Iš pirmo žvilgsnio Latvijos padėtis nėra kuo nors išskirtinė: ji nėra geresnė ar blogesnė nei Lietuvos ar Estijos. Tai tokia pati nedidelė, retai apgyvendinta teritorija be strateginio gylio, turinti nedaug gyventojų ir dar mažiau karinių pajėgų, kurių parengimas ir aprūpinimas rusų propagandistams nuolat kelia juoką.
Taip, Latvija, kaip ir jos kaimynės, oficialiai deklaruoja, kad didina gynybos biudžetą, stiprina ir šalies karines pajėgas, ir pasienį, kur turėtų iškilti Baltijos gynybos linija, nors pernai nebuvo baigta net apsaugai nuo migrantų skirta latvių tvora.
Tai yra ne šiaip simboliškai svarbi pastaba – per pastaruosius keliasdešimt metų, lyginant su Estija ir Lietuva, kaimyninė Latvija dažnai atsilieka, priima keistus, pavėluotus, nesuderintus sprendimus ir dažnai turi tenkintis trečio brolio vaidmeniu.
Žinoma, Latvija nėra viena. Jai NATO kartoja tą patį, ką ir Lietuvai: bus ginamas kiekvienas Aljanso teritorijos centimetras – tam juk ir dislokuotos priešakinės pajėgos. Dar daugiau – kol Lietuva daug ir garsiai kalbėjo apie vokiečių brigadą, nuolatinį jos įkurdinimą, kaip unikalų, iš kitų Baltijos šalių ją išskiriantį projektą, NATO sąjungininkai ambicingą projektą suskubo vystyti ir Latvijoje.
14 šalių skyrė dalį savo pajėgų bataliono kovinei grupei, kuri vėliau virto brigados dydžio vienetu. Jis jau dislokuotas Latvijoje ir toliau plėtojamas, o visai operacijai, simboliškai pavadintai „Nuraminimas“ (Reasurance), vadovauja Kanada.
Tokia situacija turi privalumų ir trūkumų, nes ir Latvijai, ir sąjungininkams ramybės neduoda vienas paprastas klausimas – ar to užteks atgrasyti Rusiją, o jeigu ne – kas tada?
Scenarijai, kurie įgriso, bet yra baisūs
Tada, kaip atsakytų visi sprendimų priėmėjai ir oficialūs pareigūnai NATO šalyse bei struktūrose, jau būtų aktyvuoti Aljanso regioniniai gynybos planai, kurie yra parengti ir teoriškai turėtų veikti – juk yra priskirtos pajėgos, nuolat vyksta pratybos, o viskas daroma tam, kad Baltijos šalys nesijaustų ir neliktų vienos.
Būtent toks ir buvo NATO priešakinių pajėgų Baltijos šalyse ir Aljanso gynybos planavimo tikslas – turėti planą, pajėgas ir signalizuoti, kad visa tai, kilus būtinybei, bus panaudota gynybai.
O ir gynyba, ką vis drąsiau kartoja NATO generolai, neapsiribos vien Baltijos šalių teritorija – norint gintis nuo Rusijos pirmiausia reikia galvoti apie priešo teritoriją, ten nukreiptus smūgius.
Bet tai yra optimistų piešiamas paveikslas. Pesimistai dažnai linkę priminti kitas sąlygas, blogesnius scenarijus. Dažniausiai jie susiję su svarbiausios NATO narės JAV laikysena. Ji buvo neaiški vasarį, abejonių kelia ir dabar.
Jei Rusija turėtų ketinimų, dar svarbiau – galimybių, jei susiklostytų Kremliui ypač palanki vidinė ir tarptautinė padėtis, jei JAV dėl vienokių ar kitokių priežasčių negalėtų ar nenorėtų vykdyti dalies ar visų įsipareigojimų, o Baltijos šalims ir jų sąjungininkėms – priešingai – pasikartotų 1940-ųjų situacija arba išsipildytų visi blogiausi scenarijai, visų trijų Baltijos valstybių rusai imtųsi vienodai.
