Šis dokumentas yra svarbus etapas bendrame daugianacionaliniame įsigijimo procese, kuriame Lietuva dalyvauja kartu su Suomija, Švedija, Norvegija, Estija ir Nyderlandais. Iš viso iki šiol CV90 naudotojų klubui priklausė dešimt valstybių, be jau paminėtų, dar Šveicarija, o sandorius įsigyti šio tipo naujas mašinas jau pasirašė Čekija ir Slovakija.
Be viešojo pirkimo
Dešimtis Švedijos perduotų CV90 gindamasi nuo Rusijos agresijos naudoja Ukraina. Taigi, Lietuva taps vienuoliktąja CV90 naudotoja. Techniniu dokumentu, kurį pasirašė Gynybos resursų agentūra, nustatomi konkretūs bendradarbiavimo principai, techniniai reikalavimai bei koordinuotas veiksmų planas iki pagrindinio kontrakto pasirašymo, kuris planuojamas 2026 m. pradžioje.
Stebėtojų vertinimu, tai, kad Lietuva sugebėjo prisijungti prie pasirašymo, yra labai svarbu netikrumo atmosferoje, kuri daugiau kaip porą mėnesių tvyrojo krašto apsaugos sistemoje dėl ministerijos vadovybės kaitos ir tebevykstant konkursui užimti Gynybos resursų agentūros direktoriaus postą. Priminsime, kad kariuomenės rekomendacijai įsigyti 100 pėstininkų kovos mašinų CV90 pernai spalį pritarė Valstybės gynimo taryba, tų pačių metų lapkritį Vyriausybė nusprendė, kad nacionalinio saugumo interesais įsigyjant šias mašinas nebus skelbiamas viešasis pirkimas. Šių metų birželio 5 dieną tuometinė krašto apsaugos ministrė Dovilė Šakalienė NATO gynybos ministrų susitikime Briuselyje pasirašė ketinimų protokolą dėl pėstininkų kovos mašinų CV90 įsigijimo.
Taigi, Lietuva drauge su penkiomis valstybėmis, jau turinčiomis savo ginkluotėje tokio tipo mašinas, perka naujausią penktą versiją MkIV „Nordic“.
Kodėl penktą, jei MkIV, išvertus modelis IV? Nes versijos buvo skaičiuojamos nuo nulinės. Paminėsime kelis esminius dalykus, kurie bus būdingi naujausiai mašinos versijai. Pirmiausia, Švedijos įmonės „BAE Systems Hagglunds“ gaminamos mašinos korpusas geriausiai iš visų ligšiolinių modelių apsaugotas nuo balistinių grėsmių. Tai liudija gamintojo skelbiama mašinos masė – 38 tonos. Mašiną nuo prieštankinių raketų ir dronų padės apsaugoti ir aktyvioji apsaugos sistema. Mūsų laidos duomenimis, tai bus Izraelio kompanijos „Elbit Systems“ sukurta sistema „Iron Fist“ (Geležinis kumštis), apie kurią pasakojome vienoje ankstesnių „Poligono“ laidų šį rudenį. Sistemos lazeriniai jutikliai fiksuos grėsmes, kurias neutralizuos specialūs kinetiniai užtaisai. Visų šalių užsakomų mašinų bokšteliai turės 35 mm autimatinius pabūklus „Bushmaster III“.
Palyginimui, Lietuvos kariuomenės ratinės kovinės mašinos „Boxer Vilkas“ turi 30-ies mm kalibro automatinius pabūklus „Bushmaster Mk44“. Ginkluotės ekspertų teigimu, šaudmens kalibro padidinimas 5-iais mm pramušamąją galią padidina mažiausiai 30-čia procentų.
Skirtingi pėstininkų kovinių mašinų ginkluotės kalibrai Lietuvos kariuomenėje, žinoma, sukels tam tikrų logistikos iššūkių, tačiau kadangi „Boxer Vilkai“ ir CV90 bus skirtinguose batalionuose ir net galimai skirtingose brigadose, didesnių logistikos problemų tikimasi išvengti. Tačiau užsakymo vykdymo požiūriu, kai visos šešios šalys turės vienodą ginkluotę, vienodas kalibras yra geras sprendimas, kuris pagreitins sudedamųjų dalių gamybą bei tiekimą.
