Rugilė Bitautaitė pabrėžia, kad organizacijos „Senjoras“ veikla apima plačią pagalbos sritį: „Lankome daugiau nei du tūkstančius senjorų namuose ir praktikoje susiduriame su istorijomis, kurios parodo, kiek daug problemų yra paslėpta už uždarų durų.“ Ji teigia, kad labai dažnai susiduria su atvejais, kai nepriežiūra senjorams yra tokia didelė, kad tai kenkia ne tik jų orumui, bet ir gyvybei.
Pašnekovė atkreipia dėmesį ir į fizinį smurtą, apie kurį senjorai linkę tylėti. Anot jos, smurtą senjorai dažniausiai patiria iš artimųjų – vaikų, anūkų, kitų giminaičių, kurie teoriškai rūpinasi jais, bet faktiškai juos išnaudoja, o senjoras negali pasipriešinti, gėdijasi arba nesugeba kreiptis pagalbos.
„Kaime daug kas taip gyvena“
R. Bitautaitė pateikia konkretų pavyzdį: „Jurgiui buvo teikiamos dienos globos paslaugos. Jis gyveno su sūnumi, kuris piktnaudžiavo alkoholiu ir naudojo tėvo pensiją savo reikmėms. Jurgiui trūko maisto, jis kartais būdavo užrakinamas vienas, kai sūnus dingdavo kelioms dienoms.“
„Senjoro“ vadovė pasakoja, kad pradėjus teikti paslaugas situacija trumpam pagerėjo, bet sveikata blogėjo – jis pradėjo griuvinėti, atsirado pragulos. Kai Jurgis buvo paguldytas į slaugos ligoninę, o vėliau apgyvendintas senelių namuose, atrodė, kad problema išspręsta. Tačiau po aštuonių mėnesių sūnus jį susigrąžino, ir socialiniai darbuotojai, neįvertinę realios rizikos, perdavė tėvą atgal į jo globą.
Naujame būste situacija kartojosi – antisanitarinės sąlygos, nepriežiūra, psichologinis spaudimas, o paslaugų buvo per mažai, kad būtų užtikrintas orus gyvenimas. Kritiniu momentu, kai darbuotojai pastebėjo, kad senjoras išsekęs, su pragulomis, buvo iškviesta greitoji ir pranešta policijai. Tą pačią dieną buvo kreiptasi į savivaldybę su prašymu skubiai rasti vietą senelių namuose.
Šioje situacijoje kiekviena institucija lyg ir padarė savo darbą, bet realiai žmogus buvo paliktas sistemai, kuri neveikė. „Viena seniūnijos socialinė darbuotoja, priėmusi paslaugų prašymą, tiesiog pasakė: kaime daug kas taip gyvena. Tai labai skaudus, bet dažnas požiūris, kuris rodo, kaip smurtas prieš senjorus tampa nematomas dėl abejingumo“, – dalijasi patirtimi „Senjoro“ organizacijos vadovė.
Kaimynai nereagavo, apleistą senjorę pastebėjo kirpėja
R. Bitautaitė pateikia dar vieną pavyzdį – apie Janiną, kuri ilgai buvo apleista ir gavo pagalbą tik atsitiktinai: ją pastebėjo kirpėja, dėl praktikos apsilankiusi senjorės namuose. „Dar laiptinėje tvyrojo stiprus šlapimo kvapas, kurį galėjo užuosti visi gyventojai – tačiau niekas iš kaimynų nereagavo, neieškojo pagalbos, nesikreipė į socialines ar sveikatos įstaigas. Tai rodo ne tik artimųjų abejingumą, bet ir visuomenės nejautrumą, kai akivaizdūs smurto ar nepriežiūros ženklai laikomi „norma“ arba, dar blogiau, ignoruojami, nes „tai ne mano reikalas“. Butas, kuriame gyveno neįgalus vyras ir jo mama, buvo visiškai nepritaikytas, jame tvyrojo antisanitarinės sąlygos“, – pasakoja R. Bitautaitė.
Minėta senjorė, anot pašnekovės, sunkiai judėjo, neturėjo jokių techninių pagalbos priemonių, o jos sūnus turėjo tiek fizinę, tiek protinę negalią. Artimieji – dukra ir anūkė – gyveno visai netoliese, tačiau visiškai nesirūpino. Kaip paaiškėjo, jiems buvo paskirtos ambulatorinės slaugos paslaugos, bet jų niekas realiai neteikė.
„Ši situacija atskleidžia gilesnę sisteminę problemą: net kai žinoma apie rizikingą socialinę aplinką, nėra mechanizmo, kuris užtikrintų tikrą saugumą – nei iš artimųjų pusės, nei paslaugų kontekste. Sveikatos priežiūros įstaigos, žinodamos apie kritinę situaciją, nesiėmė veiksmų, o bendruomenė tylėjo. Nors socialinės paslaugos buvo pradėtos, jos nebegalėjo kompensuoti metų metus trukusio apleidimo. Vien paslaugų skyrimas be realaus koordinavimo, stebėsenos ir visapusiškos atsakomybės pasidalijimo – neapsaugo žmogaus“, – pabrėžia pašnekovė.