Bet galimybės atsilaikyti tegu ir su ribota sąjungininkų parama neatsitiktinai vertinamos skeptiškai. Baltijos šalis iš anksto nurašyti linkę tie, kurie arba nėra susipažinę su NATO regioniniais gynybos planais, arba netiki sąjungininkų valia, gebėjimais, galimybėmis, o Rusiją mato kaip neišvengiamą tokio karo laimėtoją.
Šių metų pradžioje Lietuvos žvalgybos institucijos įspėjo, kad Rusija pajudės tada, kai pamatys, kad atsirado proga, kitaip sakant, kėlė klausimą ne ar, o kada, taigi, tikimybė, kad ateityje Rusija ryšis agresijai, neatsitiktinai suvokiama jau ne vien kaip teorinė. Būtent todėl, atliekant skaičiavimus, svarbu identifikuoti silpnąją grandį ir suvokti, kodėl ji tokia ir kas daroma, kad taip nebūtų.
Kodėl tai yra silpnoji grandis?
Patys latviai gali ginčytis dėl to, ar būtent jie išties yra silpnoji Baltijos šalių grandis. O kodėl turėtų būti? Pažiūrėkite į estus – nepaisant nuolatinio siekio stiprinti savo gynybą, jokios pastangos, o ir viešieji ryšiai nepakeis to fakto, kad Estija – mažiausia iš visų trijų.
Estai turi mažai erdvės, mažai žmonių, daug salų, kurias irgi reikia ginti, o pagrindiniai sąjungininkai – britai – susiduria su didžiausia pajėgų trūkumo problema nuo Antrojo pasaulinio karo laikų. NATO priešakinėms pajėgoms Estijoje vadovaujanti Jungtinė Karalystė vargiai gali sukrapštyti brigadą, ją aprūpinti, išlaikyti, padengti nuostolius, ginti sausumoje, ore, jūroje.
Lietuva nesugeba susitvarkyti su įskrendančiais dronais ir oro balionais, šalies vyriausybė ir vyriausiasis ginkluotųjų pajėgų vadas netgi latvių akyse atrodo pasimetę, besiblaškantys, paskendę nesibaigiančiuose skandaluose, atsišaudantys lozungais, nedemonstruojantys lyderystės.
Vokietija, kuri ambicingai įsipareigojo Lietuvoje nuolat laikyti brigadą ir priskirti visą diviziją, taip pat susiduria su finansavimo, pajėgų aprūpinimo, personalo iššūkiais.
Dar Lietuva, beveik kaip Ukraina, turi bene ilgiausią sieną su priešiškomis valstybėmis – Kaliningradu vakaruose, Baltarusija rytuose. Yra ir garsiojo Suvalkų koridoriaus problema, ir tų pačių ar panašių įsigijimo, personalo pritraukimo, rezervų problemų.
Bet Latvija turi kitą problemą, pirmiausia – istorinę ir geografinę. Nors siena su Baltarusija ir Rusija siekia apie 450 kilometrų, būtent per Latvijos rytinę sieną, per Latgalą, istoriškai eina pagrindiniai invazijos keliai į Baltijos šalis. Taip buvo nuo karų su Maskva laikų – Livonijos ar Šiaurės karo. Taip buvo ir per Latvijos nepriklausomybės karą.
O 1940-ųjų birželį nuo sovietų invazijos besirengiantys gintis latviai savo pajėgas sutelkė būtent Latgaloje – ties Alūksne, Madona ir Daugpiliu. Didžioji sovietų pajėgų dalis, kaip ir per ankstesnius karus, bazavosi ties Pskovu, iš kur pajudėjusi Raudonoji armija turėjo atkirsti Latviją nuo Estijos, užimti abu Dauguvos upės krantus, kaip peiliu perskrosti visą rytinę Latviją ir kuo skubiau užimti Rygą.
Ironiška, kad tada latvių planas subyrėjo, nes Lietuva palūžo pirmoji ir sovietų pajėgos pajudėjo ne tik iš Pskovo pusės, bet ir iš šiaurės Lietuvos. Latviai ir taip turėjo problemų Latgaloje – tiek su nelygiaverčių pajėgų gausa, tiek su parengimu, tiek su patikimumu, o apsupti iš užnugario, neteko realių galimybių gintis.