Dar vienas ginkluotės elementas – suporinti prieštankinių raketų „Spike LR2“ paleidikliai. Raketos tokios pačios, kaip ir „Boxer Vilkas“. Atskirą dėmesį vertėtų atkreipti į CV90 „apavą“. Pirmosios keturios CV90 kartos turėjo tradicinius metalinius vikšrus su gumos pagalvėlėmis. Tačiau ištobulėjus technologijai, naujosios kartos mašina turi guminius kompozitinius vikšrus. Jais jau „perautos“ ir giluminę modernizaciją patyrusios Nyderlandų bei Norvegijos mašinos CV90 MkIII. Vikšrų reikšmei skirsime keletą papildomų minučių.
Šiuose kadruose matome britų kariuomenės vikšrinę mašiną. Jos dešinėje – penkis tūkstančius kilometrų sudėtingomis sąlygomis nuvažiavęs guminis vikšras. O kairėje pusėje – visiškai naujas. (dengimui failas BARE3660.mov) Matome, kad naudotas vikšras turi tik nežymių defektų ir dar gali būti naudojamas ateityje. Tuo tarpu tradicinius plieninius vikšrus būtina remontuoti kas 800 kilometrų. Apie tai ir pakalbėjome su guminių kompozitinių vikšrų gamintojų atstovu.
„Kalbant apie šiuolaikines kovines mašinas, jei grįžtume prie tankų, pagamintų prieš 100 metų, buvo naudojami plieniniai vikšrai. Nuo 9-ojo dešimtmečio technologijos patobulėjo: per 10-ąjį dešimtmetį daugelis kariuomenių pradėjo nuo M113 šeimos ir atnaujino vikšrus iš plieninių į kompozitinius guminius. Jie pasitvirtino dėl mažesnės sukeliamos vibracijos, mažesnio triukšmo, taupesnio degalų sunaudojimo, be to, šis vikšras yra lengvesnis už įprastą plieninį vikšrą. Įprastus plieninius vikšrus reikia išardyti kas 14 dienų, keisti vyrius, keisti vikšro padus kas 800 kilometrų. Tad jų priežiūra reikalauja žymiai daugiau darbų. Mūsų siūlomas sprendimas per visą istoriją pasiteisino kaip nereikalaujantis priežiūros. Užvilkus guminius vikšrus, būtina tik tikrinti jų įtempimą ir viskas. Tai suteikia geresnes komforto sąlygas kariams. Jie neapkursta dėl labai didelio triukšmo, o taip pat užtikrinamas geresnis našumas, nes transporto priemonėje sumažėja vibracija. Dėl to kariai bus mažiau pavargę ir galės efektyviau vykdyti tarnybą“, – sako ats. mjr. Hugo Torstensen, bendrovės „Soucy“ verslo plėtros direktorius.
Vibracijos sumažėjimas leido ne tik padidinti karių komfortą. Modernizuotose mašinose galima montuoti jautresnę ryšių ir vadovavimo ir valdymo įrangą. Be to, pakeitus plieninius vikšrus guminiais kompozitiniais, sutaupoma keli šimtai kilogramų svorio, todėl į tą pačią kovinę mašiną galima sumontuoti daugiau šarvų arba kitokios įrangos, arba pasiimti daugiau kovinių atsargų.
Svečiuose prie Nidos pasienio kontrolės punkto
Šiuos kadruose – Nidos pasienio kontrolės punktas. Filmavome 2016 metais, kai kasdien Lietuvos ir Rusijos valstybės sieną šiame punkte kirsdavo dešimtys ir dešimtys automobilių ir autobusų. Punktas uždarytas per COVID pandemiją, o Rusijai pradėjus didelio intensyvumo agresiją prieš Ukrainą, jis ir nebebuvo atidarytas. O šie kadrai mūsų komandos filmuoti paskutinėmis šių metų spalio dienomis. Užtvarai nuleisti, vartai uždaryti, o informacinius stendus pradeda aptraukti, kaip Maironio eilėraštyje, pelėsiai ir kerpė. O svarbiausia – vienintelį asfalto plentą į Klaipėdos pusę, vienintelį galimą priešo kovinės technikos judėjimo kelią užtvėrė „drakono dantys“ – gelžbetonio blokai, tarpusavyje sukabinti plieno lynais. Aplink į abi puses – pakrantės augmenijos tankumynai, pro kuriuos sugeba brautis tik vietinė fauna. Vietos pravažiuoti – tik pasieniečių keturračiams ir visureigiams.
„Tai yra patrulinis takas, vienas iš mūsų patrulinių takų, ir pareigūnai, patruliuodami arba reaguodami į kažkokius tai pažeidimus, naudojasi šitais keliais, jie naudoja keturračius, visureigius, ir ta prasme šita puse galima privažiuot prie jūros kranto, jeigu važiuosim šita puse, šituo taku, jisai veda į kopas, į marių pusę, ir būtent šitų kelių pagalba mes ir vykdom patrulį“, – plk. ltn. Artūras Čebatavičius, Neringos pasienio užkardos vadas.
