiausia turės iš savo kišenės padengti visas išlaidas, o tik tada, jei laimės konkursą, galbūt atgaus dalį pinigų. Tai didžiulis finansinis barjeras, ypač nepasiturintiems gyventojams.
„Kompensacija skiriama tik po pirkinių. Pirmiausia patys viską nusipirkite (generatorių – būtinai), o tada gal kompensuos iki 5 tūkst. eurų. Ką daryti, jei nebūsi „lojalesnis“ valdžiai – liksi su nuliu?“ – retoriškai klausė P. Aukštikalnis.
Pagal tokius kriterijus slėptuvė – tėra prabangus karstas
Konservatorė Lina Šlamienė, nors ir palaikydama pačią idėją, išsakė rimtų praktinių abejonių dėl generatorių naudojimo.
„Kaip jūs įsivaizduojat generatorių daugiabučio kieme, lauke? Jam reikalingi ir degalai, kur mes juos laikom? Ar atvešim tik tada, kai jau bus bėda? Aš labai rimtai apgalvojau, kaip tai veiktų praktiškai, ir man sunku įsivaizduoti.
Įsivaizduoju generatorių, bet jis negali būti toje pačioje patalpoje, tai turi būti kita, rakinama patalpa“, – svarstė L. Šlamienė, užsimindama apie apsinuodijimo smalkėmis pavojų.
„Valstiečių“ frakcijos narys Dalius Serafinas, atkreipdamas dėmesį į Ukrainos patirtį, priminė, kad atsarginiai, avariniai išėjimai yra nepaprastai svarbūs karo atveju. Galima slėptuvėje turėti viską, bet jei nebus avarinio išėjimo, slėptuvė taps kapu.
„Aš turiu tokį klausimą: jeigu namas sugriūna ir nėra antro išėjimo, ką rodo Ukrainos patirtis, kur tiesiog neatkasa tų žmonių?
Ar įsirengsime slėptuvę dėl savo sielos ramybės, nors žinosim, kad tai bus prabangus karstas? Jeigu praėjimas užgriūna, mes ten labai ramiai uždusim“, – šiurpią, bet realistišką perspektyvą piešė politikas.
Paaiškėjo, kad senos statybos pastatams nėra teisinio reikalavimo įrengti antrą avarinį išėjimą iš rūsio. Tai reiškia, kad savivaldybė, skatindama žmones lįsti į vienintelį išėjimą turinčius rūsius, iš esmės gali juos pasmerkti. Tačiau šis esminis saugumo aspektas vertinimo kriterijuose net neminimas. Svarbiausia – generatorius.
Valdantieji aiškina, kad projektu nori paskatinti žmones
Savivaldybės administracijos direktorius Gintautas Muznikas ir vicemerė Virginija Baltraitienė gynė projektą, teigdami, kad jo tikslas – ne visapusiškai išspręsti problemą, o tiesiog „paskatinti gyventojus pradėti galvoti apie savo pačių saugumą“.
Faktas kaip blynas – savivaldybė nepajėgi apsaugoti visų gyventojų. Gyventojai būtinai turi rūpintis savo saugumu patys.
„Šio projekto tikslas yra, kad gyventojai suprastų, jog saugumas yra pirmiausia jų rūpestis. Mes tikrai nesitikim šiemet masiškai, kad tų paraiškų bus. Jeigu bus trys paraiškos, tai jau gerai. Kitais metais pinigų suma būtų kitokia, taisyklės tobulinamos“, – aiškino G. Muznikas.
„Visur įstatymuose ir teisės aktuose numatyta, kad patys žmonės atsako už savo saugumą. Už šitas priedangas patys gyventojai turi prisiimti atsakomybę. Mes net neturim teisės nupirkti jiems generatorių“, – antrino V. Baltraitienė.
Tačiau tokie paaiškinimai opozicijos neįtikino. Viena yra skatinti, o visai kas kita – skatinti neteisinga ir potencialiai pavojinga linkme. Užuot edukavus gyventojus apie esminius saugumo elementus – konstrukcijų stiprinimą, avarinius išėjimus, ventiliaciją, ryšį – visas dėmesys sutelkiamas į vieną prietaisą. Toks „paskatinimas“ gali sukurti apgaulingą saugumo jausmą ir nukreipti gyventojų lėšas bei pastangas ne ten, kur jų labiausiai reikia.