Paradoksalu, bet panašių problemų Latvija turi ir šiandieną. Lygindami Baltijos šalių pajėgas, estų, lietuvių, net pačių latvių ekspertai atkreipė dėmesį į Latvijos silpnąsias puses: chaotišką Latvijos kariuomenės organizavimą, įsigijimų politiką, personalo rengimą, lengvųjų pėstininkų pajėgų akcentavimą, neturint pakankamai ugnies galios, šarvo ir mobilumo. Be to, yra ir Rygos klausimas.
„Didesnei operacijai reikėtų veržtis gilyn į Latviją ir tuomet latviams kiltų dilema – ar bandyti stabdyti rusus rytinėje savo šalies dalyje, ar atsitraukti ir ginti Rygą. Pastarasis pasirinkimas leistų rusams netrukdomiems veržtis iš šiaurės į Lietuvą, gal net „Via Baltica“ keliu, kas atvertų vartus į Kauną ir Vilnių“, – scenarijų pateikė Estijos atsargos generolas V. V. Palmas.
Nebetelpa vienoje vietoje
Būtent čia savo vaidmenį vaidina NATO priešakinės pajėgos, kurioms vadovauja Kanada. Nuo 2017-ųjų, kai kanadiečiai Latvijoje ėmė rotuoti lengvąjį pėstininkų batalioną su 400 karių, Kanados vaidmuo čia pastebimai išaugo – tiesiogine ir perkeltine šio žodžio prasme.
Dabar Kanada vadovauja NATO brigadai Latvijoje, turinčiai 3 tūkst. karių ir per 1,5 tūkst. technikos vienetų. Į šį skaičių galima įtraukti 2 tūkst. kanadiečių karių, prie kurių pratybų ar krizės metu labai greitai galėtų prisijungti dar tūkstantis.
Be to, brigadoje tarnauja apie tūkstantis NATO karių iš dar 13 šalių – Danijos, Švedijos, Ispanijos, Italijos, Čekijos, Lenkijos, Slovakijos, Slovėnijos, Šiaurės Makedonijos, Juodkalnijos, Albanijos, netgi Islandijos. Tačiau, kaip ir Lietuvoje, brigada tėra vienas taikos meto elementas, kuris krizės atveju teoriškai turėtų išaugti iki divizijos lygmens vieneto.
Kaip tai padaryti su keliolika šalių, kai jau dabar tokia marga publika tiesiog nebetelpa Adažių poligone, esančiame į šiaurės rytus nuo Rygos, – tik vienas iš galvosūkių. Netgi įrengus papildomą nuolatinę infrastruktūrą, pavyzdžiui, kareivines, šaudyklas, remonto dirbtuves, amunicijos ir technikos sandėlius, per siūles braškantis poligonas nesugebėtų visų sutalpinti. Ir tai dar yra geroji žinia.
Nes jei yra šalių, kurios savo noru ar iš reikalo, rodydamos solidarumą skiria dalį pajėgų, tai Latvija, nors ir labai iš lėto, ieško ir randa sprendimus. Vienas tokių – per pusmetį šalia Rygos oro uosto, dalyje latvių 17-ojo Zemessardze bataliono teritorijos iškilęs objektas, pavadintas „Camp Labrie“.
Žuvusio kanadiečių kario garbei pavadinta stovyklavietė šiandien dar atrodo taip, kaip prieš gerus 5–7 metus atrodė sąjungininkų objektai Pabradėje ar Rukloje – tie patys konteineriniai miesteliai, kur kariai gyvena pusmetį ar ilgiau.
Infrastruktūra čia gana spartietiška: konteineriuose kariai gyvena susigrūdę (ypač jei atvyksta daugiau karių pratyboms), iš lengvų konstrukcijų suręsti valgyklos, laisvalaikio zonos pastatai, dušai, tualetai – viskas atrodo kaip priešakinių pajėgų bazė Afganistane, kur Kanados kariai turėjo karčią patirtį.