Į rytus, už Kuršių marių, valstybės sieną su Rusija ir Baltarusija padeda saugoti metalinė tvora su koncertinos dygliais. Čia, Neringoje, fizinio barjero nematyti.
Stebėjimas atliekamas techninių priemonių pagalba: čia yra stulpai su kameromis, kurios turi detekcijos funkciją, tai yra jeigu kažkoks objektas patenka į kamerų, į kamerų zoną, yra automatiškai pranešimas ir operatoriai ateina tuo pačiu ir vaizdas ekrane matomas yra.
Valstybės sienos gynybą, jau nebe apsaugą, kariniu požiūriu Neringoje dar labiau užtikrina Lietuvos kariuomenė. Nidoje yra dislokuotas Karinių jūrų pajėgų Generolo Kazimiero Nestoro Sapiegos fuzilierių bataliono būrys – lengvas, mobilus ir efektyvus vienetas, kuris krizės atveju sutrikdytų priešo skverbimąsi.
Nidos pasienio kontrolės punktas – tik maža Neringos pasienio užkardos dalis. Pagrindinė jos bazė – prie Kopgalio tvirtovės, Smiltynėje. Čia bazuojamos ir Valstybės sienos apsaugos tarnybos plaukiojančios priemonės. Jų nemažai – maždaug dešimties metų senumo, bet modernios konstrukcijos laivas „Aleksandras Barauskas“ ir visiškai naujas patrulinis laivas „Gintaras Žagunis“, du laivai ant oro pagalvės ir keli greitaeigiai kateriai „Boomeranger“. Plk. ltn. Čebatavičius skeptiškai įvertino mūsų mėginimą tai pavadinti „antrosiomis jūrų pajėgomis“, tačiau šios turimos plaukiojimo priemonės leidžia pasieniečiams kontroliuoti beveik šimtą kilometrų Lietuvai priklausančios jūrų pakrantės, Kuršių marias, taip pat atlikti gelbėjimo darbus.
Radarų tinklas, leidžiantis kontroliuoti teritorinius vandenis
Kaip ir visame Lietuvos pasienyje, pajūryje dirbantys Valstybės sienos apsaugos tarnybos pareigūnai smarkiai pasikliauja šiuolaikinėmis stebėjimo technologijomis. Pajūryje ir Kuršių nerijoje išdėstyti šeši bokštai – trys Kuršių nerijoje, du – Nemirsetoje ir Būtingėje ir vienas – Rusnės saloje. Ant bokštų išdėstyti radiolokatoriai ir vaizdo kameros leidžia stebėti visus Lietuvos teritorinius vandenis – dvylika jūrmylių. Nesant dideliam bangavimui, radiolokatoriai užfiksuoja net nedidelius, pvz., lagamino dydžio plūduriuojančius daiktus. Valstybės sienos apsaugos tarnybos radiolokatoriai sujungti į vieną visumą su Klaipėdos uosto direkcijos ir Lietuvos kariuomenės radiolokatoriais ir stebėjimo priemonėmis, ir tai leidžia sukurti visavertį Atpažintą jūros paveikslą per kelias dešimtis kilometrų į Baltijos tolį, žinoma, ir visos Kuršių marios stebimos.
„Mes dabar su jumis esame mūsų stebėjimo centre, čia, kaip matote, yra dvi darbo vietos, viena yra skirta Kuršių marių stebėjimui, kita yra skirta teritorinės jūros stebėjimui. Visa informacija iš mūsų bokštų, iš mūsų techninių stebėjimo priemonių sueina būtent į šitą stebėjimų centrą ir operatoriai čia jau analizuoja, mato, kas vyksta tiek teritorinėj jūroj, tiek Kuršių mariose, tiek sausumos ruože, – plk. ltn. Artūras Čebatavičius, Neringos pasienio užkardos vadas. – Mes reaguojame tada, jeigu, sakysime, kas liečia teritorinę jūrą, jeigu matome, kad yra pažeidžiama taip vadinama taikaus plaukimo teisė, jeigu kažkoks tai objektas įtartinai manevruoja, jeigu kažkokie tai keli objektai susitinka toj vietoj, jeigu kažkas bandoma perduoti, perimti, jeigu neatsakoma į paklausimus, tada tuo atveju siunčiam savo pajėgas į tą vietą. Kuršių mariose, jeigu matome, kad kažkoks objektas juda į sienos pusę, reiškia, kerta tą vadinamą pasienio ruožo ribą, tada irgi siunčiame savo katerius, bandome užkardyti galimą kirtimą, netyčinį kirtimą.“
O paprastas žmogus, poilsiautojas, einantis jūrų pakrante susidomėjimo objektas?
