Viešojo maitinimo verslas sudėtingas, atrodo, kad nieko naujo jau neįmanoma sugalvoti, viskas jau išbandyta. Bet tai toli gražu netiesa. Kai visi restoranai aplink vienodi – įsikuria pagrindinėse miestų gatvėse, siūlo vištieną, kiaulieną ir jautieną – jie konkuruoja, pešasi dėl klientų. Imi ir eini prieš srovę. Bet taip iš esmės prieš srovę, kad visi stebėtųsi.
Atsidarai keistoje, svarbiausia, atokioje vietovėje, viduryje niekur. Ir imi siūlyti tokią mėsą, kokios negausi niekur kitur apylinkėse. Tokią, kuri priverstų nustebti bei suklusti daugelį. Taip nutiko mūsų kaimyninėje Latvijoje, kur verslininkas Peteris Gobzemis netikėtai atrado tikrą aukso gyslą.
Vakarinėje Latvijos pusėje, valanda kelio nuo Liepojos centro, 25 minutės nuo populiaraus turistinio miestelio Kuldygos, arba lietuviškas pavyzdys – valanda kelio nuo Mažeikių – laukuose, kur, atrodo, nėra nieko, ką būtų verta aplankyti turistui, yra vietelė pavadinimu „STRAUSS un KAZA“, kas išvertus į lietuvių kalbą reiškia „strutis ir ožka“.
Tai tiesioginė užuomina, kad čia galima pamatyti šiuos gyvūnus. Tiksliau, visą jų gyvenimo ciklą – nuo pat gimimo iki lėkštės. Keistai skamba, sutinku, bet būtent tai čia ir pritraukia šimtus svečių. Visi nori pamatyti, kaip atrodo stručių mažyliai, tada eina žiūrėti, kaip atrodo suaugę, dideli stručiai, o, galiausiai, sėdasi prie stalo paragauti mums, Baltijos šalių gyventojams, gana egzotiškos, mažai kieno ragautos strutienos.
„Tai labai gera mėsa, labai kokybiška, labai naudinga ir skani“, – šypsosi ponas Peteris, ūkio ir restorano šeimininkas.
Auginti stručius jis pradėjo prieš 15 metų, iš pradžių pats gerai nesuprato, kas iš viso to užaugs. Įdomu, kad pirmuosius paukščius įsigijo iš Lietuvos. Metams bėgant, Peteris ėmė gauti žmonių užklausas dėl strutienos (šių paukščių mėsos) ir dėl itin didelių jų kiaušinių. Iš vieno išeina kiaušinienė ar omletas visai keturių asmenų šeimai. Po truputį prasidėjo prekyba, kuri su kiekvienais metais vis labiau augo.
„Kas paragaudavo, norėdavo dar. Galiausiai, kalbos pasiekė net geriausius restoranus Rygoje, vyriausieji šefai panoro į savo meniu įtraukti stručio kepsnius, pradėjau gauti didmeninius užsakymus“, – pasakoja Peteris, verslą auginti pradėjęs nuo „tiekėjo“ pozicijos. Ožkos ir ožiai ūkyje taip pat atsirado dėl poreikio mėsai.
Per COVID-19 pandemiją, kai Baltijos šalių gyventojai niekur neskrido ir rinkosi keliones po Lietuvą, Latviją bei Estiją, Peteris ėmė priiminėti grupes turistų, kurie norėjo pamatyti, kaip auginami stručiai ir ožkos. Tos grupės vis didėjo, o atvykę turistai ėmė pageidauti ne tik paspoksoti į gyvūnus, bet ir ėmė norėti jų paragauti.
„Jie žiūrėdavo į mano povus, girdavo, kokie jie gražūs, kokie dideli, ir, kaip tikri plėšrūnai, sakydavo: būtų įdomu jų paragauti“, – prisimena „STRAUSS un KAZA“ savininkas.
Iš pradžių tai nebuvo restoranas, labiau buvo panašus į lankytojų centrą su vienu patiekalu. Viskas prasidėjo nuo firminės paties Peterio sugalvotos stručio kaklo ir kaulų sriubos.
„Tai ne tik labai geras sultinys, bet ir geras daržovių bei prieskonių derinys. Kas paragauja – visada nori dar“, – sako sumanytojas, dažnai pats pasitinkantis svečius, nes gyvena to paties savo ūkio teritorijoje.
Kai atsirado sriuba, lankytojų dar labiau padaugėjo ir tada Peteris suprato, kad metas pradėti maitinimo verslą. Taip atsirado atskiras namas su šalia stovinčiu šildomu šiltnamiu – vieta, kur vienu metu gali pavalgyti keliasdešimt svečių.
Šiuo metu atvykus į „STRAUSS un KAZA“ pirmiausia žmonės eina į ekskursiją po ūkį, pats Peteris arba kas nors iš jo komandos rodo, kur ir kaip gyvena stručiai bei ožkos, ten galima pasidaryti nuotraukų, galima tiesiog pasigrožėti gyvūnais. Stručiai į artimą kontaktą labai nesileidžia, bet, va, ožkos ir ožiai patys eina prie lankytojų ir kiša savo galveles paglostymui.