Tik čia niekas į kanadiečius nešaudo, jų nesprogdina, o didžiausią nerimą kelia kartais atskrendantys nežinia kieno valdomi dronai. Nors pačią bazę ir jos plėtrą galima stebėti iš kosmoso, kanadiečių karininkai pabrėžia, kad kai kur negalima fotografuoti ar filmuoti – nenorima, kad priešas žinotų tikslias konkrečių pajėgų, jų technikos ir įrangos buvimo vietas.
Šiuo metu „Camp Labrie“ yra plečiama, be to, ketinama ir toliau tai daryti. Jau dabar čia dislokuotas bataliono dydžio vienetas, maždaug 600 karių, daugiausiai iš žvalgybinių dalinių. Artėjančios krizės ar pratybų atveju čia būtų galima sutelkti 2 ar net 3 tūkst. karių. Ateityje šioje vietoje ketinama įrengti sraigtasparnių nusileidimo aikšteles, o pačią bazę pritaikant vadavietės funkcijoms.
Ginti Rygą ar visą Latviją?
Visos šios detalės paminėtos neatsitiktinai. Stovyklos „Camp Labrie“, kaip ir pagrindinių Kanados brigadai priskirtų dalinių Adažiuose, vieta negali nekristi į akis – viskas sutelkta aplink Rygą. Tokia logika atliepia ankstesnius pastebėjimus, kad latvių užduotis karo atveju – kartu su sąjungininkais trūks plyš apginti Rygą – ne tik šalies sostinę, bet ir svarbų uostą.
Būtent čia penkis kartus per metus atplaukia ro-ro (angl. Roll On-Roll Off) laivai, atgabenantys arba išgabenantys kanadiečių techniką, įrangą, amuniciją. Halifakso uoste pakrauti laivai taikos metu per maždaug dešimt dienų atplaukia į Rygos uostą ir ten iškrauna krovinį į iš anksto numatytas vietas. Ateityje ketinama plėsti Liepojos uosto infrastruktūrą, kad ir ji būtų tinkama priimti ir saugoti pajėgas.
Kaip ir Šaltojo karo laikais, kai Kanada Vakarų Vokietijoje laikė visos sudėties mechanizuotąją brigadą (be kitų pajėgų, pavyzdžiui, karinių oro pajėgų vienetų), vadovaujamasi logika, kad technika, įranga, amunicija turi būti sutelkta taip, kad kariams ar atvykstančiam pastiprinimui tereikėtų imti į rankas ginklus, sėsti į transporto priemones ir nusiteikti kovai.
Bet čia iškyla dilema: ar su tokiu vienetu, kaip brigada, bandyti padaryti ką nors daugiau nei tik Rygos gynyba, ar vis dėlto vadovautis NATO planais ir rizikuoti Latgaloje, kurią net patys latvių karininkai vadina mažąja sovietine Latvija, nes čia gausu rusams ir baltarusiams kontrabandininkams padėti norinčių pasienio gyventojų?
Nors regioniniai gynybos planai yra įslaptinti, ne paslaptis, kad Kanados vadovaujama tarptautinė brigada yra pasiskirsčiusi atsakomybės zonas – ne veltui kanadiečių daliniai aktyviai dirba Daugpilio pusėje, o šiauriau nuo jų savo atsakomybės sektorius turi švedai ir danai su savo batalionais.
Bet organizaciniu požiūriu viskas yra kiek komplikuočiau, mat nors danai Latvijoje rotuoja savo batalioną, būtent Danija vadovauja „Šiaurės“ divizijai, į kurią patenka ir NATO priešakinių pajėgų brigada. Tačiau Danija diviziją turi tik teoriškai – joje tėra viena brigada, kurios batalionai Latvijoje ir rotuojasi, pasikeisdami su švedais.
Kol Danija išvystys 2-ąją ir 3-iąją brigadas, kol aprūpins jas technika, ginkluote, danų vadovavimas tėra daugiau simbolinis, nes būtent Kanada netikėtai įrodė gebanti rotuoti visą brigadą karių.
