– Ar žinote istoriją, kodėl Jūsų vardas būtent toks?
– Mama norėjo pavadinti mane Kseverija, bet mano močiutė (jos mama) buvo prieš ir turėjo savo pasiūlymą. Kaip „legenda“ byloja (t. y. kaip pasakoja močiutė), močiutė tėvams pasakė, kad jeigu mane pavadins Kseverija, ji, trumpai tariant, manęs kaip anūkės išsižadės (močiutė mane labai myli, bet mėgsta būti dramatiška).
Močiutė norėjo, kad mane pavadintų Andrija, jos tėvo Endriaus garbei. Ji yra sakiusi, kad mano proseneliai labai norėjo, kad bent vienas anūkas būtų pavadintas jo vardu, bet taip nenutiko. Todėl mano močiutė, prūsų kalendoriuje (tiksliai neatsimena, sako buvusi kažkokia prūsų knygelė, gal katekizmas ar kažkas, bet kai pasakojame šitą istoriją, sakome, kad buvo prūsų kalendorius) radusi vardą Andrija, sugalvojo išpildyti savo tėčio svajonę, nors ir šiek tiek pavėluotai. Mano prosenelė tuo labai džiaugėsi.
Po ilgų įkalbinėjimų mama pasidavė ir sutiko pavadinti mane Andrija. Pasak „legendos“, močiutė staigiai nuvažiavo, kad kuo greičiau užregistruotų mano vardą, kol mama nepersigalvojo. Taip ir tapau Andrija.
– Ką reiškia Jūsų vardas, iš kur jis kilęs?
– Andrija yra kroatiška vardo Andrew/Andreas (Andrius) forma, reiškianti karį arba vyrišką, iš esmės šis vardas apibūdina stiprų, drąsų karžygį. Šis vardas tradiciškai yra duodamas berniukams ir kai pirmą kartą pasigūglinau savo vardą, nustebau pamačiusi vien vyrus paieškos rezultatuose.
– Ar prisimenate, kaip pirmą kartą suvokėte, kad Jūsų vardas yra kitoks nei daugumos aplinkinių?
– Neatsimenu specifinio momento, bet, manau, visada jaučiau, kad mano vardas yra unikalus. Tikrai nustebau sužinojusi, kad tai iš tikrųjų yra vyriškas vardas, ir tikriausiai tada dar stipriau supratau, jog mano vardas ir jo istorija yra ypatinga.
Žmonės nustemba išgirdę mano vardą arba pasitikslina, ar teisingai išgirdo. Būna, kad paklausia, kas tokį vardą sugalvojo, ir domisi jo istorija. Apskritai žmonės žavisi mano vardu, sako: koks gražus, įdomus ir negirdėtas vardas.
– Turbūt ir įsimena dėl vardo?
– Tikrai taip. Kartais būna „neatsimenu tavo vardo, bet atsimenu, kad kažkoks keistas“ arba „ta įdomiu vardu“ ar panašiai. Nors žmonės dažniau galbūt įsimena mane dėl raudonos plaukų spalvos, ypač kai jie būdavo metro ilgio, bet, pridėjus mano vardą, tai palieka dar didesnį įspūdį.
– O kaip sekėsi mokykloje turint retesnį vardą?
– Normaliai. Mokytojams galbūt būdavo lengviau mane įsiminti, bet šiaip viskas buvo gerai. Aišku, būdavo, kad pavadindavo kitokiomis jo formomis, bet prie to tiesiog pripratau. Dėl vardo nepatyriau patyčių, ko mano močiutė bijojo, kad atsitiks, jeigu mane būtų pavadinę Kseverija.
– O dažnai esate pavadinama dažnesniu vardu Adrija?
– Labai dažnai, net ir žmonių, kurie mane pažįsta jau daug metų. Dažnai randu „Adrija“ ant užsakymų, pažymėjimų, elektroniniuose laiškuose ir t. t. Taip pat būna Andrijana, Adrijana, Andra, Adrėja, užsienyje Andrea, Andrydžia ir pan.
