Živilės idėją pastebėjome feisbuko grupėje „Zero waste mainai“. Jurbarke gyvenanti moteris sutiko papasakoti plačiau, kaip jai kilo tokia idėja.
Daiktų mainai
Tris vaikus turinti Živilė pasakoja mainytis daiktais pradėjusi nuo vaikiškų reikmenų. Tiesa, didžiąją dalį jų iš pradžių dovanodavo: „Turėjau gal dešimt šeimų, kurioms nuolat daug ką dovanodavau, bet paskui pastebėjau, kad žmonės nelabai tą vertina, prasidėjo net tokie „pageidavimų koncertai“ – ėmė prašinėti ir net reikalauti daiktų būtent konkrečių spalvų ar modelių, o jei dovanodavome kokį stambesnį daiktą – baldą ar šaldytuvą – netgi nepasikuklindavo prašyti, kad juos dar iki namų jiems atvežtume. Nuo to laiko nusprendžiau ne dovanoti, o kad žmonės labiau vertintų tai, ką gauna, siūlyti mainytis. Juk kai kažką atiduoda savo mainais, labiau vertina“.
Po truputį nuo vaikiškų daiktų moteris perėjo prie kalėdinių, velykinių ir net Helovino papuošimų mainų.
Kasmet vis kitaip
Paklausta, kodėl kilo noras kasmet atsinaujinti kalėdines puošmenas, Živilė pasakoja turinti savo švenčių įsivaizdavimą: „Kalėdos man yra prasmingiausia metų šventė – gali įsivertini, kiek gero esi padaręs per metus. O kiekvieni metai juk būna skirtingi, tai man skirtingai norisi ir padekoruoti kambarius. Taip smagiau ir vaikams, o juk viską praktiškai ir darau dėl jų. Juk labai smagu žinoti, kad turi dėl ko stengtis, o naujai pasipuošus atrodo, kad aplink viskas šviesiau. Jau virš dešimt metų kasmet namus ir eglutes puošiu vis kitaip“.
Pradžia – savam rate
Iš pradžių mainytis pradėjom savam rate – aš duodavau dukrai, o ji man, po to mamai, tetai, vėliau pradėjom mainytis ir draugų rate.
Savame rate tai daryti paprasčiausia, juolab, kad Jurbarkas nedidelis, daug kas vieni kitus pažįsta. Bet svarbiausia buvo tai, kad nereikėtų siųsti, nes ne visada kalėdiniai žaisliukai gali saugiai paštu atkeliauti.
„Pirmoji mano patirtis tokia ir buvo. Kai su viena moterimi iš kito miesto susitariau mainus, ji siuntė pirmą kartą, supakavo ne į dėžutę, o maišelį, todėl dalį gavau pažeistų“, – prisimena Živilė.
Mainantis savame rate kartais nutinka smagių ir netikėtų dalykų – žiūrėk, po kelių metų sugrįžta sava dekoracija ir suteikia ne mažiau džiaugsmo, nei nauja.
„Mainau viską – ir dekoracijas, ir indus, staltieses, nes man patinka padekoruoti stalą kaskart kitaip. Man kiekvieni metai turi būti kitokie“, – šypsosi Živilė.
Jos tikinimu, taip namai neapkraunami pabodusiais daiktais, neišlaidaujama: „Tiesa, dažnai į mainų vertę nežiūriu, jei matau, kad šeima labai nori kažkokio mano daikto, bet neturi ko pasiūlyti mainais, dažnai padovanoju, bet su sąlyga, kad kai jiems nebereikės, perleis juos kitiems“.
Gera daryti gera
Nors ketinome kalbėtis tik apie idėją mainytis kalėdinėmis puošmenomis, pokalbis nejučia pakrypo giliau ir teko tik žavėtis Živilės jautrumu, geranoriškumu, noru padėti kitiems ir kurti šventę ne tik savo šeimai, bet ir kitiems.
„Augau šeimoje, kur mama buvo darželio auklėtoja, močiutė pediatrė, abi skiepijo pagarbą žmogui – ne tik artimam, bet ir nepažįstamam, norą padėti. Visą gyvenimą patinka gera daryti kitiems. Kol dar gyvenome daugiabutyje, visada per šventes prigamindavau daugiau maisto, nes žinojau, kad laiptinėje gyvena dvi senyvo amžiaus moterys, kurios neturėjo artimųjų. Dabar, kai jau gyvename savuose namuose, irgi turiu dvi pažįstamas moteris, kurioms savaitėje bent kartą nunešu šilto maisto. Man dalintis ir daryti gera yra tiesiog smagu. Tokios jau mano gyvenimiškos vertybės“, – pasakoja pašnekovė.
Slaptasis Kalėdų Senelis
„Tiesa, dar vienas mainų tikslas – norėdavau išmainyti 9 vienodus daiktus. Kodėl? Būtent tiek šalia yra kaimynų namų, ir mes jau kelintas sezonas dovanojame vieni kitiems dovanėles. Su dukra, kuri iš Vilniaus atvažiuoja švęsti Kūčių, prie tų namų durų ar vartelių visada pakabiname kalėdines dovanėles. Jau gal kokie trys kaimynai suprato, kad būtent mes esame tie Kalėdų Seneliai, kiti šeši dar nežino“, – juokiasi Živilė ir kviečia jos idėjomis pasinaudoti ir kitiems.