Tai nėra lengvas pasiekimas valstybei, kuri dar pernai gynybai neskyrė nė 2 proc. BVP ir kuriuos reguliariosios sausumos pajėgos savo dydžiu prilygo Lietuvos kariuomenei ir teturėjo 22 tūkst. karių. Taigi, iš esmės Kanada Latvijoje rotuoja didelę dalį vienos iš trijų savo brigadų.
Tiesa, Kanadoje ypač stiprus savanoriškumo principas užtikrina tam tikrų rezervų turėjimą ir jų naudojimą, todėl dar apie 21 tūkst. kanadiečių rezervistų aktyviai įtraukiami į karines operacijas Kanadoje ar už jos ribų. Taigi, apie ketvirtadalį kanadiečių brigados Latvijoje sudaro būtent rezervistai.
Bet galiausiai ir Kanada turi savo ribas: rotuoti brigadą gali, bent dalį nuostolių kompensuoti karo atveju – teoriškai irgi, bet daugiau ji negali, bent jau pradiniame etape, kai reikėtų mobilizuoti visus turimus rezervus. Čia jau reikėtų kitų šalių indėlio, bet ar Ispanija, Italija ir kitos NATO brigados šalys užpildytų spragas, ar Danija pajėgtų ne tik vadovauti „Šiaurės“ divizijai, bet ir skirti visą savo brigadą kovai? Tai klausimai be aiškių atsakymų.
Svarbus terminas – kaip keiksmažodis
Dar vienas organizacinis galvos skausmas yra susijęs su tokių skirtingų šalių ir jų pajėgų integravimu. Pavyzdžiui, kitaip nei Lietuvoje, kuri jau teoriškai suformavo savo diviziją, į kurią integravo svarbiausią savo vienetą – brigadą „Geležinis Vilkas“, vienintelė Latvijos reguliariųjų pajėgų brigada yra priskirta Danijos divizijai kartu su kanadiečių vadovaujama NATO brigada.
Tai reiškia du dalykus. Pirma, kad Latvijos teritorijos gynybai iš esmės lieka Zemessardze – lengviau ginkluota, mažiau technikos turinti Nacionalinė gvardija. Antra, Latvijos gynybai priskirta „Šiaurės“ divizija teturi dvi brigadas – jei sąjungininkai nesugebės suformuoti dar vienos brigados, planas divizijai priskirti dvi Zemessardze divizijas dar labiau apsunkins operacinę Latvijos pajėgų laisvę.
Teoriškai nėra jokio skirtumo, kas kam priskirtas – jei tik kaunasi, jei tik turi oro, ugnies, inžinierių, žvalgybos ir kitą paramą, tai nuo to latvių savanorių daliniams tik geriau, nei kautis pavieniui. Bet praktiškai pati divizija nuo to palengvėja, neturi ugnies, manevro galios, turi ribotus pajėgumus, o latviams lieka tik dvi Zemessardze brigados, kurių viena skirta tai pačiai Ryai saugoti.
Kitas su integravimo klausimais susijęs dalykas – kaip visoms šalims efektyviai derinti veiksmus. Teoriškai visos 14 šalių, kurios dislokavo pajėgas Latvijoje, turėtų būti susigrojusios – juk tai NATO narės – tie patys standartai, procedūros. Teoriškai.
O realybėje dažniausiai būna taip, kad net ir smulkmenos, pavyzdžiui, skirtingos ryšių, mūšio valdymo sistemos, šiek tiek skirtingos sprendimų priėmimo procedūros, mentaliteto skirtumai ir netgi kalbų mokėjimas tampa veiksniais, kurie kritiniu momentu gali įgauti ypač daug svarbos. Anglų, kaip tarptautinės kalbos, vartojimas keičiantis informacija, regis, yra savaime suprantamas dalykas, bet perduodant duomenis radijo ryšiu ar kitais būdais tikslumas ir greitis yra ypač svarbūs, o klaidų kaina gali būti didelė.
Kaip keiksmažodis skambantis žodis „interoperabilumas“ kariniame žargone yra ypač svarbus – daliniai turi veikti sklandžiai, gebėti vienodai priimti, perduoti ir interpretuoti tą pačią informaciją, vykdyti tas pačias procedūras ir užduotis. Tačiau norint pasiekti interoperabilumą neužtenka vien treniruotis.