– Ar kada nors norėjote savo vardą pasikeisti?
– Manau, kad ne. Gal kažkada, kai buvau maža, bet supratusi, koks išskirtinis yra mano vardas, negalėčiau įsivaizduoti savęs jokiu kitu vardu. Tačiau nuo mažens norėjau turėti antrą vardą, bet kadangi pirmas šventas, tai antro negavau.
– Ar esate kada pagalvojusi, kad vardas formavo Jūsų tapatybę ar net lėmė profesinius ar kitus pasirinkimus Jūsų gyvenime?
– Tikiu, kad išskirtinio vardo turėjimas tikrai prisidėjo prie mano asmenybės ir tapatybės formavimosi. Esu pagalvojusi, kad tikriausiai būčiau kitoks žmogus, jeigu būčiau turėjusi kitokį vardą. Žmonėms su unikaliais vardais turbūt yra lemta tapti išsiskiriančiomis asmenybėmis. Aišku, yra daug aplinkinių faktorių, bet, manau, žmogaus vardas gali daug ką nulemti gyvenime.
– Ar žinote, pažįstate ir kitų žmonių, turinčių tokį pat vardą kaip Jūsų?
– Nepažįstu nė vieno kito žmogaus vardu Andrija.
– Kodėl šiandien, Jūsų nuomone, vaikams vis dažniau suteikiami reti vardai?
– Manau, tai lemia noras suteikti vaikams unikalumo, kad jie išsiskirtų iš minios. Taip pat daug senų vardų jau yra tapę retais ir grįžta į madą. Galbūt tai gali būti ir nostalgija, norisi suteikti vaikui „senovišką“ vardą ar prikelti protėvių vardus. Aišku, yra atvejų, kai nueinama per toli. Tai galbūt dažniau nutinka užsienyje, tenka matyti vardų, kurie iš esmės yra gana paprasti, bet tėvai, norėdami unikalumo, sukuria tam vardui nesąmoningą rašybą, kuri tik apsunkina vaiko gyvenimą.
– Kaip manote, ar vardų unikalumas siejasi su individualizmu, kūrybiškumu ar tiesiog mados reikalas?
– Vardų unikalumas, manau, siejasi su visais šiais dalykais, bet taip pat gali būti, kad tai atsitinka kaip ir netyčia, kaip nutiko mano atveju. Taip, galbūt močiutė norėjo, kad turėčiau unikalų vardą, mama taip pat, bet Andrijos atveju tai buvo susiję ir tiesiog su noru perduoti vardą iš kartos į kartą.
Aš manau, kad tėvai neturėtų vaikytis vardų madų, o tiesiog suteikti vaikui vardą, kuris jiems tikrai patinka ar bent jau kažką reiškia. Kita vertus, tėvai mano vardo suteikimui įtakos kaip ir neturėjo, todėl galbūt kartais reikėtų paklausyti aplinkinių nuomonės ir patarimų, nes aš tikrai džiaugiuosi, kad tapau Andrija, o ne Kseverija.
Nuo tada, kai supratau, kad esu non-binary (nebinarinės lyties), dar labiau džiaugiuosi, jog man buvo duotas šis vardas. Tradiciškai berniukams skiriamas vardas, duotas man kaip mergaitei, kai iš tikrųjų, pasirodo, esu kažkur virš viso to, už binarinių (iš dviejų narių sudarytų) lyties suvokimo ribų, ir nepriskiriu savęs nei prie moterų, nei prie vyrų.
Mano vardas, ypač užsienio šalyse, ne iš karto išduoda mano lytį, kuri man buvo priskirta, kai gimiau, ir yra šiek tiek androginiškas (androgynous), kas man labai patinka. Taigi, nors to numatyti buvo neįmanoma, manau, šis vardas tobulai tinka man, mano lytinei tapatybei ir asmenybei.
Delfi dar visai neseniai skelbė ne vieną istoriją apie retus lietuvių vardus ir jų istorijas.