Skirti pinigai saugumui – tik simbolinis gestas
Vos 20 tūkst. eurų biudžetas visam rajonui kol kas atrodo, kad tai labiau simbolinis gestas, „varnelė“ ataskaitai, o ne rimtas bandymas spręsti problemą. Opozicijos atstovai skaičiuoja, kad ši suma sudaro vos 0,0136 proc. viso savivaldybės biudžeto.
„Net vaikas supranta, kad tai „varnelė“ rinkiminiam lankstinukui. Socdemai žada skirti gynybai 5 proc., o mes čia – 0,0136 proc.“, – ironizavo P. Aukštikalnis.
Absurdiški vertinimo kriterijai, sureikšminantys generatorių ir ignoruojantys gyvybiškai svarbius saugumo aspektus, verčia įtarti arba visišką nekompetenciją arba paslėptus interesus. Biurokratizuotas „konkurso“ formatas sukuria nelygias sąlygas ir palieka už borto tuos, kuriems pagalbos galbūt reikia labiausiai.
„Nėra kriterijų pagal realų poreikį. Nenumatyti kriterijai pagal gyventojų skaičių, namo amžių, kvartalo tankį, artimiausios viešos priedangos atstumą. Finansavimas skiriamas „pagal surinktus balus“, bet balai nesisieja su gyventojų apsaugos efektu.
Subjektyvūs, formaliai neesminiai kriterijai. Pvz., „suolai“, „švarumas“ duoda balų, bet nėra techninių saugos parametrų (atsarginiai išėjimai, ryšio priemonės, sanitarinės priemonės, ženklinimas). Manau, čia ta vieta, kur daugiau balų gali gauti lojalieji merui/valdžiai.
Realus poreikis – ne prioritetas. Didesni namai, tankiau gyvenami kvartalai, atstumas iki viešos priedangos – visai nevertinami.
Klausimai valdantiesiems, kurie liko be atsakymų:
Pirmiausia – kaip galima skelbti konkursą civilinei saugai?
Kas bus saugomas, o kas – ne?
Ar neatrodo, kad reikia apsaugoti visus gyventojus? Net ir tuos, kurie nemoka rašyti projektų ir pildyti paraiškų?“ – retoriškai klausia demokratas P. Aukštikalnis, ragindamas nežaisti gyventojų saugumu ir netaškyti po keliasdešimt tūkstančių žmonių uždirbtų pinigų tuščiai.
Taigi, šiandien Kėdainių rajono tarybos laukia rimtas išbandymas. Ar politikai aklai palaimins akivaizdžiai ydingą ir potencialiai pavojingą projektą, taip parodydami, kad jiems svarbiau formalumas, o ne reali žmonių gerovė? O gal vis dėlto įsiklausys į aštrią kritiką ir grąžins šį projektą rengėjams, reikalaudami parengti skaidrią, logišką ir, svarbiausia – efektyvią gyventojų apsaugos programą, kurios centre būtų žmogus, o ne generatorius? Atsakymą sužinosime jau netrukus.
Siūlė keisti sprendimo projektą
Kad šiuo valdančiųjų sprendimu nebūtų ignoruojami gyventojai, Paulius Aukštikalnis ir jo vadovaujami demokratai pasiūlė:
1. Jokio „konkurso“ – civilinė sauga yra savivaldybės pareiga, o ne „konkursai“. Sudarykime prioritetinę eilę pagal namo dydį, gyventojų tankumą ir atstumą iki artimiausios priedangos.
2. Skirkime daugiau lėšų iš atitinkamos biudžeto programos, kad būtų reali apimtis, o ne imitacija.
3. Atverkime dalyvavimą visoms daugiabučių valdymo formoms (ne tik bendrijoms) ir naikinkime reikalavimą pirkti iš anksto – padėkime žmonėms prieš, ne „po fakto“.
4. Perbalansuokime kriterijus: pirmiausia – žmonių saugumas (patalpa, evakuacija, ryšys, ventiliacija, pirmoji pagalba, ženklinimas), o ne menko ir nenaudingo generatoriaus buvimas rūsyje.
Deja, bet valdantieji atmetė šiuos demokratų siūlymus.
„Kad ir kiek siūlome racionalių pataisų, kaip koreguoti tvarką ir apsaugoti visus, valdantieji laikosi savo – „pirkite generatorius“. Tad, jei penktadienį tarybos posėdyje valdančiųjų balsais bus priimtas šis absurdiškas sprendimas, patarimas visiems – ieškokite generatorių. Kad ir pigių, niekam tikusių, nes jei norėsite savivaldybės pagalbos teks parodyti GENERATORIAUS įsigijimo dokumentus“, – sako P. Aukštikalnis.