Stebint diskusiją, kurioje oponentai svaidosi kone „valstybės užgrobimo“ ir „grįžimo į Rytus“ etiketėmis, būtina stabtelėti ir dekonstruoti šį naratyvą pasitelkiant faktus, istorinę atmintį ir elementarią logiką. Ar tikrai demokratijai pavojų kelia Seime registruotos pataisos, o gal didesnė grėsmė slypi pačioje diskusijos kultūroje, kurioje deklaruojamas visiškas nepasitikėjimas valstybės institucijomis?
Didžioji dalis nerimo dėl LRT „politiškumo“ yra grindžiama klaidinga prielaida, kad siūlomi pokyčiai yra radikaliai nauji ir pavojingi precedentai.
Tačiau akademiškai tai galima vadinti selektyvia istorine amnezija, nes būtent dabartinės įstatymo nuostatos yra naujos, be didesnių diskusijų atsiradusios 2024 metų vasarą – konservatorių valdančiosios daugumos iniciatyva, kai kultūros ministru buvo liberalas Simonas Kairys, dabartinis LRT gynėjas Seime.
Nuostata dėl slapto balsavimo atleidžiant LRT generalinį direktorių įstatyme galiojo beveik du dešimtmečius, o dabartinė abstraktybė apie „viešąjį interesą“ (kuri, be kita ko, neatitinka Europos žiniasklaidos laisvės akte įvardytų principų) – tai konservatorių valdančiosios daugumos kūrybos vaisius. Taigi, kyla retorinis klausimas: ar per tuos 20 metų, galiojant šioms neva „represinėms“ normoms, nacionalinis transliuotojas buvo sužlugdytas, ar žiniasklaidos laisvė dėl to pablogėjo?
Pažvelkime į duomenis, kuriuos selektyviai cituoja protestuotojai. Juos įvertinę pamatysime, kad anksčiau galiojusios nuostatos, prie kurių norima grįžti, neturėjo tiesioginės neigiamos įtakos žiniasklaidos laisvės reitingams.
Priešingai – žiniasklaidos reitingai svyravo nuo itin žemos 36 vietos 2017–2018 m. iki aukštos 9 vietos 2022 m. ir net 7 vietos – 2023 m. Paradoksalu, tačiau pakeitus LRT įstatymo nuostatas (į galiojančias dabar), Lietuva „Reporteriai be sienų“ (RSF) rengiamame Pasaulio žiniasklaidos laisvės indekse smuko: į 13 vietą 2024 m. ir į 14 vietą 2025 m., nors tuo metu naujosios LRT įstatymo pataisos dar net nebuvo registruotos.
Akivaizdu, kad sieti žiniasklaidos indekso nuosmukį su registruotomis įstatymo pataisomis nėra jokio pagrindo. Šie svyravimai atspindi ne šias konkrečias įstatymo pataisas, o nuolatinį teisinių garantijų bei kintančių ekonominių ir politinių sąlygų pokytį. O 2022–2023 m. šuolis į viršų (iki 7 vietos) iš dalies aiškinamas net ir „Reporterių be sienų“ metodologijos atnaujinimu, kuris išskyrė penkis indikatorius: politinį, teisinį, ekonominį, socialinį ir saugumo. Lietuva itin gerai vertinama saugumo srityje, tačiau ekonominis rodiklis išlieka silpniausia grandimi.
Svarbiausias klausimas: ar iki praėjusių metų galiojusios LRT įstatymo nuostatos buvo panaudotos politiškai motyvuotam LRT vadovo atleidimui? Ne. Todėl dabartinis naratyvas apie „demokratijos pabaigą“ neatitinka istorinės realybės. Tai veikiau emocinė manipuliacija nei empiriniais duomenimis pagrįstas argumentas.
Vienas pagrindinių protestų taikinių – siūlymas sumažinti balsų kartelę LRT generaliniam direktoriui atleisti nuo 8 iki 6 (iš 12). Kritikai teigia, kad tai atvers vartus politiniam susidorojimui, tačiau čia susiduriame su logikos klaida. Nors LRT tarybos formavimo principas išlieka mišrus, didžiąją dalį narių ir dabar deleguoja politinės institucijos (Seimas ir Prezidentas) – tai faktas, nepriklausantis nuo balsų skaičiavimo principo.
Jei vadovausimės protestuotojų logika, kad politikai mechaniškai valdo savo deleguotus narius kaip marionetes, tuomet problema yra tikrai ne balsų proporcija (6 ar 8). Esant politinei valiai ir „paklusniems“ delegatams, politikai gali daryti įtaką ir esant dabartinei tvarkai.
Visgi, preziumuojant, kad LRT tarybos nariai yra visiškai laisvi profesionalai, tuomet kvalifikuota dauguma (8 balsai) turi prasmę, nes skatina ieškoti konsensuso ir saugo nuo skubotų sprendimų. Nors tai gražus demokratinis siekis, realybė dažnai būna kitokia. Riba tarp „sutarimo paieškos“ ir „institucinio paralyžiaus“ yra labai plona.
Puikus to pavyzdys – situacija renkant dabartinę LRT vadovę, kai LRT taryba balsavo net kelis kartus, tačiau, neradus konsensuso, teko skelbti pakartotinį konkursą, o LRT veikla tuo metu buvo kone paralyžiuota. Tokiais atvejais aukšta kartelė tampa ne vienijimo, o mažumos veto įrankiu, kai maža dalis narių gali blokuoti daugumos valią.