R. Bitautaitė pastebi, kad visuomenė į tokius dalykus žiūri pernelyg abejingai: „Mes, kaip visuomenė, esame išmokę netoleruoti smurto prieš vaikus ar moteris, tačiau nesame tokie pastabūs ir empatiški skriaudžiamiems senjorams. Vienu atveju gydytojas pasakė, kad nėra įpareigotas pranešti apie smurtą prieš senjorus, tik prieš vaikus.“
Dėl to R. Bitautaitė inicijavo diskusiją Seime: „Siekiame įtvirtinti nepriežiūrą kaip smurto formą. Tikslas – šviesti visuomenę, skatinti jautrumą. Taip pat gerinti institucijų bendradarbiavimą ir pastabumą.“ Anot jos, tol, kol nepriežiūra nebus aiškiai įvardyta kaip smurto forma, o institucijos nesugebės veikti išvien, senjorai ir toliau liks tylūs, nematomi šios problemos liudytojai.
Kai pagalbos nesikreipia ar nenori priimti, ją vis tiek reikia organizuoti
Socialinės apsaugos ir darbo ministerija (toliau – SADM) sako, kad sudėtingais atvejais koordinuojant pagalbą žmogui pasitelkiami įvairių sričių specialistai: savivaldybės atstovai, socialiniai darbuotojai, nevyriausybinės organizacijos, sveikatos priežiūros įstaigos. Stengiamasi motyvuoti artimuosius įsitraukti į pagalbos procesą.
Tačiau, SADM teigimu, socialiniai darbuotojai neretai susiduria su situacijomis, kai asmenys nesutinka priimti pagalbos. Tai nutinka dėl priežasčių, susijusių su nepasitikėjimu, baimėmis, kitokiu savo situacijos vertinimu, sveikatos problemomis ir pan. Vis dėlto, pabrėžia SADM komunikacijos skyrius, net jei asmuo nesikreipia, negali ar nesutinka priimti pagalbos, tai nėra priežastis jį apleisti: „Privaloma vis tiek stengtis padėti. Tokiose situacijose socialiniam darbuotojui svarbu užmegzti ir kurti pasitikėjimu grįstą santykį su asmeniu, nuosekliai motyvuoti jį priimti pagalbą.“
Pastebėjus nepriežiūrą – kreiptis į policiją, tačiau atsakomybė nėra aiškiai apibrėžta
Nepavykus pasiekti susitarimo, kai pastebima galima nepriežiūra ar galimas smurtas prieš savimi negalintį pasirūpinti asmenį, privalu pasitelkti ir policijos pareigūnus, kad būtų užtikrinama asmens teisė į saugią, orią aplinką, priežiūrą ir pagalbą, sako SADM.
Tačiau Policijos departamento atstovas Ramūnas Matonis teigia, kad dar nėra tinkamo teisinio reglamentavimo, kuris apibrėžtų smurtą kaip nepriežiūros formą: „Kol kas nėra aišku, kaip teisiškai bus reglamentuota ši veikla. Policija šioje situacijoje yra tik informacijos teikėjai apie tokius atvejus, jeigu tokius pastebi. Kaip taisyklė, šiuos atvejus dažniau pastebi sveikatos apsaugos įstaigos. Dėl atsakomybės – šiuo metu nėra specialaus straipsnio Baudžiamajame kodekse dėl nepriežiūros. Asmuo atsakytų pagal kilusias pasekmes ir kitas aplinkybes.“
Nepriežiūrą išduoda daugybė požymių: svarbu nelikti abejingiems
Pasak SADM, vyresnių asmenų ar neįgaliųjų nepriežiūrą išduoda daugybė ženklų. Pirmiausia akį patraukia fiziniai požymiai: nepakankama higiena, neplauti plaukai, kūnas ar nagai, purvini drabužiai, neadekvati apranga pagal sezoną – kai žiemą žmogus vaikšto be šiltų rūbų. Prie šių požymių prisideda ir prasta mityba, nuolatinis troškulys, akivaizdus svorio kritimas ar dehidratacija.
Tačiau ne mažiau iškalbūs yra emociniai ir elgesio ženklai – žmogus atrodo nusivylęs, apatiškas, pasimetęs, vengia kalbėti apie savo gyvenimo sąlygas. Neretas prasitaria, kad nėra kam pagaminti maisto, padėti apsirengti ar išeiti į lauką.
Aplinkos būklė taip pat pasako labai daug: namuose vyrauja netvarka, juntamas stiprus kvapas, trūksta maisto, vandens ar būtinų vaistų, o jei jų yra – dažnai pasibaigusio galiojimo. Kartais pastebimos nesuprantamai užrakintos durys, kurios riboja priėjimą prie tualeto ar virtuvės.
Ne mažiau skaudūs yra socialiniai požymiai – žmogus ilgą laiką nebendrauja su kaimynais ar artimaisiais, jam draudžiama naudotis telefonu, kreiptis į gydytoją ar kitas institucijas. Galiausiai, aiškina SADM komunikacijos skyrius, nepriežiūrą išduoda ir finansiniai ženklai: pensijos ar pašalpos pinigai panaudojami ne prižiūrimo asmens reikmėms, kaupiasi skolos už komunalinius mokesčius, nors pajamos gaunamos reguliariai.
Specialistai pabrėžia, kad pastebėjus tokią nepriežiūrą būtina veikti – kreiptis į žmogaus gyvenamosios vietos savivaldybę, kuri turėtų imtis priemonių, spręsti susidariusią situaciją ir užtikrinti, kad neprižiūrimas asmuo gautų reikiamą pagalbą bei paslaugas.