Salinga Vyčienė, su šeima gyvenanti Kaune, dirba ypatingą ir patį svarbiausią darbą – yra keturių vaikų mama. Mažiausiajam – vos pusantrų metukų, tad kalbėjomės jo pietų miego metu. Delfi pašnekovė sakė, kad savo vardu didžiuojasi ir dar nuo vaikystės juokauja, jog jos misija šioje žemėje – išpopuliarinti Salingos vardą.
„Yra viena istorinė knyga, ten paminėta, kad, rodos, Lietuvos bajoras ar didikas, dabar jau tiksliai nepasakysiu koks, turėjo dukrą Salingą ir sūnų Skirmantą. Tai, kiek žinau, tas vardas pirmą kartą paminėtas jau gana seniai. Bet aš tokį vardą gavau ne dėl knygos ir ne dėl istorinių šaltinių, – šypsojosi moteris. – Mano vyresnė sesė labai norėjo, kad atsirasčiau šiame pasaulyje. Prieš tai, kai mama buvo nėščia, ji susipažino su močiutės bendradarbės anūke, vardu Salinga, taigi aš tvirtai žinau, kad Lietuvoje mes esame bent dvi. Mano sesė labai troško, kad mano vardas taip pat būtų Salinga. Mama pasakojo bandžiusi sesę perkalbėti, bet nepavyko – toks nuožmus jos tas troškimas buvo.“
Norvegijoje gyvenantys lietuviai Remigijus ir Urtė Jakučiai gimusiai dukrelei taip pat išrinko neįprastą vardą. Neįprasta ir šio vardo gimimo istorija, prasidėjusi dar tada, kai pora nebuvo susituokusi. Linksmų nutikimų būta ir registruojant vardą tiek Norvegijoje, tiek Lietuvoje – vieni prašė raštiškai paaiškinti savo pasirinkimą, kiti susidūrė su tarties problemomis.
Tėtis Remigijus Delfi pasakojo, kad dar 1998 m. Japonijoje buvo išleistas vaizdo žaidimas, kurio angliškas pavadinimas – „Legend of Legaia“. Šis žaidimas, anot pašnekovo, pasakoja melancholišką istoriją apie pasiaukojimą, draugystę ir tris jaunuolius, stojančius į kovą prieš tamsos jėgas ir magišką rūką, kuris paverčia žmones į monstrus. Viena iš pagrindinių veikėjų – mergina, vardu Noa.
„Žaidime Noa – princesė, kurią nuo kūdikystės užaugino užburtas vilkas. Ji – geros širdies mergina, kuri su užburtu vilku gyvena viena kalnuose ir nemato kitų žmonių, bet vieną dieną blogio jėgos užpuola jos namus ir ji stoja į kovą už pasaulio likimą. Pagal šį personažą buvo sugalvotas vardas mūsų dukrai – sulietuvinome ir pavadinome ją Noana“, – sakė R. Jakutis.
Pašnekovė Gabijota – vienintelė moteris Lietuvoje, turinti tokį neįprastą vardą. Ir nors jis daugeliui gali skambėti panašiai į lietuviškąją ugnies deivę, namų židinio globėją Gabiją, vis dėlto šio vardo reikšmė ir jo atsiradimo istorija gerokai įdomesnė.
„Mama planavo mane pavadinti Saule, Kamile ar Karolina – žodžiu, įprastu vardu. Bet 1999 m. per lietuviškas televizijas rodė tokią meksikiečių telenovelę, kuri lietuviškai vadinosi „Žuvėdra“, o originaliai tai skambėtų „La Gaviota“. Pagrindinė aktorė buvo vardu Gaviota, bet tariant skambėjo kaip Gabijota. Tuo metu mano mama laukėsi manęs ir gyveno su mylima močiute – mano prosenele. O jos vardas – Gabrielė. Tad nekilo abejonių ir dėl mano vardo – tai tarsi dviejų gražių istorijų samplaika“, – su Delfi anksčiau dalijosi pašnekovė.