Kartais rotuojami daliniai iš skirtingų šalių būna geriau pasirengę, kartais prasčiau – kartais užtenka kelių savaičių reguliarių ar papildomų veiksmų suderinimo pratybų, kartais užtrunka ilgiau. Sporto terminais kalbant, nors metų pabaigoje ar kitų metų pradžioje pasiekiama optimali sportinė forma, pavasarį integravimo procesai gali atrodyti chaotiškai, o apie interoperabilumą geriau nė nešnekėti.
Pajėgumų trūkumas bado akis
Dar viena opi problema – ne tik pačių karių ar pajėgų, bet pajėgumų klausimas. Nors kanadiečiai, italai, lenkai, danai ar ispanai turi priskyrę šarvuotųjų pajėgų dalinius – tankus, pėstininkų kovos mašinas, visų pirma, jos visos skiriasi, kas apsunkina darbą logistams dėl atsarginių dalių gausos ir skirtingų rengimo procesų, antra, akis bado jų ir specializuotų vienetų trūkumas.
Pavyzdžiui, oro gynybos vienetų trūkumas yra akivaizdus, bet už šią sritį atsakingi ispanai, kanadiečiai ar čekai teturi tik artimojo ar vidutinio nuotolio oro gynybos sistemų. Ir turi jų nedaug.
Situacija su artilerija teoriškai pakenčiama – yra vienas kanadiečių artilerijos batalionas, kuriam dar galima priskirti vieną latvių batalioną, bet tai kol kas ir viskas. Kol Latvija nėra išvysčiusi salvinės ugnies sistemų HIMARS baterijos (o kanadiečiai tokių iš viso neturi), kol trūksta parengto personalo dar dviem artilerijos batalionams, tol ugnies parama yra minimali. Ir tai dar yra geroji žinia.
Tiltatiesių taip pat norėtųsi daugiau? Kanada jų daug neturi, tenka naudotis ispanų paslaugomis. Karo atveju tai yra vienas pirmųjų taikinių, o Latvijoje, kurią dalina Dauguvos upė ir kur yra kitų vandens kliūčių, persikelti per upę, norint manevruoti ir netapti lengvu taikiniu, teks.
„Būsiu atviras. Nemanau, kad turime pakankamai tiltatiesių visoje Europoje. Tai yra didesnė NATO problema“, – linksėdamas galva neslepia Kanados brigados vadas pulkininkas Krisas Reevesas.
Vis dėlto dar nepalietėme populiariausios pastarųjų metų temos – gynybos nuo dronų. Ši tema – ir mėgstama, ir nelabai: optimistiškai nusiteikę karininkai gali pasakyti, kad naudojamos elektroninės kovos priemonės, tačiau pabrėžti, kad jų norėtųsi daugiau.
Bet realiai visa NATO priešakinių pajėgų brigados technika nėra apsaugota nuo dronų – kanadiečių pagrindiniai šarvuočiai „Bison“ (kanadietiška LAV II versija), kuriuos Kanada tiekė ir Ukrainai, turi kuklias antidronines priemones.
Ukrainoje visa technika arba slepiama, arba maskuojama, arba dengiama reaktyviniais šarvais, geležiniais strypais – kuo tik įmanoma, kad tik kuo ilgiau atsilaikytų prieš dronų spiečius.
Netgi Nyderlandai savo haubicoms PzH2000 jau sugalvojo papildomus tinklus. O kanadiečių priemonės? Kol kas šarvuočiai pliki, artileristai treniruojasi šaudyti iš atvirų pozicijų, tarsi dronų grėsmė neegzistuotų. O kaip nuo jų gintis, jei atskirstų? Priemonėmis. Efektyviausia jų – du pompiniai šautuvai vienam šarvuočiui gintis nuo atlekiančių dronų kamikadzių.