„Labai daug gražių emocijų, ypač vaikams patinka, turime daug pastovių lankytojų, kurie atvažiuoja iš Rygos, Liepojos, iš Klaipėdos ir Vilniaus. Estų kiek mažiau, bet ir jų netrūksta. Susidomėjimas tikrai didelis, mums dabar labai geri laikai“, – sako Peteris, lydėjęs mane į ekskursiją.
Jis atsistojo prie vieno iš savo stručių gardų ir pasidžiaugė, kad dėl staigaus išpopuliarėjimo mėsos kitiems restoranams jau nebeduoda.
„Man pačiam trūksta, nespėju tiek daug užauginti“, – sako.
Bet individualius užsakymus jis vis dar priima, lietuviams, latviams ir estams pats veža arba per kitus siunčia daug kilogramų strutienos ir ožkienos.
„Strutiena ne tik labai gera, bet ir brangi mėsa. Kilogramas dabar kainuoja 43 eurus“, – atskleidė verslininkas.
Jis sako, kad iš vieno suaugusio paukščio gauna apie 30 kilogramų mėsos. Bet tai dar ne viskas, komercijai jis taip pat naudoja šių paukščių plunksnas bei riebalus. Iš pastarųjų gamina kremus, kuriuos taip pat čia, savo restorane, parduoda lankytojams.
Lankytojai pamatyti stručių nemokamai negali. Kiekvienas turi nusipirkti po bilietą – suaugusiems kainuoja 6,50 Eur, vaikams – 3,50 Eur. Ekskursija pas gyvūnus trunka nuo pusvalandžio iki valandos, bet jeigu norisi dar – galima pabūti ir ilgiau. Ypač darbo dienomis, kai lankytojų srautas būna mažesnis. Savaitgaliais situacija sudėtingesnė, žmonių ženkliai daugiau.
Pajautęs, kad žmonėms įdomu ir skanu, Peteris vystė strutienos bei ožkienos patiekalų meniu. Specialiai tam samdė profesionalius virtuvės šefus, kurie daug eksperimentavo ir sukūrė nedidelį meniu iš 13 patiekalų.
„STRAUSS un KAZA“ galima užsisakyti strutienos karpačio už 9,50 Eur, kapotinį (tartarą) už tą pačią sumą – 9,50 Eur. Čia vis dar siūloma ta pati firminė ūkį išgarsinusi sriuba, latvišku pavadinimu „Lauku zupa“ už 7,50 Eur. Tai riebus, daug valandų virtas sultinys su daržovėmis. Paragavus sunku pasakyti, kad virtas iš egzotiškos mėsos. Nors, anot Peterio, stručio kaulai ir kaklas suteikia ypatingo poskonio.
Strutiena ir ožkiena čia naudojama kepsniams, mėsainiams, tortilijoms, kebabams. Visi patiekalai su priedais, kaip pats Peteris sako, restoraninio lygio.
„Aš mėgstu skaniai pavalgyti, esu gana reiklus, todėl ir pas save norėjau gero meniu, ypatingos kulinarinės patirties. Labai didžiuojuosi mūsų kebabais – tai ant iešmelių kepti iš ožkienos suformuoti kotletukai. Jie paruošti pagal vidurio rytų virtuvę, su daug prieskonių, su kokybiškais priedais. Žmonėms labai patinka“, – sako jis.
Ir džiaugiasi, kad daugelis valgytojų nustemba, kaip čia viskas skanu.
„Manau, kad daug kas atvažiuoja ir galvoja, jog tai bus eilinė turistinė vieta, kur maistas abejotinos kokybės, bet man taip netinka. Daugelis po apsilankymo pas mus vėliau čia atsiunčia savo draugus bei gimines. Pagrinde būtent taip mus atranda nauji svečiai, per asmenines rekomendacijas. Man, kaip šeimininkui, tai pats geriausias komplimentas“, – džiūgauja kartu papietauti prisėdęs Peteris.
Lankytojų iš Lietuvos, Latvijos ir Estijos sulaukianti vieta dirba kasdien, darbo dienomis nuo 12 iki 18 val., savaitgaliais ilgiau – nuo 12 iki 19 valandos. Peteris rekomenduoja iš anksto rezervuoti staliuką, nes būna dienų, kad visų norinčių priimti negali.
„Kartais dirbame dar ilgiau, nes atvažiuoja didelės draugų kompanijos, įmonės su savo kolektyvais – užsisako visus staliukus, labai daug maisto. Tikrai jaučiu poreikį, džiaugiuosi, kad žmonėms patinka. Gaunu be galo daug gerų atsiliepimų“, – sako Peteris, stručių ir ožkų augintojas.
Jo planuose dar labiau plėsti ūkį. Tik labai didelio meniu savo restorane jis nenori turėti. Sako: geriau nedaug patiekalų, bet jie visi unikalūs ir labai aukštos kokybės. Gal ir gera mintis.