Šįkart knygoje nagrinėjama M. K. Čiurlionio kūrybos reikšmė ir mažiau žinomos biografijos detalės, meno ir politikos sąsajos, Rusijos karas prieš Ukrainą, ikisąjūdinės Lietuvos prisiminimai bei žmogaus atsakomybė prieš save ir valstybę. Plačiau apie knygos užkulisius – interviu su V.V.Landsbergiu.
– Kaip keičiasi jūsų pokalbių dinamika, kai šeimos dialogas tampa viešu? Ar atsiranda kitoks atvirumo lygmuo? Gal diktofonas padeda išgirsti vienas kitą naujai?
– Diktofonas keičia situaciją, tai trečias pašnekovas, tiksliau – klausytojas, publika. Bet, man rodos, tėvas jo nė nejaučia, nebent aš, klausinėdamas. Diktofonas, be abejo, paveikia užduodamų klausimų slinktis, juk klausinėju ne tik to, kas būtų įdomu išgirsti man pačiam, bet ir platesnei auditorijai. Kita vertus, mano galimybės klausinėti šiek tiek skiriasi nuo žurnalistų, ateinančių į tėvuko namus. Mes abu su tėvu mėgstam kalambūrus, ironiją ir galim vienas kitą „patraukti per dantį“. Mėgstam pasiginčyti – tad ir šioje knygoje nuomonės kartais išsiskiria. Be to, aš galiu drąsiau klausinėti asmeniškų dalykų. Privati erdvė visad įdomi – kaip tas ar anas politikas gyvena be politinių kaukių. Apie ką jis ir šnekasi su sūnum prie arbatos, negalėdamas ilgai užmigti.
Asmeninio archyvo nuotr. /Vytautas V. Landsbergis su tėvu Vytautu Landsbergiu
– Knyga apima labai platų spektrą – nuo Čiurlionio iki politikos moralės, nuo istorinių prisiminimų iki fluxiškų ateities vizijų. Kaip formavosi šių pokalbių kryptys?
– Knyga augo ir vystėsi spontaniškai, reaguojant į tai, kas vyksta Lietuvoje ir pasaulyje. Kadangi eina jubiliejiniai Čiurlionio metai, šiemet sukūriau filmą apie Čiurlionį ir tėvuką – „Debesies laivu“, Čiurlionio tema viena svarbiausių ir „Suokalbiuose su tėvu“. Magėjo ištraukt iš tėvo lūpų mįsles, neatsakytus klausimus – kur Čiurlionio literatūros rankraščiai, Čiurlionis ir jo mylėtos moterys, jų likimai, ligos eiga ir santykiai su Sofija ligos metu. Jei nutarčiau kada kurti vaidybinį filmą – tai čia susirinkau nemažai tinkamos medžiagos. Ar jei kas kitas kurtų…
Antra tema, kuri man rūpėjo – patirti Sąjūdžio radimosi istoriją, nuo gūdaus sovietinio įšalo, ieškant jame priešsąjūdinio veiksmo užuomazgų. Sąjūdžio istorija – įdomus reiškinys. Manau, kad visi tuose procesuose dalyvavę, turėtų savo asmeninį vaizdinį, atminimus ir jie galimai tarpusavy skirtųsi. Net ir mudviejų atsiminimai išsiskyrė, buvo kur pasiginčyt.
Asmeninio archyvo nuotr. /Vytautas V. Landsbergis su tėvu Vytautu Landsbergiu
– Be abejo, knygoje daug dėmesio užpultai Ukrainai ir mūsų pasirengimui galimiems iššūkiams.
– Ir dar vienas kampas, kuriuo organizavosi suokalbiai apie nūdieną – ne tik analizė ir kritika, bet ir siūlymai, netgi utopiniai. Tarkim, apie virtualų Lietuvos muziejų ir kokie didvyriai ką galėtų jame byloti jauniems mūsų valstybės piliečiams. Čia jau įjungėme fluxus pavarą.
– Ar buvo temų, kurias atvėrė tėvas, o ne jūs? Kokios jos?
– Taip, buvo momentų, kai jis sakė – va, sugalvojau, ką noriu pasakyt. Tokį tarsi testamentą, ar užkalbėjimą, kaip elgtis, jei nutiktų kas itin negera šioje mūsų valstybėje. Visgi, dažniausiai aš buvau šios knygos diktatorius. Tad, jei kam nors kas nors knygoje nepatiks, galės suverst bėdą Vytauto Landsbergio jaunesniojo diktatūrai.
– Kaip ši knyga skatina platesnį, gilesnį visuomeninį dialogą – tiek apie istoriją, tiek apie tai, kur einame? Ar Lietuvos visuomenė tokiam dialogui pasiruošusi?
– Ar visuomenė pasiruošusi tokiam dialogui, nežinau. Gal tai net šiek tiek tekstai ateičiai, kai mūsų rietenos apmalš. Jei nenutiks okupacija ir grįšim į normalesnes valstybines vėžes. O apibendrinti procesus jiems nesibaigus, jiems esant pačiame įkarštyje – nelengvas uždavinys. Nes gali nenuspėt. Ir „draugas gyvenimas“ (tėvuko terminas) gali turėt kitą, savo nuomonę. Jis gali pasirodyt gerokai išradingesnis už mūsų fantazijas. Manau, kad esminė knygos moralinė nuostata – perspėti save ir tuos, kam rūpi Lietuvos ateities projektavimas, kad valios, padorumo ir drąsių vizionierių stygius gali neapsaugoti mūsų nuo dalinio ar visiško sugriuvimo.
– Kokia būtų bendra idėja, kurią abu laikote esmine Lietuvos ateičiai – kultūrinei, politinei ir moralinei?
– Vieną sunku išskirti. Manau, kad visos „Suokalbių su tėvu“ kalbos vienaip ar kitaip sukasi apie Lietuvos ar vietos dvasią („Genius loci“ – lot.), ar ją puoselėjame, ar naikiname. Ir kas padėtų išlikti, jos nepraradus. Tėvuko skaudus pageidavimas toks – „labiausiai nenorėčiau pamatyti savo valstybės šliaužiojančios.“
Asmeninio archyvo nuotr. /Vytautas V. Landsbergis su tėvu Vytautu Landsbergiu
– Fluxiškas Vytauto Landsbergio žvilgsnis – savotiškas žaidimas, ironija, lengvumo paieškos. Kaip manote, kodėl jūsų tėvui tai toks svarbus mąstymo įrankis?
– Gal atsakyčiau savo personažo Rudnosiuko žodžiais, kai Asilas jo paklausė:
– Kodėl tau taip juokinga?
Rudnosiukas atsakė:
– Todėl, kad taip liūdna.
Išties, ironija, autoironija, absurdas – bene stipriausi ginklai prieš šio pasaulio brutalumą, primityvumą, intrigas ir šmeižtus. Pasijuokti yra geriausias atsakas, kartu ir būdas nesutapti su puoliku, ir neišprotėti.