„Mūsų susidomėjimo objektas tampa tada, kada jis įeina į tam tikrą ruožą, taip vadinamą valstybės sienos apsaugos zoną, pasienio ruožas ir panašiai, tada mes jau truputį įdėmiau žiūrime. Visur kitoje pakrantėje laisvas vaikščiojimas“, – pridėjo pašnekovas.
Kadangi jūra nebuvo itin audringa, pokalbį su Neringos pasienio užkardos vadu pratęsėme pasieniečių patrulinio laivo „Aleksandras Barauskas“ denyje. Išėjęs pro uosto vartus, pasieniečių laivas nutolo į jūrą per porą trejetą jūrmylių.
Tuo tarpu kitas, naujausias laivas – „Gintaras Žagunis“ uoste buvo tvarkomas po misijos Italijoje. Lietuvos pasieniečiai turi pareigą dalyvauti Europos Sąjungos pasienio ir pakrančių apsaugos agentūros „Frontex“ misijoje. VSAT pareigūnai neseniai grįžo iš Italijos Lampedūzos salos, kur savo laivu patruliavo ir jūroje teikė pagalbą iš Afrikos plaukiantiems pabėgėliams. Pasieniečių laivas į Viduržemio jūrą buvo nugabentas dideliu krovininiu laivu. O mes su Neringos užkardos vadu kalbėjome apie pasieniečių tarnybą pajūryje – ko gero vieninteliame valstybės sienos ruože, kur neskraido kontrabandininkų balionai su cigaretėmis, o metalinio barjero nebando perkirpti ar kitaip įveikti neteisėti migrantai.
– Dabar jau žiema, baigiasi tas pramoginės laivavedystės sezonas, nebematome jachtų baltomis burėmis, bet vasarą Kuršių nerija tampa iš tiesų tokia aktyvi vieta, ar daug kyla jums problemų ir kokių būtent dėl žmonių, na, pramogaujančių laivais, tiek buriniais, tiek motoriniais?
– Vasara, kaip teisingai pastebėjote, yra mūsų darbymetis pagrindinis, tikrai labai labai daug žmonių traukia Neringa, pati pats, jeigu sakysime, tas pats Nidos miestas, labai daug plaukiojimo priemonių Kuršių mariose turim vasaros metu didžiausia gal bėda yra ta, kad kartais žmonės nelabai atsakingai elgiasi artėdami prie valstybės sienos, nes ar iš nežinojimo, ar kartais, aišku, dabar netgi yra, sakysime, o objektyvi priežastis, viena iš tokių buvo GPS sistemų trikdžiai iš Rusijos pusės, kada tiesiog žmonės pasiklysdavo, dėl to, kad nematydavo savo vietos savo žemėlapiuose elektroniniuose, savo navigacijos sistemose, o šiaip turistai, žmonės smalsūs, jiems labai maga priartėti prie kažkokio ženklo, draudžiančio pasidaryti asmenukę, galbūt prie to pačio stulpo, prieiti arčiau ir panašiai. Mes stengiamės šviesti, žmonės, stengiamės dalinti skrajutes, stengiamės kabinti stendus su nuorodomis, kur yra valstybės siena, kur yra valstybės sienos apsaugos zona, kur geriau nevaikščioti, neplaukiot ir panašiai.
– Tas pagarsėjęs GPS signalų trukdymas, jisai būtent su juo susiję labai daug to pasienio režimo pažeidimų?
– Vienas atvejis buvo, kad lėktuvas, vienmotoris, mažas lėktuvėlis su vokiečių įgula, vyras su žmona turėjo skristi į Nidą irgi dėl, dėl būtent dėl šitų trikdžių, jie, reiškia, pametė savo kursą ir praskrido pro Kaliningrado pusę, mes juos pastebėjom, ta prasme suradom, išsiaiškinom, tai čia buvo vienas pavyzdys, kaip oro transportui tai veikia, o mariose taip būdavo pastoviai, pastoviai išėjus mūsų patruliai taip pat fiksuodavo pastovius trikdymus ir, reiškia, tada ėmėmės ir atitinkamų veiksmų, ieškojom, kur galėtume įsigyt priemones, kurios galėtų apeiti tuos trikdymus, ir įsigiję esam, tiktai dabar kažkodėl nustojo, paskutines keletą savaičių Rusia nustojo trikdyt GPS signalus ir dabar negalim išbandyt savo priemonių, ar jos veikia, ar neveikia.