Kita bėda – šie šarvuočiai jau nebegaminami, atsarginių dalių jiems trūksta, o naujesni LAV 6.0 vis dar vėluoja pasiekti dalinius. Kaip ir specializuoti elektroninės kovos bei žvalgybos šarvuočiai – iš viso Kanada jų turi kelias dešimtis, bet veikiančių yra gerokai mažiau, o Latvijoje tėra keli.
O jeigu karas bus rytoj?
Kanadiečių kariams tokios problemos kol kas atrodo suprantamos, bet apie jas nenorima pernelyg daug kalbėti – geriau sutelkti dėmesį į pozityvius dalykus. Pirma, vien tai, kad Kanada įsipareigojo kurti ir plėsti brigadą Latvijoje, yra didelė atsakomybė – lygiai kaip vokiečiams Lietuvoje, tačiau Kanadai tai yra ypač svarbu, nes, kitaip nei Vokietija, iš kur diviziją galima permesti laivais, traukiniais ar savo eiga, ji viską turi atsigabenti iš už Atlanto.
Vien pats principas, kad Kanada siunčia savo karius į NATO pafrontės valstybę, suprasdama, kad jiems (o daugeliui tėra vos 19–25 metų) gali tekti kautis ir žūti ginant prieš tai mažai girdėtos Latvijos teritoriją, yra labai svarbus, nors daugelio netgi nesuvoktas.
„Tai yra mūsų kultūrinis, istorinis dalykas. Mūsų protėviai kilę iš Europos – Britanijos, Prancūzijos, ir mes įrodėme, kad Europa mums yra šis tas daugiau. Mes jos nepaliksime vienos, mes kausimės ir vėl, jei reikės“, – aistringai aiškino vienas kanadiečių žvalgybos karininkas, darydamas užuominą į Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karų patirtį. Kanadiečių karių kapinės Prancūzijoje, Nyderlanduose ir kitur yra geriausias tokios aukos įrodymas.
Antra, su Latvija kanadiečius sieja ne tik brigada, bet ir istorinis ryšys – tūkstančiai latvių po Antrojo pasaulinio karo emigravo ir į Kanadą. Viena tokių pabėgėlių buvo Vaira Vykė Freiberga, kuri vėliau tapo Latvijos prezidente.
Be to, atsidėkodami kanadiečiams, latviai priėmė sprendimą savo garbės sargybos kuopą perginkluoti Kanadoje pagamintais šautuvais „Lee-Enfield“ – tokiais latviai gynė savo nepriklausomybę 1919–1920 m., tokius gamino ir Kanadoje. Šie šautuvai skirti tik ceremonijoms, ne kautynėms – mūšiui Kanados pajėgos ruošiamos nuosekliai, o mėgstamiausias jų atsakymas į klausimą apie parengtį visada yra tas pats – „Bręstame“.
Branda – tai procesas. Vis dėlto kai kuriuos kanadiečius, regis, dar stebina klausimas dėl jų misijos Latvijoje. Kalbėti parinkti kariai ir karininkai gali pakartoti kaip iš vadovėlio išmoktas frazes apie nuotykį, pasiryžimą ginti sąjungininkus ir galimybę pamatyti pasaulį.
Kai kurie neslepia, kad suviliojo ir finansinės paskatos: čia nuo atlyginimo nenurašomas pajamų mokestis, tad eilinis gali ir susitaupyti, gaudamas 4,3 tūkst. dolerių (2,7 tūkst. eurų) atlyginimą, jei tiktai jo neprašvilpia už keliolikos kilometrų esančioje Rygoje.
„Bet ar jūs suvokiat, kad vieną dieną jums gali tekti kautis – čia, šiuose pelkynuose prie Rygos, arba toliau – prie Daugpilio? Ne tik kautis, bet ir žūti kovoje, kuri, kaip patys matote iš karo Ukrainoje vaizdų, yra brutali, negailestinga, ryjanti karius ir techniką įspūdingais tempais ir apimtimis. Kaip į tai reaguojate?“ Į tokius klausimus kanadiečių kariai, jau kiek liūdniau linksėdami galvomis, atsakė kone sutartinai neįtikinamai: „Taip, žinoma, suprantame ir darome, ką galime, bręstame.“