Tad diskusija turėtų vykti ne apie „marionetes“, o apie LRT tarybos veiklos efektyvumo ir saugiklių balansą, todėl kyla klausimas, kodėl diskusija nukreipiama į skaičius, o ne į esmę – delegavimo kultūrą?
Čia prieiname prie esminės sociologinės problemos. Diskusijoje dėl LRT tam tikroje visuomenės dalyje dominuoja toksiška išankstinė nuostata: preziumuojama, kad bet kuris politinės valdžios paskirtas LRT tarybos narys a priori tampa „vykdytoju“, neturinčiu nei sąžinės, nei laisvos valios.
Demokratinė valstybė remiasi prielaida, kad į pareigas skiriami nepriekaištingos reputacijos asmenys, kurie vadovaujasi laisvu mandatu. Kurdami naratyvą, kad tik protestuotojai rūpinasi laisve, o visi kiti (įskaitant Seimo narius ir LRT tarybos narius) bei oponentai protestui yra potencialūs kenkėjai (kaip savo socialiniame tinkle išsireiškė LRT žurnalistė Živilė Kropaitė, kone esantys „arti kolaboravimo zonos“), mes ne giname demokratiją, o ją ardome.
Protestuotojai demonstratyviai baksnoja į pataisas parengusį Seimo narį, tačiau pamiršta esminį demokratijos principą: jų kritikuojamas politikas – patinka jiems tai ar ne – veikia teisėtai, turėdamas tiesioginį rinkėjų mandatą. Seimo nario statusas jam leidžia būti aktyviam – teikti pataisas, nepaisant jo biografijos vingių ar dalies visuomenės antipatijos.
Nors politiko praeitis neabejotinai sukuria neigiamą emocinį kontekstą, teisinėje valstybėje grėsmės ir rizikos privalo būti vertinamos atsižvelgiant į konkrečius faktus, o ne į baimes, spėjimus ar asmenines nuoskaudas. Bandymas legitimią parlamentinę procedūrą prilyginti „nusikaltimui prieš valstybę“ yra ne kas kita, kaip tiesioginis demokratijos principų iškraipymas ir emocinis šantažas.
Ar tai būtų nacionalinis saugumas, ar teisėkūra – grėsmės vertinamos ne pagal visuomenėje vyraujantį emocinį foną ar asmenines antipatijas, o remiantis griežta metodologija: faktais, įvykio tikimybe ir veikiančiais saugikliais. Deja, dabartinėje diskusijoje sąmoningai ignoruojama Lietuvos institucinė sąranga.
Tam, kad protestuotojų nupasakojamas „užgrobimo“ scenarijus taptų realybe, turėtų vienu metu sužlugti visa demokratinių stabdžių ir atsvarų sistema. Teisinėje valstybėje negalima vadovautis prezumpcija, jog visi pareigūnai yra potencialūs sąmokslininkai. Kai baimė mus užvaldo, prarandame sveiką nuovoką – susikoncentruojame į kovą prieš sukonstruotą blogį.
Demokratija nėra tik tada, kai priimami mums patinkantys sprendimai; demokratija yra procedūra, kurioje sprendimą priima dauguma, o mažuma turi teisę būti išgirsta, bet ne blokuoti procesą šantažu.
Galiausiai, būtina paliesti viešosios erdvės lygiateisiškumo klausimą – akivaizdų disbalansą: viena pusė savo kritiką reiškia asmeninėse socialinių tinklų paskyrose, o oponuojanti pusė (LRT vadovybė ir jos rėmėjai) gynybai pasitelkia visų mokesčių mokėtojų išlaikomą nacionalinio transliuotojo eterį. Kyla klausimas: kiek kainuoja nacionalinio transliuotojo viena minutė tylos ir ar eterio laikas vienodai paskirstomas tiek pataisų oponentams, tiek pasisakantiems už jas?
Nacionalinis transliuotojas, pagal Vakarų žiniasklaidos standartus, privalo atspindėti nuomonių įvairovę, o ne tapti vienos interesų grupės ruporu, prisidengdamas „viešuoju interesu“.
Kai valstybės ištekliai skiriami tik vienai „teisingai“ nuomonei įtvirtinti, o kritika marginalizuojama ar nutylima (kai eteris suteikiamas, bet naratyvas griežtai kontroliuojamas), tai nėra nei žodžio laisvė, nei viešasis interesas. Tai veikiau primena Rytų režimuose propaguojamą informacijos pateikimo formą – propagandą.
Kad ir kaip pažiūrėtume, didžiausia grėsmė LRT nepriklausomumui ir Lietuvos demokratijai kyla ne iš Seime registruotų LRT įstatymo pataisų, o iš vis labiau įsitvirtinančios absoliučios nepasitikėjimo kultūros vieni kitais ir demokratinėmis institucijomis.
Kai nacionalinis transliuotojas demonizuoja demokratinius procesus, dirbtinai susiaurina diskusijų erdvę nuspręsdamas, kokia nuomonė teisinga, o kokia – ne, ir vadina demokratines institucijas autoritarinėmis, tuomet peržengiama pavojinga riba. Tokiu būdu nacionalinis transliuotojas tampa ne visuomenę vienijančiu, o ją skaldančiu įrankiu.